Kalbotyra

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

~ Kalbotyra arba lingvistika – bendras mokslų, tiriančių natūralias kalbas, pavadinimas. Kai kurie mokslininkai kalbotyrą laiko semiotikos mokslo dalimi.

Turinys

Klasikinė kalbotyra

Kalbotyros šakos:

Baltistika – klasikinės kalbotyros atšaka, tirianti baltų kalbas.

Klasikinės kalbotyros kūrėjai

Žinomi pasaulyje Lietuvos baltistai

Šiuolaikinė kalbotyra

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kalbotyra, buvusi gana statine, aprašomąja mokslo sritimi, ėmė sparčiai vystytis, nuo tradicinių kalbotyros sričių atsiskyrė kelios naujos, tiriančios sociologinius, prasminius, loginius ir kitus kalbos aspektus. Tikrą šio mokslo perversmą inicijavo šveicarų mokslininko Ferdinand de Saussure darbai, tyrę bazines kalbos, kaip mokslo, sąvokas ir padėję pamatą struktūrinei lingvistikai, kuri iki šiol supriešinama su tradicine aprašomąja kalbotyra. Didelę įtaką naujų krypčių atsiradimui padarė psichologų (S. Freud, C. G. Jung), matematikų (C. S. Pierce ir kiti) darbai.

Šiuolaikinė struktūrinė lingvistika paremta daugiausiai semantinėmis ir semiotinėmis teorijomis, sudaro mokslinį pagrindą visų kitų mokslo teorijų kūrimui (metateorija, metakalba), sudaro atskiras matematikos (Matematinė lingvistika) ir psichologijos mokslų sritis, yra neatsiejama nuo filosofijos, informatikos ir logikos mokslų. Modernioji lingvistika išplečia kalbos sąvoką, tirdama ne tik šnekamąsias, bet ir dirbtines (kompiuterių), vaizduojamąsias (teatro, architektūros ir pan.) kalbas, pačių kalbų kūrimo metodus, ženklų sistemas, ir pan. Tiriama ne tik žodžių, bet ir sakinių ir ištisų tekstų prasmė bei sąveika.

Kai kurie žymesni moderniosios lingvistikos atstovai

Lietuvoje struktūrinei lingvistikai atstovaujantys mokslininkai

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: