Kęstutis Nastopka

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kęstutis Nastopka
Kęstutis Nastopka.jpg
Kęstutis Nastopka 2015 m.

Gimė 1940 m. kovo 18 d. (78 m.)
Kaunas

Sutuoktinis(-ė)
  • Irena Nastopkienė
  • 1945 m. rugpjūčio 29 d. Marijampolė
Vaikai
  • Agnė Nastopkaitė
  • 1967 m. liepos 15 d., Vilnius

  • Kristina Nastopkaitė
  • 1980 m. gegužės 20 d., Vilnius

Veikla
literatūrinė, mokslinė
Sritis literatūros kritika, vertimai
Pareigos
  • 1966-1972 Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, mokslinis bendradarbis

  • 1972-2012 Vilniaus pedagoginio instituto (VPI/VPU/LEU) dėstytojas: docentas, profesorius, katedrų vedėjas (iki 1998 m. pirmaeilės pareigos)

  • 1992-2005 Vilniaus universiteto (VU) profesorius, katedrų vedėjas (nuo 1998 m. pirmaeilės)

Išsilavinimas
  • 1947-1957 Biržų 2-oji vidurinė mokykla, moksleivis

  • 1957-1962 Vilniaus universitetas Filologijos fakultetas, studentas

  • 1962-1965 Vilniaus universitetas Filologijos fakultetas, aspirantas

Kvalifikacija
  • 1966 Filologijos mokslų kandidatas

  • 1986 Filologijos mokslų daktaras


Žinomas už vienas semiotikos Lietuvoje pradininkų ir aktyviausių populiarintojų
Nuopelnai paliko žymų pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje, lyginamajame literatūros moksle, literatūros kritikoje

Kęstutis Valentinas Nastopka (g. 1940 m. kovo 18 d. Kaune) – literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai — Valentinas Nastopka (1908 m. kovo 21 d. Kijeve – 1947 m. birželio 19 d. Biržuose, palaidotas Rinkuškių kapinėse), veterinarijos gydytojas, studijas baigė Vienoje. Žuvo autokatastrofoje.
— Marija Nastopkienė (Žalytė, Stonkienė, 1913 m. rugsėjo 20 d. Raudėnuose, Šiaulių apskrityje – 2000 m. liepos 6 d. Palangoje, palaidota Palangos kapinėse), dantų gydytoja (VDU, 1938).
Senelis — Petras Nastopka (1871-1949), baigęs Tartu veterinarijos institutą, kovojo su gyvulių maru Vidurinės Azijos Kinijos pasienyje. Vedęs Nemunėlio Radviliškio reformatų kunigo Martyno Cumfto dukterį Eleną, gyveno Tbilisyje ir Kijeve. Grįžęs į Lietuvą, dirbo veterinarijos gydytoju ir gimnazijos mokytoju Biržuose, dėstė veterinariją Kauno universitete.

Broliai — Konradas (g. 1941 rugpjūčio 15 d. Biržuose), gydytojas psichoterapeutas (VU, 1964); — Raimundas (g. 1946 m. birželio 5 d. Biržuose), fizinio lavinimo mokytojas.

Šeima — žmona (1962–1971) Violeta Nastopkienė (Kondrataitė, Tauragienė, g. 1944 m. vasario 5 d.), vertėja. — žmona (nuo 1974 m.) Irena Nastopkienė (Vaičiūnaitė, g. 1945 m. rugpjūčio 29 d. Marijampolėje), logopedė.
Dukros — Agnė (g. 1967 m. liepos 15 d. Vilniuje), vadybininkė; — duktė Kristina (g. 1980 m. gegužės 20 d. Vilniuje), žurnalistė.

Vaikystė ir mokslo metai

Augo Biržuose. Karo metais tėvai nuomavo butą klebonijoje. Tėvas reformatas tikėjimo reikalams buvo abejingas. Katalikišku auklėjimu rūpinosi religinga mama. Kęstučio vaikystės svajonė buvo užaugus tapti vyskupu. Pro klebonijos langą matė, kaip buvo susprogdintas Nepriklausomybės paminklas, biržiečių vadinamas Birute. Aikštėje netoli klebonijos gulėdavo žuvusių miškinių kūnai. Visa tai ugdė emocinį pasipriešinimą sovietų valdžiai. Vaikiškas religingumas, klibinamas įsitikinusio laisvamanio dėdės Liudomiro, vėliau virto maištavimu prieš Dievą.

Anksti išmokęs skaityti, Kęstutis 1947 m. įstojo į Aušros pradinės mokyklos (vėliau tapusios Biržų II vidurine mokykla) antrąją klasę. Sekėsi visi dalykai, išskyrus dailyraštį ir piešimą. Mėgo tiksliuosius ir gamtos mokslus. 1957 m. baigė mokyklą aukso medaliu.

Patikėjęs viešai skleidžiama komunistine ideologija, moksleivis tapo uoliu komjaunuoliu. Kaip mokyklos komjaunimo sekretorius nesiribojo propagandine veikla. Entuziastingai dalyvaudavo turistiniuose žygiuose po istorines Biržų krašto vietoves.

Nuo vaikystės traukė knygų pasaulis. Nuo „Sinopos, mažojo indėno“ ir „Tomo Sojerio nuotykių“ perėjo prie Balzako, Stendalio, Tolstojaus – visko, ką rasdavo tėvų knygų lentynėlėje.

Pirmąjį savo eilėraštį parašė žuvusio tėvo atminimui. Literatūrines ambicijas kurstė tėčio sesers Halinos Nastopkaitės-Korsakienės pavyzdys. Dėdė minėdavo, kad savo vardą yra gavęs prisimenant jo mamos dėdę 1863 m. sukilėlį poetą Liudomirą Mandzelowskį. Pirmąsias eiliavimo pamokas gavo iš Stanislovo Stonkaus, artimai pažinojusio Henriką Radauską.

Mokykloje, nesitenkindamas peršamais atsakymais, keldavo literatūros mokytojams keblius klausimus. Klausydamasis mokytojo Jono Laucės dėstomo Maironio, pajuto, kad poezija yra kažkas daugiau nei surimuoti lozungai.

Iš mokytojo Kosto Snarskio, kuris poeto kelią pradėjo nepriklausomoje Lietuvoje Žvaigždulio slapyvardžiu, pirmą sykį išgirdo Boriso Pasternako vardą, sužinojo apie rusų formalistus.

Poetine kūryba Nastopka debiutavo Biržų rajono laikraštyje “Raudonasis artojas”. 1954 m. už eilėraštį „Komjaunimo bilietas“ laimėjo pirmąją premiją laikraščio literatūriniame konkurse. Kartu su svečiais iš sostinės dalyvaudavo Biržų literatų vakaruose Biržuose ir kaimyniniuose rajonuose.

Studijos

1957-1962 m. Nastopka studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Kaip ir daugelis čia įstojusiųjų pretendavo būti poetu. Paragavus rimtesnių literatūrinių studijų skonį, nepavykusį poetą nurungė literatūros kritikas.

Pirmaisiais studijų metais dar buvo gyva senoji lietuvių literatūros katedra. Klibindama vadovėlines literatūros vertinimo schemas XIX a. pradžios lietuvių literatūros istoriją dėstė Meilė Lukšienė. Naują požiūrį į XX a. pradžios lietuvių literatūrą diegė Vanda Zaborskaitė. Gyvos diskusijos vyko Irenos Kostkevičiūtės vadovaujamame literatūros seminare. Su naująja Vakarų poezija – Baudelaire‘u, prancūzų ir vokiečių modernistais supažindino Donatas Sauka. Netrukus minėtos dėstytojos buvo pašalintos iš Universiteto, o Sauka atsidėjo tautosakai. Jo skatinamas Nastopka susidomėjo liaudies kultūros tyrinėjimais.

Artimiausi studijų bendraminčiai buvo Algimantas Bučys, Vaclovas Mikailionis ir Romas Laurinavičius. Maištaudami prieš pripažintus autorius jie literatūrą tapatino su socialiniu veiksmu, žavėjosi jaunuoju Vladimiru Majakovskiu ir Bertoldu Brechtu. Bendrakursiai vadino juos futuristais. Buvo suvokta ir kitokio meno galimybė. Kai Rašytojų sąjungoje buvo triuškinama Tomo Venclovos poezija, pasak Nastopkos, jis pasijuto esąs kritikuojamo poeto pusėje.

1962-1965 m. Nastopka, kaip Vilniaus universiteto aspirantas, buvo komadiruotas į Rygos universitetą rašyti disertacijos apie lietuvių ir latvių literatūrų ryšius. Bendraudamas su Latvijos universiteto studentais rusistais aspirantas nuosekliau susipažino su rusų formalizmu ir besikuriančia Tartu semiotikos mokykla.

1966 m. vasario 22 d. K. Nastopka Vilniaus universiteto mokslinėje taryboje apgynė Filologijos mokslų kandidatinę disertaciją "Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai (1800-1917 m.)" /1993 m. nostrifikuota kaip Humanitarinių mokslų doktoratas, 04H/

Mokslininko darbai

19661972 m. Kęstutis Nastopka dirbo Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute mokslinio bendradarbio pareigose.

Dirbdamas Lietuvių kalbos ir literatūros institute Nastopka parašė monografiją „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“ (1971). Toliau domėdamasis struktūriniais literatūros tyrinėjimais, paskelbė straipsnį „Poetinė lyrikos kalba” (Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai, 1969). Yra vienas „Lietuvių literatūros istorijos“ (I t. 1979, II t. – 1982) autorių. Sudarė Petro Armino-Trupinėlio (1970) ir Juozo Andziulaičio-Kalnėno (1971) raštų rinktines, Janio Rainio kūrybos rinktinę (1998).

1972-2012 m. – Vilniaus pedagoginio instituto (VPI/VPU/LEU) dėstytojas, docentas (nuo 1976), profesorius (nuo 1988), 1989-1996 m. – katedros vedėjas. 19891991 m. buvo VPI Lietuvių ir užsienio literatūros ir 19911996 m. VPI Visuotinės literatūros katedrų vedėjas.

Dirbdamas pedagoginį darbą K. Nastopka ir toliau tęsė mokslinius tyrinėjimus, apibendrintus monografinėje studijoje. 1986 m. spalio 14 d. Vilniaus universiteto mokslinėje taryboje apgynė daktarinę disertaciją tema "Lietuvių eilėraščio poetika (XX amžius)", už ką jam buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro vardas /1993 m. nostrifikuota kaip habilituotas Humanitarinių mokslų doktoratas, 04H/. Disertacijos pagrindu išleido taip pat pavadintą monografiją.

Nuo 1992 m. ir Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas, 19982005 m. Literatūros teorijos (nuo 2002 m. Literatūros teorijos ir istorijos) katedros vedėjas. 20072008 m. A. J. Greimo semiotinių studijų centro vedėjas, nuo 1992 m. profesorius.

1992-2005 m. - Kęstutis Nastopka Vilniaus universiteto (VU) Literatūros teorijos (nuo 2002 m. Literatūros teorijos/ Literatūros teorijos ir istorijos) katedros profesorius, 1998-2005 m. – tos katedros vedėjas.

2002-2012 m. A. J. Greimo semiotinių studijų ir tyrimų (nuo 2007 m. – semiotikos ir literatūros teorijos) centro profesorius, 2007-2008 m. – jo vedėjas. Nuo 2012 m. Centro afiliuotas profesorius.

Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais Kęstutis Nastopka kartu su Albertu Zalatoriumi ir Pedagoginio Instituto kalbininkais kūrė savarankišką, nuo Maskvos nebepriklausomą, lituanistikos dėstymo programą. Skaitė į ją įtrauktą semiotinės analizės kursą.

1971 m. susipažinęs su Algirdu Juliumi Greimu, K. Nastopka tampa Paryžiaus semiotikos mokyklos šalininku. Semiotinių tyrimų krypčiai atstovauja esė rinkinys „Reikšmių poetika“ (2002) ir studija „Literatūros semiotika“ (2010).

Remdamasis semiotikos metodologija jis analizavo Maironio, Milašiaus, Nėries, Aisčio, Nykos-Nilūno, Bradūno, Žukausko, Tomo Venclovos, Martinaičio, Juškaičio, Gedos, Norvilo poeziją, Prospero Mérimée novelę „Lokys“, Andrejaus Platonovo, Vaižganto, Vaičiulaičio, Apučio ir Granausko prozą, Jeronimo Boscho ir Vinco Kisarausko dailę, Gedimino laiškus ir Donelaičio įrašus Tolminkiemio krikšto metrikų knygose.

Nastopka išvertė Greimo monografiją „Struktūrinė semantika“ (2005), apie 30 Greimo ir kitų semiotikų straipsnių. Kartu su Virginijum Savukynu parengė Greimo straipsnio „Baimės ieškojimas“ ir jo tautosakinių šaltinių publikaciją (1999), sudarė Greimo mitologinių tyrinėjimų sąvadą Lietuvių mitologijos studijos (2005).

Internetiniame lietuviškų mokslo terminų žodyne „Avantekstas“ aprašė daugelį semiotinių terminų. Savo semiotinius tyrimus, daugiausia remdamasis lietuvių kultūros pavyzdžiais, yra pristatęs tarptautinėse konferencijose Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Estijoje, Rusijoje.

Už lietuviškos semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną 2012 m. Nastopkai paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Literatūros kritika

Pirmąsias recenzijas „Literatūroje ir mene“ Nastopka išspausdino 1961 m. , nuo 1962 m. pradėjo bendradarbiauti „Pergalėje“. Nuo 1963 m. nuolat vertino naująją lietuvių literatūrą. Daugiausia rašė apie poeziją.

1979-1983 m. reguliariai spausdino straipsnius „Poezijos pavasario“ almanache. Palaikė naujos poetinės kalbos ieškotojus – Juditą Vaičiūnaitę, Marcelijų Martinaitį, Vytautą Bložę, Joną Juškaitį, Sigitą Gedą, Tomą Venclovą, Leonardą Gutauską, žavėjosi poetiniu Albino Žukausko atgimimu. Gynė poetus, kaltinamus dėl formalizmo ir atitrūkimo nuo sovietinės tikrovės. Vertindamas naujoviškas poetų knygas, ieškojo atitinkamų analizės įrankių. Albino Žukausko gimimo šimtmetį Nastopka pasitiko sudarydamas pagal savo skonį išsamią jo eilėraščių rinktinę „Būtoji – grįžtamoji“ (2012).

Nastopka yra išspausdinęs straipsnių apie Prano Vaičaičio, Vinco-Mykolaičio-Putino, Jurgio Baltrušaičio, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio poeziją. Jis recenzavo ne vieną Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Eugenijaus Matuzevičiaus, Jono Strielkūno, Vlado Braziūno poezijos rinkinį, pristatė verstines Aleksandro Čako, Johanneso Bobrowskio, Imanto Zieduonio, François Villono knygas.

Lietuvių ir rusų spaudoje Nastopka aptarė naujus lietuvių literatūros kritikų ir mokslininkų veikalus, žurnale „Voprosy literatury“ (1970 , Nr. 6) išspausdino išsamią „Lietuvių literatūros istorijos“ penkiatomio (1957-1968) recenziją.

Latvių spaudoje Nastopka apžvelgdavo Lietuvos literatūrinio gyvenimo įvykius, Lietuvos skaitytojus informavo apie latvių literatūrą. Straipsnyje „Latvių poezija iš arčiau“ („Pergalė, 1972, Nr. 4) jis supažindino lietuvių skaitytojus su Knutu Skujenieku ir Uldžiu Bėrziniu, kurių knygos originalo kalba dar nebuvo išleistos, taip pat su oficialiosios kritikos puolama Vizma Belševica. Drauge su Geda ir Vladu Braziūnu Nastopka išvertė Bėrzinio poezijos knygą „Vabzdžių žingsniai“ (1997), sudarė ir parašė pratarmę dvikalbei Gedos poezijos rinktinei „Sokratas kalbasi su vėju“ (Ryga, 2004).

1991 m. išleistas Nastopkos straipsnių rinkinys „Išsprūstanti prasmė“.

Nuo 1971 m. K. Nastopka yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Bibliografija

  • Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai: studija. Vilnius: Vaga, 1971, 416 p.
  • Struktūrinė eilėraščio analizė. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 2(39) t., 1972, p. 135-142.
  • Tarybinių Pabaltijo tautų literatūros: paskaitų konspektas. Vilnius: Lietuvos TSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė-redakcinė taryba, 1977, 40 p.
  • Lietuvių eilėraščio poetika: monografija. Vilnius: Vaga, 1985, 340 p.
  • Išsprūstanti prasmė: straipsnių rinkinys. Vilnius: Vaga, 1991, 344 p.
  • Reikšmių poetika: semiotikos bandymai. Vilnius: Baltos lankos, 2002, 240 p.
  • Literatūros semiotika. Vilnius: Baltos lankos, 2010, 338 p.

Įvertinimai

Nuorodos, šaltiniai

Parengta pagal iki 2016 m. įvairiuose šaltiniuose pateiktą medžiagą. Duomenys sutikslinti bendradarbiaujant su Kęstutis Nastopka.

1. Viktorija Daujotytė. Rasti ir prarasti . Metai.- 1991, Nr. 10, p. 174-176.
2. Elena Baliutytė. Prasmės pėdsakais : keli štrichai K. Nastopkos portretui . Metai, 2000, Nr. 3, p. 91-97.
3. Rimvydas Šilbajoris. Kaip pasiekiama meno tekstų prasmė . Kultūros barai, 2004, Nr. 5, p. 92-94.
4. Loreta Mačianskaitė ir Dalia Satkauskytė. Blykčiojanti semiotika: tarp metodo ir pasaulio. [Pokalbis su profesoriumi Kęstučiu Nastopka]. Colloquia, 20010, Nr. 25, p. 168-178.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: