Juvencijus Petrulis. Antalieptė žmonių širdyse

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Antalieptė žmonių širdyse  (2014 m. liepos 22 d. antradienis.) 
    Prof. Juvencijus Petrulis

    ANTALIEPTĖ ŽMONIŲ ŠIRDYSE

    Mano svajonės pildėsi, vasaros atostogoms idėjų nestokojau ir nuobodulio neturėjau keliauti po Zarasų kraštą, kurį puošia kalvos ir kalvelės, ežerai ežerėliai, upės upeliai, savo vandenis plukdantys į Antalieptės marias. Didžiausia ir gražiausia šio krašto upė – Šventoji. Ji pakeitė savo vagą ir žmonių buitį – vaizdas labai neįprastas, savitas. Kalnų tipo jėgainės – hidroelektrinės vandenys, kurių plotas – 4479 ha, čia valdomi krinta net iš 35 metrų aukščio. Viskas gūžiasi prieš jų galią, net pakrantėse palinkę gluosniai su žilvičiais sukuria didybės pajautimą.

    Niekur kitur negalėtum patirti to, ką patiri šiame krašte, pačiame marių smaigalyje, kur mažas lieptų lieptelių miestelis, įsikūręs Šventosios upės slėnyje, tapo žinomas visoje šalyje. Poilsiautojai ir turistai keliauja po ežeringą, miškingą kraštą, sustodami ant kiekvieno tiltelio, klaidžiodami akimis po vaizdingą kraštovaizdį, kuris geriausiai perteikia ten tvyrančią nuotaiką.

    Antalieptės centre stovi įspūdingo dydžio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolyno pastatas. Eidamas pro bažnyčią palei Šventosios upę išvydau senąjį malūną. Jis pastatytas iš skaldytų ir apvalių akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio. Malūne buvo trejos girnos, elektros generatorius. Antalieptės tiltas, pastatytas 1986 m., stovi miestelio centre. Ant metalinių lynų pakabintas ir dviejų porų betoninių stovų su atramomis prilaikomas medinis tiltas vietinių gyventojų vis dar vadinamas beždžionių tiltu.

    Pakabinamas („beždžionių“) tiltas per šventosios upę

    Antalieptės vietovardis veikiausiai atsiradęs nuo čia buvusio liepto per upę, nes tarsi susideda iš dviejų žodžių – „ant liepto“. Miestelio herbe irgi lieptas pavaizduotas. Turistų pramogoms – natūraliosios gamtos Šavašos pažintinis takas su svaiginančio aukščio upės slėniais, pagonybės laikus menančiu Lūžų akmeniu su dubeniu. Kiekvienam atvykėliui būtina aplankyti šią vietą.

    Miestelis žinomas ir kaip gerų šeimininkių, kepėjų kraštas – kasmet čia rengiamos Gaspadinių šventės, taip pat tarptautiniai plenerai, parodos, o pirmąjį rugpjūčio sekmadienį kasmet vyksta bažnytiniai atlaidai.

    Antalieptiškiai didžiuojasi savo kultūriniu-istoriniu paveldu. Netoliese gimė, augo ir miestelio pradinėje mokykloje mokėsi arkivyskupas Mečislovas Reinys, rašytojas prelatas Juozas Prunskis, Žemės ūkio mokykloje – akademikas Vytautas Statulevičius, miestelyje gyvena kultūros paveldo puoselėtojas profesorius Jonas Punys, medžio drožėjai Pranas ir Saulius Savickai, kurių kūriniai pasklidę po Rytų Aukštaitiją. Antalieptės istoriją, žmones, krašto tradicijas išsamiai aprašė rašytojas Vytautas Indrašius. Jo knygos – tai neįkainojamas lobis visiems, kas domisi gimtuoju kraštu.

    Kiekvienas šiandieninis ūkininkas žino, kad žemė čia itin akmenuota, susidaręs dirvožemis nederlingas, tačiau žmonės ir iš tokios žemės sugeba prasimaitinti, išlaikyti gyvulius. Sovietmečiu itin išgarsėjo dusetiškis Antanas Stauskas, vadintas pavyzdiniu Zarasų krašto agronomu. 1985 m. gegužės 25 d. tuometinis rajono laikraštis „Tarybinė žemė“ rašė: „Nerami, pilna didelių ir mažų rūpesčių rajono vyriausiojo agronomo darbo diena. Ji prasideda ankstų rytą. O kada baigiasi? Sunku ir pasakyti. Vėliausiai vakare vyriausiojo agronomo „gaziką“ surasi laukuose, lankose, pamatysi prie sandėlių. Visur, kur dirba žmonės, kur auginama kasdieninė duona, kur sprendžiamas jos likimas“.

    Ir dabar, išėjęs į pensiją, Antanas Stauskas nepaliauja domėtis žemės ūkio problemomis, įkvėptai prabyla apie vandenis, pievas, dirvožemius, metaforomis kalba apie žemės reformą, žmogų ir gamtą, apie žmogaus atsakomybę. Nors gyvename tolokai vienas nuo kito, bet retkarčiais vis dar susitinkame Zarasuose kaip seni draugai. Visa mūsų grupė Antaną laikė šimtaprocentiniu blaivininku, kuris iš jaunystės mėgo fotografuoti savo tėviškės trobas, artimuosius, kaimynus, jų dar-bus laukuose, Sartus. Sudėtingiau siu klausimu jis turėjo savo nuomonę ir nebijojo jos pasakyti.

    „Zarasų kraštas-nuostabus“, – įsitikinusi Antalieptės bendruomenės aktyvi narė Olga Raugienė. Jai nepaprastai patinka sukaliotis rajono ir miestelio renginiuose, nuoširdžiai dalyti patarimus. Jos dukra Austėja – VGTU antro kurso studentė, vasaromis gyvenanti gimtajame Gaidelių kaime. Jai kaimynai patikėjo bičių priežiūrą. Lyg taip ir turėtų būti…

    Antalieptės marios – tai paskandinti kaimai, unikalių gamtos peizažų, kur buvusios kalvos tapo salomis ir pusiasaliais, telkinys. Vasarą marios baltuoja burėmis, čia plaukioja baidarės, vandenyje supasi mažos žvejų valtys. Kiek akys beaprėpia – visur paukščiai. Jie nardo, skraido, sklando, bėgioja. Mariose plaukioja didžiosios antys, laukiai, gulbės nebylės, kurių pora visą gyvenimą būna kartu. Paukščių karalijoje esama jerubių, išgirsi ir klykaujančias juodąsias meletas bei marguosius genius, tarškinančius stipriais snapais pūvančių ar džiūstančių medžių kamienus. Mišriaisiais miškais apaugusios marių pakrantės pavasariais skamba nuo devynbalsių ir pečialindų balsų, įsiliejančių į didžiulį kitų balsų chorą. Nendrynuose dažna didžioji krakšlė, kurios čiulbesio galėtum klausytis visą naktį ir tikriausiai neatsibostų. Atskirus garsus ji kartoja du-tris kartus, nuolat giedodama toje pačioje savo teritorijos vietoje. Giesmė gali būti kartojama tūkstančius kartų per dieną.

    Nenoromis susigūži nuo tiesiai į tave pikiruojančio rudagalvio kiro, norinčio sugauti žuvį. Jam į pagalbą ateina žuvėdros ir gervės, o miškų glūdumoje vaikus peri paukščių karaliai – juodieji gandrai.

    Iš lėto pasisūpuodamos marių bangos bando atsispirti jas bauginančiai krantų galybei, mat augantys vandens augalai sulaiko bangas, silpnina jų ardomąją veiklą. Tankiuose vandens augalų sąžalynuose neršia žuvys, o jų jaunikliai čia randa puikų prieglobstį.

    Antalieptiškis Vytautas Dalibagas, realistiškai vertinęs vandenų galią ir reikšmę, vykdė tam tikrą neintensyvią ūkinę veiklą – aplinkinėse pievose šienavo, ganė gyvulius, sergėjo plačiadugnę valtį nuo vandenų stichijos. Gaidelių kaime jis bemaž vienintelis žmogus, gyvenęs niūriais sovietmečio laikais, kai vyko elektrinės statyba ir keitėsi kraštovaizdis – reljefas, šlaitų ekspozicijos, dirvožemio bei vandens režimo įvairumas. Tai praeitis, kurią jis matė. Tada niekas nežinojo, kas čia bus po 50 metų. Dabar jo anūkai Darius ir Vaiva, atvykę iš Utenos, vasarą nardo po marių vandenis, šokinėja nuo tiltelio turėklų arba kantriai žvejoja.

    Senojo Gaidelių dvaro, kurio dideli žemės plotai virto vandenimis, palikuonys Tomas ir Antanas Vaitkevičiai optimistiškai pasakoja, kaip gyveno ir dirbo jų tėvai, kai svajonių objektu buvo dabar nuvertinta žemė. Šiandien nuošaliame Gaidelių kaime yra šešios sodybos, kurias puošia pavėsinės, gėlynai ir žemi krūmų kuokštai. Prie pat kaimo yra išpuošta elektrinės statytojo inžinieriaus Algimanto Žilėno sodyba, kurioje vasarą apsilanko dailininkas Arvydas Každailis, gyvenantis netoli Degučių, Senadvario kaime išlikusioje lietuvių poeto Fausto Kiršos (1891–1964) gimtojoje sodyboje, kuria dabar rūpinasi menininkas. Senadvario aplinką jam teko atkariauti iš dygių slyvaičių krūmynų. Sodyba atvira visiems, norintiems ją aplankyti. Nežiūrint jos nuošalumo čia užsuka ekskursijos, keliaujantys baidarėmis žmonės, šeimos, jaunimas, besilankantis Baltriškių vienuolyne, kuriame nuo 2001 m. gyvena vienuoliai iš Belgijos.

    Anot poeto Pauliaus Širvio, gyvenimas – kaip graži kelionė. Dažnai pagalvoju apie liūdnąjį žuvėdrų klyksmą Sartuose, į kuriuos vandenis plukdo Šventoji. Poilsiautojų ypač mėgstamas šis, ilgiausias Lietuvoje, ežeras. Prie jo vandenų daug poilsio bazių ir kompleksų,. kuriuose galima puikiai pailsėti.

    Ką gi dar galėčiau pasakyti? Pasakiški vaizdai, slenką vienas paskui kitą tarsi daugiašakio briedžio ragai ežero panoramoje, plaukia man prieš akis ir asocijuojasi su poeto išgyvenimų eilėmis. Iš kur gi tas daugialypis jo pašaukimas? Daug įtakos darė gamta, įvykiai ir žmonės, palikę savo pėdsaką istorijoje.

    Poetas Paulius Širvys (1920–1979) buvo išvaizdus žmogus, vidutinio ūgio, sąmojingas vyras. Taisyklingų bruožų veide atsispindėjo jo neeilinis talentas. Ne kartą jis mėgino pritapti prie beprotiško pasaulio, bet žmonės jį nuolat apvildavo, o artimieji pamiršo ir nutolo.

    Padustėlyje, mano motinos tėviškės pašonėje, išliko gimtasis šio poeto namas. Jei kas nesilankė jo gimtinėje, vis tiek yra girdėjęs bent tiek, kad poetas, išsilaisvinęs iš sunkios būties naštos, nekaupė turtų. Paskutinės jo gyvenimo dienos pažymėtos giliu liūdesiu.

    Antalieptės bendruomenės centras.

    Bėgo metai, keitėsi valdžios ir kiekviena jų bandė žmones palenkti savo pusėn. Antalieptės hidroelektrinė simbolizuoja sėkmę, o Gaidelių kaimas – senuosius chruščiovinius laikus. Netoliese esantys tvartai neprižiūrimi, apleisti, jų sienos sukrypusios, durys sulūžusios, aplinka dvelkia giliu išnykimo liūdesiu. Dešinėje pusėje gelsva žole apaugusi pievos juosta prieina prie marių kranto. Kairėje esantis kelias veda į buvusį Gaidelių dvarą. Nuo jo atsiveria ir Antalieptės marių vaizdai. Pietvakariuose, tarp gausybės ąžuolų, stypso sunykęs dvaro svirnas, tarpukariu praradęs visą savo didingumą. Eidami pro jį už žaliuojančių parko liepų mes randame nevaisingos žemės plotus ir istorinės elektrinės statytojų buvimo vietas – barakų duobes. Dvarą mena šimtametės liepos ir magiškų galių turintys ąžuolai. Iš tokių yra Stelmužės ąžuolas -vienas svarbiausių gamtos pa-minklų Lietuvoje. „Šis senolis apgaubtas daugybės legendų – pasakojama, kad ąžuolas buvęs Napoleono kareivio slėptuvė, kad medis slepia gausybę lobių, o po jo šaknimis galima patekti į požeminį mirusiųjų pasaulį“, – nurodoma knygoje „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“.

    „Didžiausios įtakos mums turi dieviškoji Saulė – šviesos ir energijos šaltinis, kuris mus šildo, be kurio ir mūsų nebūtų, – sako garbaus amžiaus sulaukęs Gaidelių kaimo gyventojas Albinas Bislys, pokario rezistencijos dalyvis, buvęs kalinys.

    – Jei tikrame gyvenime sužinočiau apie pasaulio pabaigą, turėčiau tas pačias bėdas, kurias turėjau visą gyvenimą“. Po šių jo žodžių tylėjau, nes supratau, kodėl jį prisiviliojo Dievo tikėjimo šviesa, dorybingas gyvenimas. Antalieptės bažnyčioje jis nepraleidžia nė vienų šv. Mišių ir miestelyje vykstančių kitų renginių.

    Esu dėkingas likimui, Dievui ir tėvams, kurie dievino žemdirbio darbą ir jam atidavė visą save. Antalieptės žemesniąją žemės ūkio mokyklą yra baigusi mano motina Monika Kazakevičiūtė iš Dusetų. Dar vaikystėje išjos išgirdau apie Antalieptę: „aukšti mūrai, baltos sienos, uždarytos mergos vienos“… Dabar Antalieptėje nebėra moterų vienuolyno, nebėra ir vidurinės mokyklos

    Kiekvienas žmogus supranta, kad laikas pakeitė Antalieptės miestelio veidą, kraštovaizdį, bet sugrįžus į gimtinę širdis visuomet džiaugiasi. Anot rašytojo Vytauto Indrašiaus, gimtinė – vienintelė vieta, kur laikas neskubėjo. O ją palikus gyvenimas bėgo šuoliais, išsaugodamas mums tik prisiminimus.

    Šaltiniai

    Antalieptė žmonių širdyse. 1 dalis
    Antalieptė žmonių širdyse. 2 dalis
    Parengė: Juvencijus Petrulis.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+1196-0=1196 wiki spaudos ženklai).