Kazimiera Bacevičienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kazimiera Bacevičienė
Kazimiera Bacevičienė.png

Gimė 1948 m. liepos 10 d. (71 m.)
Kelmėje

Sutuoktinis(-ė) Edmundas
Vaikai

Renata, Remigijus, Denas


Veikla
Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja.
Partija Lietuvos demokratinė darbo partija
Lietuvos socialdemokratų partija

Alma mater Vilniaus universitetas

Kazimiera Bacevičienė (g. 1948 m. liepos 10 d. Kelmėje) – Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja.

Turinys

Gyvenimo kelias

1966 m. baigė Pakražančio (Kelmės r.) vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto matematikos-mechanikos fakultetą, kurį baigusi 1970 m. įgijo matematiko kvalifikaciją. 1970 m. pradėjo dirbti Pakruojo rajono Gataučių aštuonmetės mokyklos mokytoja, kurią uždarius iki 1987 m. dirbo Ūdekų devynmetės mokyklos matematikos mokytoja.

1987-1991 m. – Pakruojo rajono „Didžiojo Spalio“ kolūkio pirmininko pavaduotoja politiniam-masiniam darbui.

Bacevičienei K. suteikta karjeros valstybės tarnautojo A lygio 12 kategorijos II kvalifikacijos klasė.

Bacevičienė K. – Ūdekų kaimo bendruomenės narė, dalyvauja Linkuvos miesto pagyvenusių žmonių klubo „Pabūkime kartu“ ir Linkuvos miesto moterų klubo „Šypsena“ veikloje. Yra Lietuvos samariečių bendrijos ir „Lietuvai pagražinti“ draugijos narė.

Seniūnė Linkuvoje

Nuo 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos, nuo 2001 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Pakruojo rajono skyriaus narė.

Nuo 1997 m. dirbo Linkuvos seniūnės pareigose.

1997 m. Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Linkuvos seniūnijos seniūnė, Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos narė.

1999 m. apdovanota Šiaulių apskrities viršininko padėkos raštu už iniciatyvų ir nuoširdų darbą,

2014 m. – Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos savivaldai“.

2000–2003 m., 2003 m., 2007 m. ir 2011 m. (mandato atsisakė) Pakruojo rajono savivaldybės tarybos narė. [1]

Lina, Denas, Renata Kazimiera su vyru

Lietuvai pagražinti draugijos ir samariečių draugijos narė, Ūdekų kaimo bendruomenės narė. 2004 m. jos iniciatyva įkurtas Linkuvos skulptūrų parkas.

Sutuoktinis Edmundas, vaikai Renata, Remigijus, Denas.

Prisiminimai

Linkuvos seniūnė

Tuziną metų Linkuvos seniūnijai vadovaujanti Kazimiera Bacevičienė visu tuos metus rašo sąsiuvinius — atmintines, kuriuose pasižymi žmonių duodamas užduotis artimiausiam valdžios atstovui. Tenka buvusiai pedagogei ir gatvių apšvietimu rūpintis, ir susipykusias šeimas taikyti, ir mokyti tiesiog švariai gyventi.


Kasdienos darbai suguldyti sąsiuviniuose

Krūvoje įvairaus formato sąsiuvinių K. Bacevičienė greitosiomis pasižymi, ko pageidauja ar siūlo, reikalauja seniūnijoje apsilankę ar telefonu paskambinę žmonės. Antai vienas linkuvis pareiškė abejonę, kad gatvėje, kurioje jis gyvena, dega mažiau apšvietimo lempų, nei kitoje.

„Gatvių apšvietimu rūpinasi ne seniūnijos darbuotojai — dėl to teks aiškintis su komunalininkais, atsakyti žmogui. Užsirašinėju viską ne todėl, kad neįstengčiau atsiminti — atmintimi nesiskundžiu. Tiesiog esu įpratusi suplanuoti, ką pirmiausiai nuveiksiu, o kokie reikalai dar gali palūkėti. Yra ir problemų, kurių seniūnas tiesiog negali išspręsti, tenka prašyti žmogaus palaukti, kol galbūt situacija keisis“, — sakė K. Bacevičienė.

Neseniai seniūnijos specialistai, pasikvietę aplinkosaugininkus, į sueigą sukviestus Linkuvos centro gyventojus ragino gyventi švariai. Mat nuo bendru tualetu besinaudojančių kaimynų nevalyvumo kenčia gretimos sodybos šeimininkai. K. Bacevičienę stebino, jog taip elgiasi daugiausiai ne asocialūs žmonės. Nes su netvarka tualete ji kovoja nuo pat seniūnės karjeros pradžios.

Teko seniūnei su kitais specialistais važiuoti į susipykusias šeimas — taikyti sutuoktinius, pačius nebesurandančius kompromiso. Guosti motiną, besikamuojančią dėl prasigėrusio sūnaus. Teko dalyvauti, žmonėms dalijantis turtą — nes bendrasavininkai nepanoro kviestis notaro surašyti oficialią sutartį ir iškelti į viešumą savo asmeninių bėdų.

Prisieina talkininkauti kaimų benduomenėms, apsirūpinant kuru pastatams, tvarkant kitus ūkinius reikalus. Kuomet prieš keletą metų Linkuvos šviesuoliai bei kraštiečiai parodė iniciatyvą miesto pradžioje pastatyti medinį koplytstulpį, K. Bacevičienė surinko bene dvidešimt įvairių institucijų, įstaigų parašų — suderinimų, kad meno kūrinys galėtų iškilti norimoje vietoje.

„Seniūnas — tikrai ne valdininkas, kaip mėgstama įvardyti. Labiau jis — vietos žmonių tarnas, pirmasis, į ką kreipiasi bėdos ištikti gyventojai. Su kitais kolegomis seniūnais kartais juokaujame, kad esame visų galų meistrai, na, dar tik į gaisrus nevažiuojame“, — šypsojosi K. Bacevičienė

Jau įvykdytus prašymus seniūnė pasižymi. Vartydama keliolikos metų užrašus, K. Bacevičienė pastebėjo: kasdienės žmonių problemos per tą laiką ne itin keitėsi. Ir dar — per tuziną darbo metų jai neteko sutikti labai piktų žmonių. Netgi jei kuris, girtas būdamas, ir mesteli negerą žodį — vėliau atsiprašo.

Linkuva puošiama kuo pigiau

Seną miestą, kurio centras paskelbtas urbanistiniu paminklu, K. Bacevičienei norėjosi papuošti. Kadangi į nedidelę Linkuvą neplūsta pinigingi verslininkai, galintys pastatyti naujus šiuolaikiškus pastatus, reikėjo ieškoti kitų galimybių, kokias leidžia seniūnijos kišenė.

Pačiai turinčiai gražią sodybą, K. Bacevičienei kilo įdėja Linkuvoje įkurti parką. Darbo biržos klientų sąrašuose seniūnė surado bankrutavusios miesto pieninės buvusią darbuotoją Ireną Tauperienę — aplinkos grožio entuziastę. Išsiderėjo, kad šiai moteriai būtų skirta viešųjų darbų kelis kartus ilgiau, nei įprastai. Ir surado nuolatinę talkininkę, vėliau tapusią seniūnijos apželdintoją, padedančią įgyvendinti kylančias idėjas.

Per keletą metų buvusių balų vietoje atsirado Linkuvos parkas su tvenkiniais. Tvenkiniai įrenginėjami dar dviejose Linkuvos vietose.

Labiausiai miestas išgarsėjo prieš keletą metų, kuomet tradicinei Škapliernos šventei sukūrė kompoziciją iš gėlių „Drugelis“. Šiai bei kitoms gyvų augalų kompozicijoms (apie jas „Šiaulių kraštas“ rašė ne kartą), išskiriančios Linkuvą iš kitų nedidelių miestų, idėjas dažniausiai pasiūlo K. Bacevičienė, ką gražaus suradusi specializuotuose leidiniuose bei internete.

„Viską stengiamės padaryti kuo pigiau, nes sunkmečiu pinigų tvarkyti aplinką tikrai niekas nežarsto. Dažniausiai pasitelkiame viešuosius darbus dirbančius žmones. Nemažai augalų daigų užsiauginame irgi patys“, — sakė seniūnė.

Į K. Bacevičienės bei jos bendraminčių pastangas gražinti Linkuvą atsiliepia ir miestelėnai. Pavasarį gražių sodybų šeimininkai seniūnijai padovanojo šimtus gėlių daigų aplinkai puošti.

Pedagogė pakeitė profesiją

K. Bacevičienės tikroji profesija — matematikos mokytoja. Beveik devyniolika metų ji mokė Ūdekų mokyklą lankančius šio bei aplinkinių kaimų vaikus. Tačiau matė, kad moksleivių mažai, kad ateitis neaiški. Nors anais laikais niekas nekalbėjo apie mokyklų uždarymus.

„Todėl neatsisakiau vietos kolūkio pirmininko pasiūlymo tapti jo pavaduotoja politiniam masiniam darbui. Politika ten iš tiesų buvo tik pavadinime. Nes mano pareigos buvo organizuoti kolūkiečių šventes — pagerbti geriausius darbuotojus, jubiliatus, rengti ekskursijas, kitokias pramogas“, — prisiminė K. Bacevičienė.

1990— aisiais, kolūkiui persiorganizavus į bendrovę, tokio etato neliko. K. Bacevičienė prisimena, jog smūgį, likus bedarbe, sušvelnino tuo laiku gimęs jaunėlis sūnus. Augino jį, vėliau buvo tuo laiku dar neprivatizuoti Ūdekų vėjo malūno prižiūrėtoja.

„Rimto darbo neturėjau septynerius metus, iki pat 1997— ųjų, kuomet sulaukiau pasiūlymo vadovauti Linkuvos seniūnijai. Su ankstesniuoju seniūnu Zenonu Šimkūnu tuo laiku kalbėjau, aiškinausi, kokius jo pradėtus darbus reikės tęsti. Buvau perspėta, kad seniūno darbas praktiškai nenormuojamas, kad galiu ir neturėti savaitgaliais išeiginių“, — sakė K. Bacevičienė.

Pirmasis krikštas naujose pareigose jai įsiminė iki šiol. Vos kelintą dieną tedirbant seniūne, į kabinetą įėjo dviem ramentais besiremianti, sunkiai vaikštanti garbaus amžiaus vietos tautodailininkė Petronėlė Onaitienė. Ir pareikalavo greitai sutvarkyti žvyrkelį iki priemiestinio Muravoto kaimo — mat juo, pasidariusiu labai duobėtu, visai nebegali važiuoti mašinos.

Teko seniūnei suktis, prašyti kelininkų pagalbos. K. Bacevičienė prisiminė tuo laiku dar nežinojusi, kad yra tinkamas ar netinkamas laikas greideriuoti kelius. Bet susitarti su kelininkais pavyko. O kai patenkinta menininkė po kelių dienų pas seniūnę atėjo nešina puokšte savo darželyje išaugintų gėlių, K. Bacevičienė prisipažino sunkiai suvaldžiusi ašaras.


Janina Šaparnienė, 2009 m. lapkričio 12 d.

Seniūnės veikla nuotraukose


Šaltiniai

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: