Kalniukas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kalniukas
Siauliųkapai.jpg
Senosios Šiaulių kapinės

Kalniukas
55°56′20″N 23°19′52″E / 55.939°N 23.331°E / 55.939; 23.331 (Kalniukas)Koordinatės:55°56′20″N 23°19′52″E / 55.939°N 23.331°E / 55.939; 23.331 (Kalniukas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Vėliava Šiaulių miesto savivaldybė

Kalniukas (arba Kalnelis) – seniausias Šiaulių miesto rajonas, išsidėstęs 0,6-1,9 km į šiaurę nuo miesto centro tarp vakarinės Talšos ežero pakrantės ir Tilžės gatvės. Pavadinimą gavo nuo kalvagūbrio, traukiantis ledynams susiformavusio išilgai ežero pakrantės. Iš šio ozo šiuo metu likę trys kalvelės, kurių vienoje, vadintoje Šaulių kalniuku, įrengtos senosios Šiaulių kapinės, kitoje, vadinamoje Vingaudo kalnu, iki 1963 m. veikė liuteronų kapinės, kuriose palaidota nemažai miestui nusipelniusių žmonių. Trečioji, vidurinė kalva, kuri ir vadinama Kalniuku, beveik nukasta 18361858 m. tiesiant plentą Ryga-Tilžė, iš jos buvo imamas žvyras kelio sankasai. 1922-1926 m. kalva užstatyta gyvenamaisiais namais ir ją primena tik kelių namų Kalniuko gatvės pavadinimas.

Vingaudo piliakalnis nuo Talšos ežero
Talšos ežeras nuo Kalniuko

Turinys

Istorija

Archeologinių tyrimų Kalniuke beveik nebuvo atliekama. Apie šios gyvenamosios vietovės senovę galima spręsti tik iš daugybės atsitiktinių radinių. Kasdami žvyrą žmonės čia rasdavo geležinių, žalvarinių senovinių daiktų, ginklų, senovinių pinigų. Kalniuko gyventojų darželiuose ir dabar galima rasti senosios keramikos šukių, tarp jų ir rankomis lipdytų. Žinant, kad puodų žiedimo ratas mūsų kraštuose paplito apie XIII a.XV a. tai leidžia spėti, kad žmonių čia sėsliai gyventa jau apie IV a.X a.

Bent ant dviejų kalvų XI a.XIV a. galėjo stovėti medinės pilys ar įtvirtintos gyvenvietės. Pagal atsitiktinius radinius galima spėti, kad seniausia gyvenvietė buvo Kalniuko kalvoje tarp Talšos ir Vinkšnos ežerų. Vėliau, prasidėjus kalvijuočių invazijai, gyventojai įsikūrė Vingaudo piliakalnyje, o Kalniukas tapo kapinėmis. Didžioji Kalniuko šiaurinė dalis nukasta tiesiant plentą Ryga-Tilžė. Žvyras iš šios kalvos kastas ir po 1922 m., kai parceliuojant Gubernijos dvarą Sofija Zubovienė buvo priversta parduoti arba išdalinti dvaro žemes ir Kalniuke pradėti statyti pirmieji gyvenamieji namai. Vietiniai gyventojai žvyrą iš Kalniuko kasė ir XX a. pabaigoje, rekonstruodami ar perstatydami senuosius Žvyro gatvės pastatus.

Šaulių kalvoje, kurią iš rytų pusės saugojo Talšos ežeras, vėliau virtęs pelke, iš vakarų ir šiaurės – Rūdės upelis, galėjo būti pastatyta pirmoji gynybinė pilis. Senojoje Žuvininkų kaimo legendoje pasakojama, kad dabartinio Kalniuko vietoje buvęs Šaulių kaimas. Jame gyvenę medžiotojai, šauliai. Ilgainiui iš šio kaimo išaugęs miestas pavadintas kaimo vardu – Šiauliai. Per Talšos ežerą link Žuvininkų piliakalnio ir Salduvės kalno, kur, kaip manoma, taip pat stovėjusi pilis, vedė kūlgrinda, kurios liekanos randamos ir šiandien. XIX a. pradžioje ties Ginkūnais užtvenkus Kulpės upelį ir pakilus Talšos ežero vandens lygiui, kūlgrinda dabar yra 2-3 m. gylyje.

Pilyje ar gyvenvietėje galėjo būti gyvenama ir 1236 m., kai pro šias vietas link Dubysos pilies traukė kalavijuočiai. Eiliuotoji Livonijos kronika apie tai neužsimena, tačiau per Kalniuką ėjo senas prekybinis kelias RygaJelgavaSidabrė (Joniškis) – Meškuičiai – Šiauliai – Dubysa (Bubiai), kuriuo pasinaudodavo ir atsibastę užkariautojai. Grįžtančius su grobiu plėšikus vietiniai gyventojai, pasitelkę kitus žemaičių bajorus, apsupę Mūšos ir Tautinio santakoje ir sumušę Saulės mūšyje. Buvusi piliavietė XVIII a.XIX a. virto kapinėmis. Pietinėje dalyje, kuri oficialiai vadinama Šiaulių kapinės, laidoti katalikai, šiaurinėje – po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo pradėję kurtis rusai stačiatikiai. Tarp pravoslavų ir katalikų kapinių buvo nešventintos žemės lopinėlis, kuriame laidodavo savižudžius, nekrikštus, bažnyčiai neįtikusius žmones. Ten taip pat palaidoti 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviai, kalėjimo kaliniai, kurių palaikų neatsiėmė giminės (tarp jų ir komjaunuolis pogrindininkas Bronius Grigas, miręs Šiaulių kalėjime).

Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Didžiajam kunigaikščiui, vietiniai kunigaikščiai ir medinės jų pilys prarado savo visuomeninę ir karinę reikšmę. O nusistovėję senoviniai prekybos keliai iš pietų į šiaurę ir iš rytų į vakarus susikirto Šiauliuose. Susidarė palankios sąlygos Šiauliams plėstis ir klestėti. Palaipsniui Šiaulių kaimas tapo miestu ir pradėjo kurtis aukštumoje aplink buvusią šventyklą, kur šiuo metu yra senamiestis.

Dabartinis Kalniuko gatvių tinklas susiformavo po didelio 1869 m. Šiaulių gaisro. Namus Kalniuke statėsi fabrikų darbininkai, smulkūs amatininkai, prekybininkai. Pietinėje Kalniuko dalyje, prie Rudės upelio žemupio, 1870 m. Šiaulių odininkas Chaimas Frenkelis pradėjo kurti odos apdirbimo fabriką. Rudės upelis buvęs užtvenktas, o užtvankos vanduo naudojamas odų apdirbimui. Aitrus raugo kvapas pradėjo persekioti miestiečius ir šie ėmė reikšti nepasitenkimą. Tik 1880 m. Frenkelio fabrikas iškeltas prie užtvenkus Kulpę susidariusio Prūdelio tvenkinio. Kalniuko šiaurinėje dalyje 1894 m. įsteigtas brolių Nurokų odos apdirbimo fabrikas.

19341936 m. aikštėje prie savivaldybės buvusi pravoslavų Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė nugriauta ir perkelta į Kalniuką prie stačiatikių kapinių.

Dabartis

Kalniukas pagal 1960 m. Generalinį planą buvo numatomas užstatyti daugiaaukščiais namais, todėl niekas nesirūpino senų, šimtą metų sulaukusių privačių namų likimu. Šie planai neišnyko ir patvirtinus 1980 m. Generalinį planą, todėl, tikėdamiesi gauti naujus butus, daugelis rajono gyventojų savo valdose buvo prisiregistravę po kelias šeimas. Pagal to meto įstatymus kiekvienai šeimai, atsižvelgiant į turėtą būstą ir šeimos dydį buvo suteikiamas atskiras butas. Tačiau šiems planams taip ir nebuvo lemta išsipildyti.

Ant Talšos ežero kranto buvo pastatytos sportinių valčių prieplaukos ir elingai, kuriuose įsikūrė baidarių ir kanojų irklavimo sporto mokyklos. Kalniuko prieigose pastatyti Gedulo namai ir Skaičiavimo centras. 2009-2010 m. nutiestas vandentiekis ir kanalizacija, kitos komunikacijos, išasfaltuotos visos gatvės.

Ateitis

Pagal VentosLielupės baseinų gamtosauginį projektą, kurį remia Europos Sąjunga, 2005 m. pradėtas Talšos ežero valymas, kuris apims visą Kalniuko pakrantę. Numatoma sutvarkyti visą ežero krantinę, kurioje bus įrengtos vietos žiūrovams, o ežere įrengti tarptautinius ir olimpinius reikalavimus atitinkančią irklavimo trasą.



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Kalniukas OpenLayers žemėlapyje
Kalniukas TSRS topografiniame žemėlapyje[1][2].


Šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: