Kalnelio piliakalnis

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Kalnelio piliakalnis
    Kiti pavadinimai

    Kalnelio piliakalnio su gyvenviete piliakalnis,
    Gurkių piliakalnis

    Lokalizacija
    Respublika: Vėliava Lietuva
    Apskritis: Vėliava Šiaulių apskritis
    Savivaldybė: Vėliava Joniškio rajono savivaldybė
    Seniūnija: Joniškio seniūnija (Joniškis)
    Gyvenvietė: Kalnelis
    Piliakalnio ypatumai
    Aukštis, m 4-6
    Aikštelės apimtis, m 70 × 45
    Priešpilis 130 x 40, gyvenvietė
    Naudojimo laikotarpis V–XIII a.
    Žvalgymo metai 1966 m., 1968 m.
    Tyrimo metai 1990 m.
    Registrinės savybės
    Statusas Paminklas
    Tipas Piliakalnis, Gyvenvietė
    Unikalusis objekto kodas 23855
    Objekto kodas

    iki 2005-04-19

    A582K1P
    Piliakalniai.lt informacija
    Aprašymo nuoroda Tinklalapis
    Žemėlapio nuoroda Žemėlapis

    Žiūrėti didesniame žemėlapyje

    Kalnelio piliakalnis su gyvenviete (arba Gurkių piliakalnis) yra Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, Kalnelio kaimo šiauriniame pakraštyje, Sidabros kairiajame krante. Pasiekiamas plentu  153  JoniškisŽagarėNaujoji Akmenė, Kalnelio centre pasukus į dešinę šiaurės kryptimi, už 100 m. Spėjama Sidabrės pilies vieta.

    Piliakalnis

    Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Piliakalnio šlaitai 4–6 m aukščio. Aikštelė ovali, 70×45 m dydžio. Pietinėje ir šiaurinėje papėdėse buvo 4 m pločio, 2 m gylio griovys (užslinkęs). Į šiaurę nuo piliakalnio, už griovio, ant apie 3 m aukščio kalvelės nuolaidžiais šlaitais yra papilys. Jo aikštelė ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 130×40 m dydžio.

    Tyrimai

    Piliakalnį 1966 m. žvalgė Juozas Šliavas, žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Nustatyta, kad papėdę juosė 4 m pločio ir 2 m gylio griovys. Kultūrinis sluoksnis apie 0,9 m storio. Rasta grublėtos ir žiestos keramikos, sidabrinis lydinys, žalvarinių kalavijo makščių apkalo fragmentų, pasaginės segės ruošinys, geležinių peilių, pentinų, yla, juvelyro plaktukas. Piliakalnis datuojamas V a.XIII a. Nuo piliakalnio į vakarus, pietus ir rytus yra papėdės gyvenvietė, ją 1990 m. tyrė Algimantas Merkevičius.[1]

    Manoma, kad į pietus nuo Kalnelio piliakalnio, prie Sidabros ir Vilkiaušio santakos, buvo antras piliakalnis, sunaikintas kasant žvyrą, kuriame XVI a.XVIII a. buvo dvarvietė. Kasant žvyrą buvę randama žiestos keramikos šukelių, apdegusio molio, anglių, gyvulių kaulų.

    Istorija

    Piliakalnyje (arba sunaikintame piliakalnyje) stovėjo žiemgalių Sidabrės pilis, paskutinė, kurią užėmė kryžiuočiai. 1289 m. Livonijos ordinas užpuolė ir sudegino šios pilies priešpilį, tačiau pilies užimti neįstengė ir pasitraukė. 1290 m. žiemą jie pilį puolė su naujomis jėgomis. Dalis žiemgalių pasidavė, kiti pasitraukė į Lietuvą, o pilis buvo sudeginta. Ant piliakalnio 1526 m. pastatyta medinė bažnyčia ir įsteigtos kapinės, kurios užima ir papilį. Geriausiai išliko piliakalnio vakarinis šlaitas, apaugęs alyvomis.[2]

    Aplinkiniai piliakalniai

    Blank-50px.png Luokavos piliakalnis 38 km
    Žagarės piliakalnis 24 km
    Vilcės piliakalnis 19 km Mežuotnės piliakalnis 36 km Blank-50px.png
    Papilės piliakalnis 47 km
    Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
    Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
    Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
    Kamardės piliakalnis 43 km
    Luponių piliakalnis 25 km
    Pilkalnio piliakalnis 36 km
    Jurgaičių piliakalnis 22 km
    Ramulėnų piliakalnis 32 km
    Peleniškių piliakalnis 20 km
    Tričių piliakalnis 32 km

    Šaltiniai

    1. Kalnelio piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 221 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
    2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 77, (Nr. 278)
    • Bronius Dakanis. Mažai žinomi Lietuvos piliakalniai // Kultūros paminklai. Vilnius, 1994. T. 1. p. 40 (Nr. 13)
    • Merkevičius A. Kalnelio archeologijos paminklai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992. T. I, p. 54–55.
    • Merkevičius A. Kalnelio archeologiniai paminklai // Lietuvos archeologija. Vilnius, 1998. T. 15, p. 381–388.
    • Ozols J. Die vor- und frühgeschichtlichen Burgen Semgalens. Bonn. 1971. p. 36-37 (Nr. 21)
    • Stepiņš P. Lietuvos Žiemgalos piliakalniai // Lietuvos archeologija. Vilnius, 2003. T. 24, p. 237-238.
    • Šliavas J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu // Kraštotyra. Vilnius, 1967. p. 54-56.
    • Šliavas J. Kai kurie Joniškio rajono archeologiniai paminklai // Kraštotyra. Vilnius, 1969. p. 94-95.
    • Vasiļausks E. Jaunākie pētijumi Sidabrenes (Kalnjeles) arheoloģiskajos pieminekļos // Pētījumi zemgaļu senatnē. Latvijas vēstures muzeja raksti Nr. 10. Rīga, 2004. p. 103–126.
    • Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. Vilnius. 1995. p. 231-232 (Nr. 26)

    Kalnelio piliakalnis

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 106% (+5044-0=5044 wiki spaudos ženklai).
    • KS – redaktorius – 0% (+0-289=-289 wiki spaudos ženklai).