Kajetonas Sklėrius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kajetonas Sklėrius
SklėriusKajet.jpg

Gimė 1876 m. liepos 27 d.
Rusija Kunigiškiai, Aluotų valsčius, Vilkmergės apskritis, Rusijos imperija
Mirė 1932 m. sausio 14 d. (55 m.)
Lietuva Kaunas

Tėvas Ciprijonas Sklėrius
Motina Barbora Girgždytė-Sklėrienė
Sutuoktinis(-ė) Helene Freybusch

Veikla
dailininkas tapytojas, skulptorius, dailės pedagogas, vadovas

Alma mater A. Štiglico taikomosios dailės mokykla

Turinys

Kajetonas Sklėrius (1876 m. liepos 27 d. Kunigiškiuose, Aluotų valsčius, Vilkmergės apskritis, Rusijos imperija – 1932 m. sausio 14 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – dailininkas tapytojas, skulptorius, dailės pedagogas, vadovas, moderniosios lietuvių akvarelės pradininkas. Slapyvardžiai: Šklėris, Šklėrius, Šklerys.

Anykštėno Biografija

Tėvai: Ciprijonas Sklėrius (18441928) ir Barbora Girgždytė-Sklėrienė (18511920) – valstiečiai žemdirbiai. Augo religingoje šeimoje, sulaukusioje 12 ar 14 vaikų, iš kurių trys ar penki mirė kūdikystėje, buvo antrasis ir vyriausias iš brolių. Broliai ir seserys: Teofilija Sklėriūtė-Baronienė-Matulionienė (18741941) – žemdirbė, tarnautoja, sušaudyta vokiečių okupacijos pradžioje, Pranas Sklėrius (apie 1878 – apie 1892) – mirė paauglystėje, Vitaldas Sklėrius (apie 1880 – ?) – emigrantas Rusijoje, dingęs po 1920 m., Feliksas Sklėrius (18811972) – emigrantas JAV, darbininkas, Jurgis Sklėrius (apie 1882 – ?) – emigrantas JAV, kariškis, karo veteranas invalidas, Alfonsas Sklėrius (18901943) – kariškis ir dailininkas, Emilija Sklėriūtė-Nakienė (18921953) – žemdirbė, Anatolija Sklėriūtė (1896–?), Povilas Sklėrius (18981979) – mokslininkas inžinierius melioratorius. Dukterėčia (sesers Emilijos duktė) Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė-Alė Rūta (19152011) – rašytoja, sūnėnas (brolio Vitaldo sūnus) Stanislovas Šklėrius (19141942) – revoliucionierius.

18861890 m. baigė Kunigiškių pradžios mokyklą. Toliau mokėsi Mintaujoje (dabar – Jelgava, Latvija), 1896 m. baigė šešių klasių Panevėžio gimnaziją. 18961903 m. studijavo barono A. L. Štiglico taikomosios dailės (techninio piešimo) mokykloje Sankt Peterburge (Rusija) ornamentiką ir kompoziciją, bet pasirinko skulptoriaus specialybę, baigė M. Čižovo skulptūros studiją. Gavo stipendiją kaip vienas iš gabiausių studentų.

Studijuodamas 1902 m. vasarą dirbo prie restauruojamų Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų.

1903 m. K. Sklėrius gyveno Vilniuje. 1904 m. jis persikėlė į Liepoją (Latvija), kur 19041915 m. dirbo komercijos mokyklos ir mergaičių progimnazijos piešimo mokytoju. Liepojoje jis domėjosi ir teatro veikla, režisavo ir 1905 m. vasario 26 d. parodė pirmąjį Liepojos lietuvių pašalpos draugijos savarankiškai pastatytą spektaklį "Amerika pirty". Vėliau jis išgarsėjo ne tik kaip teatro režisierius ir dailininkas, bet ir kaip aktorius bei deklamuotojas, rengė ir rodė "gyvuosius paveikslus" iš senovės lietuvių gyvenimo.

1910 m. jis susidomėjo akvarelės technika, pradėjo intensyviai tapyti ir 1912 m. Liepojoje surengė savo pirmąją individualią dailės darbų parodą. Joje šalia kitų darbų jis eksponavo 80 skulptūrų ir daugumą jų pardavė.

K. Sklėrius laikomas lietuviškos akvarelės pradininku.

1909 m. jis lankė pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos kursus Sankt Peterburge, 1912 m. keliavo į Belgiją, Prancūziją bei Šveicariją, aplankė Paryžiaus muziejus ir susižavėjo prancūzų impresionizmu. Nuo tada žmogaus figūra saulėto gamtos peizažo fone tapo mėgiamu K. Sklėriaus paveikslų leitmotyvu.

1913 m. Liepojoje K. Sklėrius surengė pirmąją individualią savo kūrinių parodą, kurioje eksponavo Vakarų Europoje sukurtus kūrinius.

19151918 m. jis dirbo Sankt Peterburge. Tuo metu jo meninėje kūryboje ėmė ryškėti simbolizmo tendencijos, ten jis nutapė pirmąją didesnę žanrinę kompoziciją "Gedimino sapnas". 1917 m. jis kiek laiko gyveno ir Voreoneže (Rusija), ten dėstė piešimo metodiką prie lietuvių karo pabėgėlių gimnazijos veikusiuose piešimo kursuose. 1918 m. jis trumpai gyveno ir dirbo Taline (Estija), vadovavo skulptūros studijai Technikos mokykloje.

1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918 m. dirbo lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Baranovičiuose (Baltarusija) viršininku, vėliau – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos Maitinimo departamento direktoriumi.

Bolševikams užėmus Vilnių, K. Sklėrius persikėlė dirbti į Kauną ir 19191921 m. buvo Kauno miesto ir apskrities viršininkas. Nuo 1920 m. lapkričio 15 d. iki 1922 m. pradžios Kaune jis dirbo ir Paišybos kursų mokytoju.

Paskirtas 1922 m. sausio 5 d., iki tų metų rugsėjo 30 d. jis dirbo Lietuvos Respublikos atstovybėje Maskvoje (Rusija).

Grįžęs į Kauną, K. Sklėrius 1922 m. spalio 16 d. buvo paskirtas Kauno meno mokyklos mokytoju ir šias pareigas ėjo iki 1923 m. vasaros.

Paskirtas 1923 m. birželio 10 d., 19231924 m. jis vadovavo tik ką įkurtai M. K. Čiurlionio galerijai, kol 1924 m. kovo 15 d. iš jos direktoriaus pareigų buvo atleistas. Vėliau 19301932 m. jis buvo šios galerijos komisijos narys.

Paskirtas 1925 m. sausio 1 d., 19251929 m. K Sklėrius buvo Kauno meno mokyklos direktorius, šioje mokykloje dėstė skulptūrą, piešimo metodiką ir akvarelę. Tarp jo mokinių – žinomi menininkai Marcė Katiliūtė, Vytautas Jurkūnas, Domicėlė Tarabildienė, Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis, Bronius Pundzius ir daug kitų. Šiuo laikotarpiu K. Sklėrius sukūrė brandžiausius kūrinius. Kaune jis artimai bendravo su kraštiečiu rašytoju ir kunigu kanauninku Juozu Tumu-Vaižgantu.

1929 m. kovo 27 d. šią Kauno mokyklą uždarius ir tą patį 1929 m. pavasarį įsteigus Kauno aukštesniąją meno mokyklą, nuo 1929 m. balandžio 25 d. K. Sklėrius buvo paskirtas šios mokyklos dėstytoju ir šias pareigas ėjo 19291932 m., iki gyvenimo pabaigos.


1929 m. jis keliavo po Šveicariją ir Italiją, 1931 m. lankėsi Prancūzijoje. Šiose kelionėse K. Sklėrius nuliejo vienas geriausių didelio formato akvarelių, pasižyminčias virtuoziška technika. 1926 ir 1936 m. Kaune jis surengė savo darbų parodas.

K. Sklėriaus akvarelės patraukia begaliniu švarumu, plačiais, lengvais teptuko palietimais, subtiliu skaidriu koloritu. Savo kūriniuose jis aukštino žmogų, reiškė paprastų gamtos motyvų grožį. K. Sklėrius suformavo savitą stilių, kuriam būdinga išradinga kompozicija ir originalūs spalvų santykiai.

Reikšmingiausi K. Sklėriaus kūriniai:

  • 1906 m. – motinos Barboros Sklėriuvienės bareljefas.
  • 1907 m. – tėvo Ciprijono Sklėriaus portretas.
  • 1914 m. – "Parke", "Žmonos portretas".
  • 1916 m. – "Sesuo esto", "Senukas estas", "Senutė".
  • 1917 m. – "Gedimino sapnas".
  • 1923 m. – poeto Fausto Kiršos portretas.
  • 1924 m. – "Laivelis", "Laivai Klaipėdos uoste", "Zarasų ežeras", "Akmenos pakrantės".
  • 1926 m. – "Žmona".
  • 1927 m. – "Gluosniai".
  • 1928 m. – "Vakaras Zarasuose".
  • 1929 m. – "Kortina d’Ampeco", "Venecija. Didysis kanalas", "Venecija. San Marko aikštė", "Kiodža. Vigo tiltas", "Kapris. Laivelių prieplauka", "Kapris. Farlionis".
  • 1930 m. – "Bažnyčioje", "Vežikas".
  • 1931 m. – "Žiema Kaune", "Mergaitė", "Raudonos burės", "Nidoje", "Laivelis", "Žiema Kaune", "Raguvos laukai", "Palangos pliažas", "Palangos pušys", "Prancūzijos mieste", "Ponios St. portretas", "Ponios J. portretas".

K. Sklėrius taip pat sukūrė skulptūrinių portretų: poeto ir kunigo Antano Strazdo portretą-bareljefą Sankt Peterburge, Jono Basanavičiaus, motinos portretus-bareljefus ir kitus. 19271928 m. jis nulipdė figūrinę kompoziciją Lietuvos banko rūmų Kaune fasadui papuošti – stambiausią savo skulptūrinį kūrinį.

Apie 400 jo dailės darbų saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Laisvalaikį skirdavo piešiniams ir eskizams kurti, mėgo koncertus ir spektaklius, pats dainuodavo ir vaidindavo.

Vedė 1910 m. vasario 20 d., žmona Helena (Elena) Freybusch-Sklėrienė (18871980) – menininkė, vertėja.

Mirė 1932 m. sausio 14 d. Kaune. Buvo palaidotas Kauno senosiose kapinėse. Šias kapines naikinant, apie 1960 m. palaikai perkelti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse-panteone. Kapas paženklintas granito paminklu su bareljefu ir įrašu "Dailininkas Kajetonas Sklėrius-Šklerys 18761932" (skulptoriai Petras Aleksandravičius ir Juozas Petrulis, 1967 m.).

1933 m. Pelėdų gatvė Kaune, Žaliakalnyje, buvo pavadinta K. Sklėriaus vardu. 1967 m. Žaliakalnyje ant 1910 m. pastatyto namo Kalniečių g. 105 atidengta memorialinė lenta: "Šiame name 19291932 m. gyveno dailininkas Kajetonas Šklėrius".

Minint 130-ąsias dailininko gimimo metines, buvo išleistas vardinis suvenyrinis vokas su jo portretu (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2006 m.), Kaune surengta jubiliejinė kūrybos paroda, išleistas katalogas "Kajetonas Sklėrius: iš klajonių".

Biografija

Gimė daugiavaikėje pasiturinčio valstiečio šeimoje. Broliai: Alfonsas Sklėrius (1890–1943) – kariškis ir dailininkas, Povilas Sklėrius (1898–1979) – mokslininkas, inžinierius-melioratorius, sesuo Emilija Sklėriūtė-Nakienė.[1]

18861890 m. mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje. 1896 m. baigė šešias Panevėžio gimnazijos klases. 1896–1903 m. studijavo Peterburgo barono A. Štiglico taikomosios dailės (techninio piešimo) mokykloje ornamentiką ir kompoziciją, bet pasirinko skulptoriaus specialybę, baigė M. Čižovo skulptūros studiją. Gavo stipendiją kaip vienas iš gabiausių studentų. Studijuodamas 1902 m. vasarą dirbo prie restauruojamų Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų.

1903 m. gyveno Vilniuje. 19041915 m. dirbo piešimo ir braižybos mokytoju Liepojos gimnazijoje ir komercinėje mokykloje. Mokytojaudamas dalyvavo lietuvių teatro mėgėjų spektakliuose, piešė dekoracijas. 1909 m. lankė pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos kursus Peterburge. Susidomėjo akvarelės technika, apie 1910 m. pradėjo intensyviai tapyti.

1912 m. lankėsi Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, aplankė Paryžiaus muziejus, susižavėjo prancūzų impresionizmu. 1912 m. Liepojoje surengė pirmąją dailės darbų parodą. 19161917 m. gyveno Petrograde, domėjosi grupės „Mir iskusstva“ veikla. 1917 m. Voronežo liaudies mokytojų kursuose dėstė piešimo metodiką. 1918 m. trumpai vadovavo Talino technikos mokyklos skulptūros studijai.

1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Baranovičiuose (Baltarusija) viršininku. 1919 m. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos Maitinimo departamento direktorius (Kaune), vėliau – Kauno miesto ir apskrities viršininkas. 19211922 m. dirbo Maskvoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje. Ten susibičiuliavo su lietuvių kilmės poetu Jurgiu Baltrušaičiu, o per jį susipažino su Fiodoru Šaliapinu, Vladimiru Majakovskiu, Sergejumi Jeseninu, Isadora Duncan.[2]

Lietuvos meno kūrėjų draugijos paskirtas, 1922–1923 m. vadovavo naujai įkurtai Čiurlionio galerijai. 1922–1932 m. Kauno meno mokykloje dėstė skulptūrą, piešimo metodiką ir akvarelę. Iki 1928 m. vadovavo specialiajai skulptūros studijai. 19251929 m. Kauno meno mokyklos direktorius. Reformavus Meno mokyklą, dėstė bendrajame skyriuje akvarelę, piešimą ir piešimo metodiką.

Žymiausi mokiniai: Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis, Vytautas Jurkūnas, Marcė Katiliūtė, Napoleonas Petrulis, Jonas Martinaitis, Juozas Mikėnas, Bronius Pundzius, Domicėlė Tarabildienė.

Kūryba

K. Sklėriaus kūryba, trukusi vos du dešimtmečius, užima svarbią vietą lietuvių dailės istorijoje. Dailininko akvarelinę kūrybą galima skirstyti į tris etapus: ankstyvąjį (1906–1913), brendimo ir ieškojimų (1914–1923) ir brandųjį (1924–1931). Ypač vertinami trečiojo dešimtmečio pabaigos ir paskutinių dvejų K. Sklėriaus gyvenimo metų paveikslai: impresionizmo ir realizmo bruožų turintys Baltijos pajūrio vaizdai, Šveicarijos, Italijos ir Prancūzijos vietovių peizažai bei tarpukario Kauno moterų portretai.

Sukūrė skulptūrinių portretų: poeto ir kunigo Antano Strazdo, gydytojo ir visuomenės veikėjo Jono Basanavičiaus, motinos portretus-bareljefus. 1927–1928 m. Lietuvos banko rūmų (archit. Mykolas Songaila) centriniam frontonui sukurė dekoratyvinę kompoziciją. Skulptūrinę grupę sudaro darbininko, dviejų valstiečių moterų ir kario figūros. Tai pats stambiausias K. Sklėriaus skulptūros darbas.[3]

1929 m. ir 1936 m. Kaune surengė kūrinių parodas. Žymiausi darbai: peizažai „Laivelis“ (1924 m.), „Gluosniai“, (1927 m.), „Vakaras Zarasuose“ (1928 m.), „Kapris. Laivelių prieplauka“ (1929 m.), „Žiema Kaune“ (1931 m.), portretai „Sesuo esto“ (1916 m.), „Žmona“ (1926 m.), „Mergaitė“ (1931 m.), kompozicijos „Parke“ (1914 m.), „Bažnyčioje“ (1930 m.). Apie 400 dailininko darbų saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Atminimo įamžinimas

  • 1933 m. Pelėdų gatvė Žaliakalnyje pavadinta K. Sklėriaus vardu.
  • 1967 m. Petrašiūnų kapinėse pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius ir Juozas Petrulis).[4]
  • 1967 m. Žaliakalnyje ant 1910 m. pastatyto namo (Kalniečių g. 105) atidengta memorialinė lenta.[5]
  • 2006 m. išleistas vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys), Kaune surengta jubiliejinė kūrybos paroda, išleistas katalogas „Kajetonas Sklėrius: iš klajonių“.

Literatūra

  • Kajetonas Sklėrius-Šklėris (sud. Vytautas Kairiūkštis). – Kaunas, 1938.
  • Kajetonas Sklėrius: 32 reprodukcijos (įžanginis str. Jono Umbraso). – Vilnius, 1964.
  • Kajetonas Sklėrius: iš klajonių (sud. Jolita Mulevičiūtė). – K.: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2006. – 80 p.: iliustr. – ISBN 9955-471-17-4

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: