Kalbotyra
~ Kalbotyra arba lingvistika – bendras mokslų, tiriančių natūralias kalbas, pavadinimas. Kai kurie mokslininkai kalbotyrą laiko semiotikos mokslo dalimi.
Klasikinė kalbotyra
Kalbotyros šakos:
- Akcentologija – kirčio ir intonacijos tyrimas.
- Dialektologija – kalbos tarmės, jų susidarymas ir raida.
- Fonetika – kalbos garsų sistema ir jų susidarymas, akustines ypatybės.
- Gramatika - tiria žodžių, jų junginių ir sakinių gramatinę sandarą. Ją sudaro dvi atšakos:
- Morfologija - kurios objektas – žodžių sudėtis ir formos, žodžių daryba ir kaityba.
- Sintaksė - nagrinėjanti sakinių ir žodžių junginių sandarą.
- Istorinė lingvistika – tiria kalbos atsiradimą, jos vystymąsi, keitimąsi, plėtrą, išplitimą pasaulyje bei išlikusį ir buvusį dialektų, kalbų, kalbų grupių bei jų šeimų giminingumą. Tiria žodžių kilmės bei jų raidos problemas fono-semantinių bendrybių nustatymo plotmėje (lingvistinė etimologija), o taip pat kalbos struktūrų kaitą bei bendrybes ir sąryšius įvairiose kalbose, jų grupėse ir jų šeimose.
- Leksikologija - tiria žodžius, t. y. kalbos žodyną.
- Stilistika - tiria kalbos stilių. Stilistika domisi įvairiais kalbos raiškos savitumais ir funkciniais kalbos stiliais.
Baltistika – klasikinės kalbotyros atšaka, tirianti baltų kalbas.
Klasikinės kalbotyros kūrėjai
- Jakobas Grimmas (1785-1863)
- Rasmus Raskas (1787-1832)
- Francas Boppas (1791-1867)
- Augustas Schleicheris (1821-1868)
- Johannes Schmidtas (1843-1901)
- Karl Brugmannas (1848-1919)
- Ferdinand de Saussure (1857-1913)
- Antoine Meillet (1866-1936)
Žinomi pasaulyje Lietuvos baltistai
Šiuolaikinė kalbotyra
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kalbotyra, buvusi gana statine, aprašomąja mokslo sritimi, ėmė sparčiai vystytis, nuo tradicinių kalbotyros sričių atsiskyrė kelios naujos, tiriančios sociologinius, prasminius, loginius ir kitus kalbos aspektus. Tikrą šio mokslo perversmą inicijavo šveicarų mokslininko Ferdinand de Saussure darbai, tyrę bazines kalbos, kaip mokslo, sąvokas ir padėję pamatą struktūrinei lingvistikai, kuri iki šiol supriešinama su tradicine aprašomąja kalbotyra. Didelę įtaką naujų krypčių atsiradimui padarė psichologų (S. Freud, C. G. Jung), matematikų (C. S. Pierce ir kiti) darbai.
Šiuolaikinė struktūrinė lingvistika paremta daugiausiai semantinėmis ir semiotinėmis teorijomis, sudaro mokslinį pagrindą visų kitų mokslo teorijų kūrimui (metateorija, metakalba), sudaro atskiras matematikos (Matematinė lingvistika) ir psichologijos mokslų sritis, yra neatsiejama nuo filosofijos, informatikos ir logikos mokslų. Modernioji lingvistika išplečia kalbos sąvoką, tirdama ne tik šnekamąsias, bet ir dirbtines (kompiuterių), vaizduojamąsias (teatro, architektūros ir pan.) kalbas, pačių kalbų kūrimo metodus, ženklų sistemas, ir pan. Tiriama ne tik žodžių, bet ir sakinių ir ištisų tekstų prasmė bei sąveika.
Kai kurie žymesni moderniosios lingvistikos atstovai
- Ferdinand de Saussure
- Charles Sanders Pierce
- Louis Hjelmslev
- Charles Williams Morris
- Algirdas Julius Greimas
- Umberto Eco
- Noam Chomsky
- Roman Jakobson
- Claude Levi-Strauss
Lietuvoje struktūrinei lingvistikai atstovaujantys mokslininkai
Taip pat skaitykite
Šaltniai
Interneto svetainės apie kalbas ir kalbotyrą