Karšuvos giria

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Karšuvos giria netoli Eičių

Karšuvos giria (Smalininkų−Viešvilės miškai) − miškų masyvas Jurbarko, Šilutės ir Tauragės rajonuose, priklauso Jurbarko, Tauragės urėdijoms ir Viešvilės valstybiniam rezervatui.

prie plento KlaipėdaJurbarkas.

Turinys

Geografija

Plotas 42 850 ha, mišku apaugę 35 900 ha. Susideda iš 47 miškų, didesnieji: Balandinės, Globių, Jurbarko, Eičių, Mantvilių, Pašaltuonio, Šakalinės, Šilinės, Tetervinės, Viešvilės. 81% miškų yra valstybės reikšmės.

Karšuvos giria prasideda į vakarus nuo Jurbarko ir tęsiasi iki Jūros upės, pietuose vietomis siekia Nemuną, šiaurėje priartėja prie Šešuvies ir Šaltuonos, rytuose – prie Mituvos. Išilgai girios eina plentas Kaunas-Šilutė. Masyvo viduje įsiterpęs Laukesos durpynas, jis užima didžiąją dalį (apie 2000 ha) Laukesos pelkės, susidariusios Jūros ir Mituvos vandenskyroje.

Per Karšuvos girią teka:

Yra 3 nedideli tvenkinėliai. Rytiniame pakraštyje, netoli Jurbarko buvusiuose karjeruose susidarę dideli tvenkiniai – vandens paukščių buveinė.

Karšuvos girios diduma yra Nemuno žemupio lygumos šiaurės rytų dalyje, Karšuvos žemumos vakarinėje dalyje, vėlyvajame ledynmetyje į prieledyninį baseiną tekėjusio Nemuno supiltoje buvusioje Nemuno deltoje. Vyrauja lygus, vietomis vėjo supustytų parabolinių kopų paviršius. Daugiausia kopų yra į šiaurę nuo Viešvilės. Gausu uždarų daubų ir jose plytinčių pelkių, be Laukesos, jų dar yra – 1900 ha.

Didžiausios pelkės: Artoji, Bajorpievė, Balandinės, Didžioji Bala, Gličio, Užbalių.

Girios teritorijoje yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis ir Jūros ichtiologinio draustinio dalis.

Medynai

Miško augavietės nederlingos ir vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo, vietomis laikinai užmirkusios, taip pat įvairių tipų pelkinės. Šlapesnės masyvo vietos buvo nusausintos dar XIX a. derinant griovių tinklą su miško kvartalinėse linijose įrengtais miško keliais.

84% miškų yra ūkiniai IV grupės, 8% rezervatiniai I grupės, 7% apsauginiai III grupės, 1% ekosistemų apsaugos II grupės. Kultūrinės kilmės medynų 33%, pušynų yra 60%, eglynų 18%, beržynų 12%, juodalksnynų 9%, ąžuolynų ir kitų 1%. Jaunuolynai sudaro 22%, pusamžiai medynai 44%, bręstantys 20%, brandūs 14%. Medynų vidutinis amžius 61 m., bonitetas 11,0, skalsumas 0,73, tūris 215 m³/ha. Kasmet priauga 3,7 m³/ha. Girioje yra dviardžių našių kultūrinės kilmės pušynų su eglėmis (tūris 500-550 m³/ha), taip pat nedideli plotai introdukuotų medynų: veimutinių ir juodųjų pušų, kėnių, maumedžių. Pavieniui auga , uosiai, skroblai, liepos, tuopos.

Gyvūnija

Girioje yra tauriųjų elnių, stirnų, šernų, lapių, voverių, briedžių, kiaunių, barsukų. Pelkynuose peri kurtiniai, tetervinai, gervės, antys, tilvikai, juodieji gandrai.

Auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų (ypač Viešvilės rezervato teritorijoje), uoginių, vaistinių augalų ir grybų.

Istorija

Masyvo pakraščiuose, ypač prie Nemuno ir Mituvos, yra archeologijos paminklų – piliakalnių, pilkapių, kapinynų, taip pat iš XIX a. ir XX a. pradžios išlikusių miškininkų mažų kapinaičių.

19441953 m. Karšuvos girioje veikė Kęstučio apygardos Lydžio (nuo 1949 m. Butageidžio) rinktinės Lietuvos partizanai. [1]

Šaltiniai

  1. Algirdas Brukas. Karšuvos giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 499 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: