Kalmaro unija
Kalmaro unija (daniškai, norvegiškai ir švediškai Kalmarunionen) – istoriografinis terminas personalinės unijos (su pertraukomis), sudarytos tarp Danijos, Norvegijos (su Islandija, Grenlandija ir Farerų salom) ir Švedijos (įskaitant dalį Suomijos) 1397–1524 m. nusakyti.
1389 m. Danijos karalienės Margaritos I kartu su sukilusios Švedijos diduomenės pajėgomis nugalėjo Švedijos karaliaus Alberto Meklenburgiečio kariuomenę. Tais pat metais Margarita I, būdama ir Norvegijos karaliaus Hokono VI našle, pasiekė, kad jos sūnėnas Erikas Pamarėnas būtų pripažintas Norvegijos sosto įpėdiniu. 1396 m. Margarita I buvo pripažinta visų trijų karalysčių regente. 1397 m. Kalmare Danijos, Švedijos ir Norvegijos didikai karūnavo Eriką Pamarėną savo karaliumi ir buvo paskelbtas Kalmaro unijos aktas. Pagal jį, unijos karaliumi turi būti danas, vadovavęs bendrai užsienio politikai. Nors šalys buvo valdomos vieno monarcho, bet jas administravo savi dignitoriai, jose galiojo savi įstatymai.
Nesutarimai (ypač švedų didikų nepasitenkinimas Danijos ir Holšteino dominavimu) skaldė uniją iki jos iširimo 1523 m., kai Gustavas I Vaza tapo Švedijos karaliumi. Unija formaliai nebuvo išardyta, bet kai kurie mokslininkai tvirtina, jog ji nebuvo ir ratifikuota. Oldenburgų dinastija dar kelis šimtmečius po unijos iširimo valdė Danijos-Norvegijos karalystę. 1536 m. Danija paskelbė Norvegiją savo provincija. Danijai atiteko Norvegijos valdyta Grenlandija, Islandija ir Farerų salos, tačiau Norvegija išlaikė atskirą teisinę sistemą.[1]
Šaltiniai
- ↑ Kalmaro unija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 216 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||