Kampsvykių pilis
| Kampsvykių pilis | ||
|---|---|---|
  Kampsvykių pilis | ||
|
Koordinatės: | ||
| Valstybė: |  Rusija
| |
| Federalinė apygarda: | Šiaurės Vakarų federalinė apygarda | |
| Sritis: |  Karaliaučiaus sritis
| |
| Rajonas: |  Černiachovsko rajonas
| |
| Naudotas | XI a. – XIII a. | |
| Tirtas | 2001 m. | |
Kampsvykių pilis, Kamsvykių pilis (vok. Kampstvyken, Kamswicken) arba Tamavos pilis – prūsų, vėliau Vokiečių ordino pilis Tamoviškiuose į rytus nuo Įsruties (nuo 1946 m. Černiachovskas, Kaliningrado sritis), Unguros upės krante.
Istorija
Pasak XIV a. pr. vokiečių kronikininko Petro Dusburgiečio, čia stovėjusią nadruvių pilį Kamswykus (Kameniswike, Cameniswika) 1276 m. užėmė Vokiečių ordinas ir pastatė savo medinę pilį, kurią pavadino Tammov. Šalia Tamavos kaimo (vok. Tammowischken, nuo 1938 m. Tammau), upės staigiame vingyje, išlikęs piliakalnis. Po 1336 m., kai kryžiuočiai pastatė Įsruties pilį, Kampsvykių pilis perstatyta į mūrinę ir saugojo Įsrutį nuo lietuvių puolimų. 1371 m., 1376 m., 1381 m. ją lietuviai sudegino, 1384 m. puolė, gerokai apnaikino, bet neužėmė, 1409 m. sugriovė, po to atstatyta nebuvo.
XIX a. ant piliakalnio lietuvininkai švęsdavo Rasos šventę. Šalia piliakalnio, kuriame nuo 2001 m. vykdomi archeologiniai tyrimai, yra dviejų didelių senovės gyvenviečių archeologinių liekanų. [1]
Padavimai
Tamoviškių Kampsvykalnis yra Įsručio paviete, lyg vartai upės Mižlės vingio angoje. Vingyje matomi pilies pamatai. Kalno viršuje yra didelė skylė. Šiaurinė pilkalnio pusė nukasta - susidarė siena. Joje vaikai rado akmeninę žmogaus galvą, o senukas, kasinėdamas piliakalnį – sidabrinę kartį. Tamoviškių mokytojas pasakojo, kronikoje rašoma, jog šią pilį XII a. apgynė 200 kareivių. Ant Kampsvykalnio senovėje buvo didelė skylė, į kurią prancūzai 1813 m. seną žmogų nuleisti norėjo, bet paskui nuleido šunį, kurį ištraukė stipriai sužeistą. Į tą skylę įmetus akmenį, garsas ilgai skambėdavo. [2]
Apie 200 žingsnių į rytus nuo piliūkščio, arba už tikrosios pilies vietos, yra užkasta pora sidabrinių patrankų. Maždaug prieš 150 m. senutė matė, iš kalno išvažiuojant keturiais juodais žirgais pakinkytą karietą. Privažiavus prie tos vietos, kur užkastos patrankos, prie Mižlės upės, keletas ponų iš vežimo iššoko, skrynią į upę nuskandino ir atgal į kalną grįžo. Toje vietoje yra užkasta karo skrynia su pinigais.
Tamoviškių kalnas 1810 m. priklausė ūkininkui Kriugeriui. Viena ūkininko karvė, prieš genant namo, kažkur prapuldavo ir pareidavo visai išmelžta. Po kiek laiko pastebėjo, kad karvė eina į kalną. Ponas, matydamas, kad iš jos nebus jokios naudos, apsiėmė ją parduoti už 6 dolerius. Kitą vakarą karvė vėl prapuolė, bet grįžo su ant rago pririštu maišeliu pinigams, kuriame buvo 6 doleriai. Ūkininkas pasiėmė pinigus, o karvė, nuėjus į kalną, daugiau negrįžo.[3]
Užrašai
Tamoviškių Kampsvykalnis (tikras pilkalnis) Įsručo paviete guli lyg vartai upės Mižlės vingio angoje, nes upe, pro jo šaurgalį rytun link šauną vingį apskriejus, pro jo pietgalį tolyn teka. Ant to liežuvio vingij dar tikrosės pilies pamatai matomi. Piliūkštis nuo apie 30 pėdų aukštojo vakarino upės kranto dar apie 25 pėdams žaliuodams išsikel, daugybės didelių aužuolų bei vinkšnų vainikuotas. Viršuj yra 12 žingsnų apskriti plika duobė, buvusoji skylė. Šaurėje dėl pravažavimo visai stačiai nukasta, lyg ne pilkalnis, šešis sluoksnus rodo. Su laiku per oro pagelbą toj sienoj 10 pėdų žemiau viršaus kreiva akmeninė žmogaus galva atidengta tapus. Apie metą 1830 kartą vaikai beišdykaudami tą galvą, kuros jau tik kaklas sienoj kiešojo, iš žemės išlupo, ale jiems ją atlaikyt nepaspėjant, ta tiesog į upę nurytėjo, kur ji dar šiandien mirksta. Nekursai senuks ant piliūkščo kasinėdams radęs rankos ilgio o ekėtvirbalo storio sidabrinę kartikę. Tamoviškių mokytojis Lukatis buvo toks meilings mane ant piliūkščo palydėti. Jis pranešė, jog kronikoj sakyta esanti, tikroji pilis XII šimtmetyje 200 kareivių apginta tapus. Ant Kampsvykalno senovėj didė skylė buvus, į kurią prancūzai 1813 m. nekurį seną žmogų nuleist norėję, idant ištirtų, kas ant jos dugno ėsą. Senukui tam didiai prieštaraujant, tie žingeidžiai šunytį, prie virvės pririšę, į tą skylę nuleidę. Tasai vis cypdams bei lodams viduje aplink bėgiojęs, o kai jie jį ištraukę, tai jis ik kraujų sužeists buvęs. Mokytojis Lukatis mislija, toj skylėj bus opšrų buvę, kurų dar dabar toj šalij užsilaiko, o tie šunytį teip subėdavojo. Dar apie metą 1810 ta skylė buvus didelė, į kurią akmenaitį įmetus, tas giliai nusiskambėdavęs. [4]
{{#ask:Kampsvykių pilis |?Koordinatės |format=template |headers=show |link=all |template=Holak/show |userparam=|width=500|height=500|title=|nr=0052 |offset= |limit= }}
{{#ask:Kampsvykių pilis |?Koordinatės |format=template |headers=show |link=all |template=Fotothek/show |userparam=|width=500|height=480|title=|nr=0053 |offset= |limit= }}
Dar žiūrėkite: Prūsijos piliakalniai.
Šaltiniai
- ↑ Valdemaras Šimėnas. Kampsvykių pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 284 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Padavimas apie Tamoviškių Kampsvykalnį. Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 7 tomas
- ↑ Padavimas apie karvės melžimą Tamoviškių kalne. Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 7 tomas
- ↑ Vilius Kalvaitis. Tamoviškių Kampsvykalnis. Aruodai, P. 284-285, Nr. 62. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
| ||||||