Karvaičiai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
† 1797
Karvaičiai
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
   Symbols of Neringa (Karvaičiai).svg   

Karvaičiai
55°23′10″N 21°04′19″E / 55.386°N 21.072°E / 55.386; 21.072 (Karvaičiai)Koordinatės:55°23′10″N 21°04′19″E / 55.386°N 21.072°E / 55.386; 21.072 (Karvaičiai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Neringos savivaldybė
Panaikinimo data: 1797 m.
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Kárvaičiai
Kilmininkas: Kárvaičių
Naudininkas: Kárvaičiams
Galininkas: Kárvaičius
Įnagininkas: Kárvaičiais
Vietininkas: Kárvaičiuose
Istoriniai pavadinimai
  • vok. Karweiten, Karwaiten
  • kuršininkų kopininkų tarme Karwiki, Karvaite vececieme

Karvaičiai – buvęs kaimas Kuršių nerijoje, į pietus nuo dabartinės Juodkrantės, tarp Pervalkos ir Preilos (1,5 km į šiaurę nuo Preilos). Kaimą mena Kuršių marių Karvaičių įlanka ir Karvaičių kalva.

Geografija

Kursiu nerijos nacionalinis parkas.png


Pirmųjų Karvaičių vietoje dabar stūkso Senųjų Karvaičių kopa (30 m), o Antrųjų Karvaičių – Karvaičių kopa (50 m).



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Karvaičiai OpenStreetMap žemėlapyje

Karvaičiai TSRS topografiniame žemėlapyje[1][2].

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90
1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896
1900s 1909 1915 1922 1936 1940
1942
1954 1967 1975 1985 1990
OpenStreetMap


Istorija

Karvaičių herbas yra dabartiniame Neringos herbe (viduryje dešinėje)

Pirmą kartą Karvaičiai minimi 1509 m. Daugiausia gyveno žvejai, save laikę kuršininkais. XVI a. 2-ojoje pusėje pastatyta koplyčia. Apie 1708 m. Nida, Nagliai ir Karvaičiai sujungti į pastoracinį vienetą, kuris priklausė Kuncų parapijai. Pamaldas laikydavo kunigas iš Klaipėdos. 1740 m. patys Karvaičiai tapo parapijos centru. 1741 m. pastatyta Karvaičių bažnyčia, kurią 1797 m. užpustė smėlis, todėl dar 1794 m. parapijos centras perkeltas į Juodkrantę.

1736 m. įsteigta lietuviška Karvaičių mokykla. Nuo 1786 m. gyventojai kovojo su vėjo nešamu smėliu, užpustančiu sodybas. Tuo metu čia gyveno apie 30 žmonių, buvo šventovė, mokykla, augo sodai. Dalis gyventojų persikėlė į Preilą ir Pervalką, paskutiniai pasitraukė 1797 m., kai Karvaičių didžiosios kopos smėlis visiškai užklojo gyvenvietę. Žmonės ėmė kurtis Juodkrantės pietiniame pakraštyje, kuris pavadintas Naujaisiais Karvaičiais. Čia buvo pastatyta bažnyčia. Dalis gyventojų išsikėlė į Nidą ir Naglius.

Pavadinimo kilmė

Pasakojama, kad mergelė Neringa galėjusi būti valdovo Karvaičio dukra,[3] todėl kaimo vardą galima kildinti nuo jo vardo. Gali būti, kad jis sietinas ir su dievu Karvaičiu. Tad tikriausiai tai asmenvardinis vietovardis.

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1509 m. ir 1773 m.
1509 m. 1545 m. 1650 m. 1773 m.
19 šeimų 90 15 80

Žymūs žmonės

Paminklas L. Rėzai Pervalkoje mena šio poeto žodžius apie gimtąjį kaimą: „Keleri metai pirm to čia sodai žydėjai. Gryčiose dori kaimiečiai ramiai sau gyveno kaime, kurs nuo miško lig jūros kranto sau tęsės. O dabar ką matai?“

Šiame kaime gimė tautosakininkas Liudvikas Rėza (1776–1840). Kaimo išnykimą jis aprašė eilėraštyje „Nugrimzdęs kaimas“.

17641781 m. Karvaičiuose kunigavo D. G. Šudnagis (Zudnachovius).

Padavimas

Pasakojama, kad Karvaičiuose trobos buvo išsidėsčiusios toli viena nuo kitos, ir žvejai susieidavo labai retai, kartą per savaitę ar rečiau. Šeštadieniais dažniausiai jie susirinkdavo į seną L. Rėzos svetainę, pasėdėdavo, išgerdavo alaus, pasišnekučiuodavo, aptardavo kaip apsisaugoti nuo slenkančio smėlio ir pan.

Sykį keletas kortininkų susimetė namo kertėje ir ėmė žaisti. Prie aliejinės lempos žaisdami jie sulaukė vidurnakčio, kai vienas vaikščiodamas po kambarį pastebėjo už lango svetimą žmogų. Kortininkai pakvietė nepažįstamąjį pažaisti, o tas sutiko. Išdalijus kortas žaidėjai pasigedo vienos, todėl vienas kaimietis pasilenkė po stalu ieškoti, bet išvydęs arklio kanopą, greitai išlindo ir paliko trobą. Paskui pritrūko dar vienos kortos, ir dar vienos, ir taip galiausiai visi žaidėjai vienas po kito išdūmė iš namų. O svetimasis atsisėdo ant krosnies suolo.

Išsigandęs namo šeiminkas suprato, su kuo turi reikalą. Nors jis ir prašė, ir meldė svečią palikti namus, tačiau tas tik atkirsdavo: „Jūs mane pašaukėte, užtat čia lieku!“ Auštant rytui šeimininkas tarė: „Eisiu pas katalikų kunigą, kad šis savo galią parodytų“. Tai išgirdęs velnias iškart baisiai ūždamas išmovė pro kaminą – taip, kad net plytos ir cementas nukrito ant žemės ir mūre atsirado skylė.

Tos skylės niekam nepavyko užmūryti, ji taip ir liko kaip kortininkų pabaisa, kol keliaujančios kopos visą kaimą uždengė. [4]

Šaltiniai

  1. Karvaičiai SSRS genštabas 1985–1990 m.
  2. Karvaičiai loadmap.net
  3. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 51 psl.
  4. Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Kaunas, 1940.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: