Justinas Jonušas

Justinas Jonušas (1938 m. gegužės 10 d. Mikulčių k., Skuodo r.), pedagogas, choro ir orkestro dirigentas.

Biografija

Baigęs Tėvelių septynmetę mokyklą, 1953–1958 choro dirigavimo mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje (dėst. A. Buzys ir V. Uloza). Mokydamasis grojo baritonu miesto pučiamųjų instrumentų orkestre, vadovavo 12-osios amatų mokyklos moksleivių chorui ir pučiamųjų orkestrui. 1958–1963 muziką studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (diriguoti mokė V. Ūsevičius, A. Lopas ir A. Jozėnas). Studijų metais vadovavo Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansambliui, „Spartos" fabriko mišriajam chorui ir kaimo kapelai, taip pat Statybos tresto klubo pučiamųjų orkestrui (1959–1963).

Nuo 1962 buvo Vilniaus miesto Kultūros ir poilsio parko pučiamųjų instrumentų orkestro antrasis dirigentas.

Nuo 1963 rudens J. Jonušas – Klaipėdos pedagoginės mokyklos muzikos dėstytojas ir akordeonų orkestro vadovas. Kartu vadovavo miesto medicinos darbuotojų vyrų ir moterų vokaliniams ansambliams (moterų ansamblis – respublikinio konkurso laureatas). Ansamblius sujungęs, 1964 sudarė mišrųjį chorą, surengė koncertų, dalyvavo televizijos laidose. 1966 suorganizavo Klaipėdos miesto profesionalųjį pučiamųjų instrumentų orkestrą ir septynerius metus jam kūrybiškai vadovavo. Orkestras dalyvavo Lietuvos televizijos ir radijo laidose, koncertavo daugelyje Klaipėdos krašto miestų ir miestelių, taip pat Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, Kaliningrade, Liepojoje ir Taline. Orkestras dalyvavo dainų šventėse ir kituose kultūros renginiuose.

Nuo 1967 J. Jonušas su savo orkestru tęsė gražias koncertų tradicijas Palangos kurorto parke. 1969–1972 dirigentas vadovavo ir Kretingos rajkoopsąjungos mišriajam chorui „Gintaras". Choro repertuarą praturtino lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais, dalyvavo respublikinėje meno mėgėjų apžiūroje (laimėjo antrąją vietą) ir 1970 respublikinėje dainų šventėje, surengė daugiau kaip 40 koncertų Žemaitijos miestuose ir miesteliuose.

1973–1991 J. Jonušas buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Estetikos katedros vyr. dėstytojas ir einantis doc. pareigas, studentų pučiamųjų instrumentų orkestro „Inžinerija“ meno vadovas ir dirigentas. Su juo surengė daug koncertų Lietuvoje, koncertavo Rusijoje, Bulgarijoje ir Vokietijoje, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse ir Baltijos respublikų studentų dainų švetnėse „Gaudeamus" Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

1991 J. Jonušas buvo pakviestas suorganizuoti Nepriklausomos Lietuvos centrinį kariuomenės Garbės sargybos pučiamųjų instrumentų orkestrą, kuris vėliau tapo Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Garbės sargybos orkestru. Dirigentas orkestrą išaugino iki 57 kvalifikuotų muzikantų ir pasiekė aukštą profesinį meistriškumą. Turtingas ir įvairus šio kolektyvo koncertinis repertuaras, susidedantis iš lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių. 1995 orkestras pirmą kartą Lietuvoje atliko garsųjį M. Ravelio „Bolero“ ir G. Gershwino „Žydrąją rapsodiją“ (dalyvavo pianistas P. Stravinskas, dirigavo svečias iš Belgijos – prof. E. Vanoosthuyse). Be pagrindinio darbo, orkestras surengė daug koncertų Lietuvoje, su dideliu pasisekimu koncertavo Europos karinių orkestrų festivaliuose Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Belgijoje. 1996 tarptautiniame orkestrų festivalyje – konkurse „Auksinė lyra“ Lenkijoje vilniškiai laimėjo Grand Prix. Orkestras dalyvauja dainų šventėse ir kituose kultūriniuose bei politiniuose valstybės renginiuose. Jo įrašų padarė Lietuvos radijas ir televizija; 1995 orkestras išleido savo pirmąją audiokasetę, o 1997 kompaktinį diską „Maršai".

J. Jonušas – respublikinių dainų švenčių pučiamųjų orkestrų atrankos komisijų nuolatinis narys, dirigentų asistentas ir dirigentas, Baltijos respublikų studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ dirigentas, 1994 I ir 1998 II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Vilniuje dirigentas. 1978 jam suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas, suteikti kapitono (1993) ir majoro (1994) kariniai laipsniai, 1996 jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas" garbės ženklu, o 1998 Gedimino V laipsnio ordinu.

Šaltinis

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.