Kazimieras Kalibatas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Kazimieras Kalibatas
    Kazimieras-Kalibatas (1938-2015).jpg

    Gimė 1938 m. sausio 29 d.
    Pakruojo rajone, Vilūnaičių kaime.
    Mirė 2015 m. vasario 25 d. (77 m.)
    Vilniuje

    Tėvas Kazimieras Kalibatas
    Motina Ona Ka­li­ba­tie­nė

    Veikla
    pedagogas, violončelininkas, folkloristas

    Išsilavinimas Kauno J. Gruodžio muzikos mokykla
    Alma mater Lietuvos konservatorija

    Kazimieras Kalibatas (1938 m. sausio 29 d. – 2015 m. vasario 25 d.) – pedagogas, violončelininkas, folkloristas, nenuilstantis etninės kultūros propaguotojas ir ištikimas „Žiemgalos“ draugijos narys, vienas iš buvusių šios draugijos prezidentų (1992–1998), nuo 1998 m. viceprezidentas, mintimis ir siela buvo tvirtai suaugęs su Žiemgala, jos žmonėmis.

    Gyvenimo kelias

    Ka­li­ba­tų šei­ma 1950 m. Pak­ruo­jy­je. Sto­vi Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas ir Van­da Ka­li­ba­tai­tė, sė­di tė­vai Ona Ka­li­ba­tie­nė ir Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas (iš asm. K. Ka­li­ba­to ar­chy­vo).

    Baigęs Pakruojo vidurinės mokyklos aštuonias klases, 1954 m. įstojo į Šiaulių muzikos technikumo styginių instrumentų skyrių. Kaip vienas iš gabiausių mokinių, buvo pasiųstas toliau mokytis į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą. 1959 m. su pagyrimu jį baigė ir įstojo mokytis į Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Čia studijavo violončelę pas prof. D. Svirskį ir R. Kulikauską, kamerinį ansamblį pas prof. P. Berkavičių ir J. Fledžinskį.

    1966 m. baigęs konservatoriją, atvyko dirbti į Šiaulius. Čia trejus metus dėstė violončelę ir kamerinį ansamblį Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, fortepijoną – tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute.

    Nuo 1969 m. tęsė pedagoginį darbą B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, dalyvavo koncertinėje veikloje Vilniuje.

    Įkūrė per 20 folkloro ansamblių („Jievaras“, „Nalšia“, „Sadauja“ ir kt.) bei jiems vadovavo. Su ansambliais dalyvavo folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Ant marių krantelio“, „Baltika Europiada“, koncertavo užsienyje. Organizavo ekspedicijas, rinko tautosaką. Knygų „Linelius roviau, dainavau“, „Pakruojo apylinkės“, „Dainos žuvusiai jaunystei“ ir kt. sudarytojas

    1993 m. sugrįžo gyventi ir dirbti į Pakruojį. Dėstė Pakruojo J. Pakalnio muzikos mokykloje.

    Dar dirbo Šiauliuose: konservatorijoje dėstė violončelę ir kamerinį ansamblį, Šiaulių universiteto Meno pedagogikos katedroje – etnoinstrumentologiją. Be to, dar griežė violončele Šiaulių kameriniame orkestre ir fortepijoniniame trio.

    Nuo 1999 m. gyveno ir dirbo pedagoginį darbą Vilniuje. Šiemet, sausio 29 d. sukanka 80 metų iškiliam žiemgaliečiui, muzikui ir pedagogui K. Kalibatui.

    K. Kalibatas gimė 1938 m. sausio 29 d. Pakruojo rajono Vilūnaičių kaime. Nuo pat mažumės jį lydėjo gimtinės grožis, sodžiaus tradicijos, liaudies dainos ir muzika. Žodis, tarmė, tradicijos, papročiai buvo neatskiriama Kalibato vaikystės dienų dalis, leidusi giliau pajusti gimtojo krašto dvasią ir grožį. Apie savo gimtinę Kalibatas pasakojo: „Nuo mano gimtojo Vilūnaičių kaimo į vakarus, kur baigiasi dangaus skliautas, išvien tęsėsi lygumos. Šviesiomis dienomis, tarytum ant delno, matėsi Lygumų bažnyčia ir jos aukštas bokštas. Tamsūs, paslaptingi miškai juosė rytinį kaimo šoną. Mano vaikystės senasis kaimas nyko. Tik šimtamečiai ąžuolai, klevai, vinkšnos bylojo čia gyvenusius mano prosenelius... Senelis mokėjo visus padargus pasigaminti. Buvo kalvis, dailidė. Iš kitų kaimiečių išsiskirdavo linksmumu, griežė smuiku. Kaime buvo nepakeičiamas dainininkas ir muzikantas vestuvėse bei giedotojas prie mirusiųjų. Mama buvo linksma, gyvo būdo. Visur eidavo, visur suspėdavo. Be jos kaime neapsieidavo nei gegužinės, nei vakarėliai. Kai ištekėjo, visos linksmybės būdavo namuose arba pas giminaičius per šventes, sambarius. Mums su sesute Vanda ir kitiems vaikams pašėlusiai patikdavo, nes kartu dainuodavome, eidavome ratelius. O kiek pasakojimų, legendų liūdnų ir linksmų istorijų, pokštų, žaidimų matėme ir girdėjome...“

    Kazimieras išmoko skaityti ir rašyti Aleknaičių pradžios mokykloje. Tėvams persikėlus gyventi į Pakruojį, mokėsi vidurinėje mokykloje. Dainavo chore, vaidindavo dramos ratelyje, savarankiškai pramokęs skambinti pianinu, grodavo tautiškus šokius, dainas, dalyvaudavo mokykloje vykstančiuose koncertuose.

    Baigęs Pakruojo vidurinės mokyklos 8 klases, 1954 m. įstojo į Šiaulių muzikos technikumo Styginių instrumentų skyrių. Mokėsi dėstytojo S. Jautakio violončelės klasėje. Vėliau kaip vieną iš gabesnių mokinių pasiuntė mokytis į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Violončelės paslapčių sėmėsi pas žinomą pedagogą prof. D. Svirskį.

    1959 m. su pagyrimu baigęs Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, įstojo į Lietuvos konservatoriją, kur studijavo violončelę pas prof. R. Kulikauską, kamerinį ansamblį pas prof. P. Berkavičių ir J. Fledžinskį. Vilniuje jis galutinai susiformavo kaip muzikas, pradėjo pedagoginę veiklą.

    Baigęs Lietuvos konservatoriją, K. Kalibatas 1966 m. atvyko į Šiaulius. Čia trejus metus dėstė violončelę ir kamerinį ansamblį Aukštesniojoje muzikos mokykloje, fortepijoną – Pedagoginiame institute. Aktyviai įsitraukė į muzikinį miesto gyvenimą, domėjosi folkloru ir liaudies menu. Gabų, darbštų muziką ir pedagogą K. Kalibatą pastebėjo profesorius Saulius Sondeckis ir pakvietė dirbti į Vilnių. Čia Kalibatas toliau tęsė pedagoginį darbą B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, dalyvaudavo koncertinėje veikloje.

    1992 m. dėl motinos ligos K. Kalibatas sugrįžo gyventi į Pakruojį ir nuo pat pirmųjų dienų įsitraukė į muzikinį gyvenimą ir pedagoginę veiklą. Dėstė Pakruojo J. Pakalnio muzikos mokykloje. Tuo pat metu dirbo Šiauliuose: konservatorijoje dėstė violončelę ir kamerinį ansamblį. Universiteto meno pedagogikos katedroje – etnoinstrumentalogiją. Be to, dar griežė violončele Šiaulių kameriniame orkestre ir fortepijoniniame trio.

    K. Kalibatas žinomas ir kaip folkloristas, daug prisidėjęs prie Vilniaus ir visos Lietuvos folkloro ansamblių judėjimo. 1970 m. Vilniuje pradėjo steigti folkloro ansamblius („Sadauja“, „Jievaras“, „Venta“, Vilniaus mokytojų namų ir kt.). Jų per savo gyvenimą įkūrė per 21. Pasak K. Kalibato, sovietmečiu folklorinis judėjimas Lietuvoje atliko labai svarbią misiją. Gaivindami papročius, senąsias kalendorines šventes, organizuodami folkloro festivalius, šio judėjimo entuziastai žadino domėjimąsi tautos kultūra, garbinga jos istorija.

    Šį nelengvą, bet kupiną veiklos laikotarpį K. Kalibatas prisimena itin šviesiai: „Į folkloro, etnokultūros atgaivinimo ir puoselėjimo kelią pasukau artimiau pažinęs liaudies dainininkus, dainuojamosios ir pasakojamosios tautosakos pateikėjus Emiliją Kuzavinienę ir Juozą Averką. Matydamas, kokius dvasinės kultūros turtus šie ir kiti žmonės yra sukaupę, panorau bent dalį jų pateikti plačiajai visuomenei. Rengdamas muzikines programas darbo, istorine karo ir sukilimo, vestuvių, vaišių, kalendorinių švenčių bei kitokia liaudies dainų tematika ir rodydamas šias programas įvairiuose koncertuose, vakaronėse, susitikimuose, pastebėjau, kaip patriotiškai nuteikiami klausytojai ir skatinami pažinti tautos kultūrą, istoriją. Kita vertus, taip buvo išreiškiamas pasipriešinimas sovietinei ideologijai, kuri siekė sunaikinti mūsų tautos istoriją, tradicijas, papročius. Tik įsivaizduokite: 1982–1985 metais Lietuvoje gyvavo per 1000 etnografinių ir folkloro ansamblių! Kokia tai jėga! Be to, dar vyko kraštotyros darbas, ekspedicijos. Jos išjudindavo kaimo žmones etnokultūrinei veiklai. O per ekspedicijas sukaupta ir apdorota medžiaga knygų pavidalu pasirodydavo knygynų, bibliotekų lentynose. Suprasdamas šio darbo svarbą, atidaviau viską, ką sugebėjau, kiek pajėgiau...“

    Beveik keturis dešimtmečius K. Kalibatas paskyrė etninei kultūrai puoselėti, folkloro ansambliams steigti, koncertinei, pedagoginei veiklai. Šiame darbe jis nuolat jautė nuoširdžią prof. J. Čiurlionytės, fokloristės Laimos Burkšaitienės, tautosakininkų Donato ir Leonardo Saukų, Danutės Krištopaitės, etnografės Angelės Vyšniauskaitės ir kitų paramą. Ypač reikšmingas buvo prof. N. Vėliaus indėlis kuriant folkloro ansamblius Lietuvoje, be jo autoriteto ir paramos tai būtų buvę kur kas sunkiau.

    Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas su „Lin­ka­vos“ et­nog­ra­fi­nio an­samb­lio va­do­ve Stanislava Lovčikaitė 2007 m. Pak­ruo­jo dva­ras. R. Ur­bo nuo­tr. (iš asm. K. Ka­li­ba­to ar­chy­vo).

    Nepamirštamos K. Kalibatui kelionės folkloro reikalais į Žiemgalos kraštą. Jis dažnai vykdavo į Linkuvą, Petrašiūnus, Balsius, Klovainius konsultuoti kuriamų etnografinių ansamblių. Per vasaros atostogas organizuodavo etnografines ekspedicijas. Jis ne vieną jauną, o ir vyresnį žmogų paskatino ne tik trumpai prisiliesti, bet ir visą gyvenimą susieti su lietuviška daina ir šokiu. Šis darbas netrukus davė rezultatų. Vienas po kito Pakruojo rajone buvo suburti etnografiniai ansambliai: „Linkava“ (vadovė S. Lovčikaitė), „Žiemgala“ (vadovė E. Genienė), „Verdenė“, „Kruoja“ ir kiti. Ypač įsiminė jo 1988 m. birželį Balsiuose, netoli Daugyvenės, prie beržynėlio, pirmąkart Pakruojo rajone surengta Rasos šventė, kurioje teko laimė kartu su kraštiečiais dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Labiausiai tada į atmintį įsirėžė Joninių laužas, Rasos apeigos, folkloro ansamblio atliekamos dainos ir šokiai. Kartu su rajono folkloro ansamblių dalyviais ir vadovais buvo prisimintos tos šventės dainos, rateliai ir papročiai. Visi kartu kartojome tai, kas primiršta, stengdamiesi nenukrypti nuo praeities apeigų ir tradicijų.

    Nuo 1989 m. kasmet K. Kalibato, kaip pradininko, iniciatyva Pakruojo rajone vyksta tradicinė folkloro šventė „Žiemgala“, į Pakruojį ir aplinkinius miestelius sukviesdama kaimyninių rajonų ir net Latvijos etnografinius ansamblius.

    Etninės kultūros svarbą K. Kalibatas 1989 m. šitaip aiškino: „Džiaugiuosi, kad išsaugojome ir puoselėjame didžiąsias tautos dvasines ir kultūrines vertybes. Daina, papročiai, liaudyje gimę ir jos dvasią maitinę, niekuo nepakeičiami. Ko vertas žmogus, nemokantis savo krašto dainų, šokių, nepažįstantis papročių ir tradicijų? Juk skambesiu jos skaidrina sielas, pakelia mus į aukštesnę dvasinę būtį. Iš liaudies meno išaugo mūsų tautos kultūra. Tai, kas buvo mūsų protėvių tūkstančius metų kurta, puoselėta, saugota,– privalome gerbti, mylėti ir perduoti ateities kartoms. Įvykęs folkloro festivalis „Žiemgala“ Pakruojo miesto centre ir sveikatingumo trasoje bei pušynėlyje parodė, kad žmonės gyvai domisi mūsų tautos fokloru, žino liaudies dainas ir šokius. Žinoma, tai daro padedant etnografiniams kolektyvams. Tokie festivaliai populiarina liaudies dainas ir šokius.

    Kol skambės mūsų protėvių senosios dainos, bus šokami jų šokiai ir prisimenami papročiai, kol tautoje gyvuos ir klestės etnokultūra, tol mes ir išliksime kaip tauta, turinti savo nacionalinę kultūrą.“

    K. Kalibatas nuo pat pirmųjų „Žiemgalos“ draugijos įkūrimo dienų buvo aktyvus jos narys. 1992 m. pabaigoje Vilniuje, visuotiniame šios draugijos suvažiavime, jis buvo išrinktas trečiuoju jos prezidentu, tas pareigas ėjo iki 1998 m. Jam vadovaujant buvo įkurti nauji draugijos skyriai Pasvalyje, Joniškyje, Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje, tradiciniai tapo renginiai – „Žiemgalos“ dailininkų plenerai, kraštiečių susitikimai-vakaronės, konferencijos, kraštotyros ekspedicijos, buvo išplėsta draugijos leidybinė veikla, leidžiamas laikraštis „Žiemgala“, knygos, kuriami filmai.

    Žiemgala K. Kalibatui, kaip ir daugumai jo kraštiečių, buvo brangus ir širdžiai artimas kraštas. Juk visi mes, kilusieji iš Šiaurės Lietuvos, esam tarsi šakos ar lapai vieno galingo Žiemgalos medžio. Nors kiti ir išsibarstę po Lietuvą, bet visus sieja tas pats gimtas ir brangus Žiemgalos kraštas. Čia mūsų šaknys, protėvių dvasia ir visas etninės kultūros, istorijos, tautosakos palikimas.

    Nuo 1999 m. K. Kalibatas vėl apsigyveno Vilniuje, tęsė anksčiau pradėtus darbus, įsitraukė į Vilniaus žiemgaliečių veiklą, organizuojamus renginius. Dr. K. Garšvai tarpininkaujant tų pačių metų rudenį Pagirių vidurinėje mokykloje jis įsteigė folkloro būrelį. Pavasarėjant su jaunaisiais folklorininkais surengė folkloro popietes Pagirių, Juodšilių, Vilniaus mokyklose, dalyvavo Užgavėnių ir Rasos šventėse. Po dvejų metų buvo pakviestas vadovauti Vilniaus mokytojų namų folkloro ansambliui „Krivūlė“.

    Visuomeniniais pagrindais dirbo „Versmės“ leidykloje, kaip redaktorius ir sudarytojas rengė monografiją „Pašvitinys“. 2003 ir 2005 m. surengė kompleksines kraštotyros ekspedicijas Pašvitinio apylinkėse, dalyvavo „Versmės“ leidyklos organizuojamose ekspedicijose Giedraičių, Taujėnų, Gruzdžių, Kriukų, Kamajų, Papilio apylinkėse, rinko žodinę ir dainuojamąją tautosaką. Šiose ekspedicijose į magnetofono juosteles įrašė per 1500 tautosakos vienetų iš įvairių pateikėjų, dainininkių. Rinko medžiagą gimtojo Vilūnaičių kaimo istorijai.

    2012 m. gruodžio 20 d. už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą K. Kalibatas buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija.

    Paskutiniais metais K. Kalibatas po autoavarijos metu patirtų sužalojimų sunkiai sirgo, tačiau vis tiek pagal išgales dalyvavo „Žiemgalos“ draugijos veikloje, lankėsi Pakruojyje, folkloro šventėje, prisidėjo kuriant filmą apie folkloro sąjūdį Žiemgaloje, dalijosi prisiminimais apie etninės kultūros atgaivinimą ir puoselėjimą Lietuvoje.

    Eidamas 78-uosius metus, 2015 m. vasario 25-ąją Kazimieras Kalibatas mirė. Palaidotas Vilniuje, Sudervės kapinėse.

    Jonas Nekrašius


    Žiemgalos sietuvų vaikas

    Cquote2.png

    Žiemgalos sietuvų vaikas

    Stanislava Lovčikaitė ir Kazimieras Kalibatas

    Vasaros skaitiniai.

    Važiuodamas automobiliu dažnai girdžiu radijo bangomis skleidžiamą informaciją apie pasiektą, ir agentūros užfiksuotą, neva, reikšmingą, dar vieną Lietuvos ar net pasaulio rekordą – ilgiausią iškeptą pyragą, aukščiausią šakotį, nupintą kasą ir pan. Pagalvojau, o kodėl niekas neužfiksavo žiemgalių ąžuolo Kazimiero Kalibato per visą jo gyvenimą įkurtų folkloro ansamblių, kurių Vilniuje, Pakruojyje ir kitur išleista į gyvenimą per 20?

    Juk daugelį jų Kazimieras subūrė niūriais socializmo laikais, kai kiekvienas panašus žingsnis buvo stebimas saugumo agentų. Sunku įsivaizduoti, kiek Kazimierui teko išgyventi susidūrimų su saugumu (apie tai jis ne kartą be jokios pagiežos, nuoskaudų man pasakojo), kai steigė praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vilniaus mokytojų namų, „Sadaujos“, „Jievaro“, „Ventos“ ir daugelį kitų kolektyvų. Kai vėliau apie tai kalbėdavome, su jam būdinga išskirtine šypsena Kazimieras santūriai paaiškindavo, kad dainos skaidrina, taurina sielas, kilsteli į aukštesnę dvasios būtį. Suprask – visus pakelia, visus taurina – ir draugus, ir priešus…

    Po 1990-ųjų Kazimieras atgijo, nušvito naujomis spalvomis, atvirai kalbėjo apie tai, ką iki tol turėjo pasakyti puse lūpų, dainos žodžiais ar nutylėjimu. Su kaupu pasiteisino, išdygo Jo sovietmečiu daigintas grūdas. Ir jokia rekordų fiksavimo agentūra, ko gero, nebesuskaičiuos, neįvertins Kazimiero kantriai kurto pridėtinės dvasios vertės indekso, jo žingsnių, atvedusių Lietuvą į 1990-uosius, Jo pastangų, kad naujajai Lietuvos kartai būtų perduota tėvų, senelių papročiai, dainos, šokiai. Laimė, kad Kazimieras tais laisvės gurkšniais dar ilgai galėjo džiaugtis.

    Su Kazimieru susipažinau Sąjūdžio metais, kai susitikdavome renginiuose, parodų atidarymuose, o dar intensyviau bendraudavome, kai Jis 1992–1998 metais ėjo „Žiemgalos“ draugijos prezidento pareigas. Ne kartą Jį, kaip ir Kazimierą Garšvą, Joną Nekrašių, Vytautą Didžpetrį, Vytautą Šerną, esu pavadinęs mūsų draugijos pagrindiniais ideologais, kurie ne tik subūrė į santalką žiemgališkųjų tradicijų puoselėtojus Šiaurės Lietuvoje, bet ir rūpinosi, kad ta bendra veikla būtų tikslinga, kad bendrautų krašto kalbininkai, literatai, dailininkai, etnografai, knygų, almanachų leidėjai. Su visais jais Žiemgalos XX a. pabaigos patriarchas Kazimieras rasdavo bendrą kalbą.

    Tuometinis Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedros vedėjas prof. Eduardas Balčytis mokėdavo į savo kūrybingą katedrą pasikviesti dirbti puikių specialistų. Taip atėjo dirbti „Polifonijos“ kolektyvo įkūrėjai Sigitas ir Danutė Vaičiulioniai, taip jis vieną dieną į mano, tuometinio Pedagogikos fakulteto dekano, kabinetą atsivedė gauti pritarimo garsų smuiko virtuozą Algirdą Stulgį, o vieną 1992 metų dieną pristatė naują „kandidatą“ dirbti mūsų fakultete – K. Kalibatą. Pamenu, kaip prof. E. Balčytis „agitavo“, koks kandidatas puikus folkloro specialistas, koks puikus violončelininkas, daugybės ansamblių įkūrėjas, koks jis reikalingas katedrai, institutui, miestui, kaip jį vertina prof. Saulius Sondeckis ir pan. Žodžiu, aiškino tai, ką aš ir pats puikiai žinojau ir man nereikėjo advokato, kuris įrodinėtų Kazimiero asmenybės pliusus.

    Bet man buvo smagu išgirsti iš profesoriaus patvirtinimą, kad Šiauliams reikia tokių muzikos pedagogų, dirbančių ne tik teorijos srityje, bet ir praktikų, gebančių įžiebti jaunuolių širdyse meilę savo praeities muzikinei kultūrai. Paaiškėjo, kad tuo metu Kazimierą grįžti iš Vilniaus į savo kraštą privertė rūpestis – sunkiai susirgo Pakruojyje gyvenusi jo mama. Kad mūsų pasikalbėjimas mano kabinete būtų racionalesnis, padėjau tąkart Kazimierui apsigyventi instituto bendrabutyje, kuriame glaudėsi jauni dėstytojai, aspirantai. Taip ir gyveno jis tame bendrabutyje greta triukšmingų studentų keletą metų tada, kai atvykdavo iš Pakruojo padirbėti į Šiaulius, kada iki vėlumos užtrukdavo koncertuose, repeticijose, bendraudamas su kolegomis, žiemgaliais.

    Kazimieras Šiaulių aukštojoje mokykloje dirbo nuo 1993 metų rugsėjo 1 d. iki 2000 m. birželio 30 d. Paprastai tokie „kviestiniai“ dėstytojai būdavo įdarbinami vieneriems mokslo metams – nuo rugsėjo 1 d. iki birželio 30 d., taigi vasarą jie netekdavo darbo, socialinių garantijų. Chronologinė darbo Šiaulių pedagoginiame institute (nuo 1997 m. – Šiaulių universitete) seka buvo tokia: nuo 1993 m. – Meno pedagogikos katedros asistentas, 1994 m. – folklorinio ansamblio koncertmeisteris (0,5 etato antraeilėmis pareigomis); nuo 1995 m. – Muzikos katedros asistentas (0,25 etato nepagrindinėmis pareigomis), nuo 1996 m. – Muzikos ir muzikinio ugdymo katedros asistentas (0,5 etato nepagrindinėmis pareigomis), nuo 1997 m. – Muzikos katedros asistentas (0,25 etato) ir 0,5 etato Meno pedagogikos katedroje ne pagrindinėse pareigose. Savo karjerą Šiaulių universitete jis baigė 2000 m. birželio 30 d. – tada jis dirbo koncertmeisterio pareigose.

    Kadangi mus su Kazimieru siejo ne tik tiesioginiai darbo santykiai fakultete, bet ir „Žiemgalos“ draugijos reikalai, dažnai diskutuodavome apie draugijos problemas, būsimus darbus, veiklas. Fakultete Dailės didaktikos katedroje tuo metu dirbo žiemgaliai dailininkai nuo Pušaloto – prof. Vitolis Trušys, doc. Raimondas Trušys. Lietuvių kalbos didaktikos katedros vedėja buvo lituanistė iš Pasvalio krašto doc. Genovaitė Kačiuškienė, kuri puikiai mokėjo dešimtis Šiaurės Lietuvos krašto dainų, tad Kazimieras turėjo daug bendraminčių ne tik tarp muzikos specialistų, bet ir tarp dailininkų, kalbininkų.

    Kartu Šiauliuose realizavome ne vieną projektą – surengėme dailės parodų, žiemgalių konferenciją su mūsų krašto skaitovais, aktoriais Rimu Jovu, Nomeda Bėčiūte, daugelio renginių siela Olita Dautartaite. Visuose tokiuose susiėjimuose būtinai dalyvaudavo Kazimiero pakviesti svečiai iš Pakruojo su ligoninės vyriausiuoju gydytoju, „Žiemgalos“ draugijos rėmėju, kultūros mecenatu Rimu Armonu priešakyje. Dažnai Kazimieras iš Pakruojo pakviesdavo ir savo 1992 m. įkurtą „Verdenės“ folkloro ansamblį, stebindavusį savitumu, krašto autentikos atspindžiais. Kaip neprisiminsi mūsų renginiuose atliekamų kūrinių: „Sionte mani motinėla“, „Užars takus, užsės linus“,, „Vaikščiojo, vaikščiojo“ ir daugelį kitų.

    Visada žavėdavo ir stebindavo saviti Kazimiero vadybos gebėjimai. Jis ramiai, neįkyriai priversdavo pašnekovą, potencialų renginio mecenatą patikėti jo siūloma idėja. Tai nebūtinai vykdavo oficialioje aplinkoje. Ne vienai problemai spręsti padėdavo ir Pakruojo krašto alaus stiklinaitė, kuri į renginius atkeliaudavo irgi Kazimiero vadybos dėka…

    Kazimieras puikiai suprato, kad praeities dainas, pasakojimus, krašto naratyvą būtina ne tik perteikti šventėse, bet ir užfiksuoti knygose, kad tai išliktų ir būtų perduota ateities kartoms. Minėtinos jo pastangos ir įdirbis rengiant leidinius. Jis buvo knygų „Linelius roviau, dainavau“ (Onos Bluzmienės tautosakos ir atsiminimų rinktinė, 1990), „Pakruojo apylinkės“ (1996), „Dainos žuvusiai jaunystei“ (1997) ir kt. vienas iš sudarytojų, redakcinių kolegijų narys. Kazimieras labai didžiavosi, kai 2001 m. pasirodė „Versmės“ leidyklos išleista monografija „Lygumai. Stačiūnai“. Ši 896 puslapių knyga, kurios vienas iš sudarytojų irgi buvo Kazimieras (kartu su Robertu Jurgaičiu ir Povilu Krikščiūnu), jam buvo ypač svarbi, nes Kazimieras kilęs iš šių kraštų (Vilūnaičių kaimas, Lygumų seniūnija).

    Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Kazimieras labai išgyveno, kad dėl jo sunkios ligos, negalių įstrigo knygos „Pašvitinys“ leidyba. Ne kartą su juo teko lankytis „Versmės“ leidykloje, aiškintis priežastis, kodėl knygos leidybos reikalai stoja, kaip taisyti padėtį. Kazimieras, norėdamas aktualizuoti problemos svarbą, net buvo iškėlęs idėją, kad ta knyga greičiau būtų baigta rengti kitoje leidykloje. „Pašvitinio“ monografija po ilgų ginčų, derinimų, diskusijų, redaktorių kaitos pasirodė jau po Kazimiero mirties 2014 metais. Šioje 1540 puslapių knygoje išliko ir daug Kazimiero darbo vaisių. Kazimieras labai džiaugėsi, kad Lietuvoje leidžiama daug krašto kultūrą reprezentuojančių leidinių: „Žiemgala“, „Šiaurės Lietuva“, „Šiaurietiški atsivėrimai“ ir kt. Kazimierą 2001 metais prikalbinau „Šiaurės Lietuvos“ almanache išspausdinti straipsnį apie garsų Šiaurės Lietuvoje, Veselkiškių kaime greta Linkuvos, gimusį kompozitorių, fleitistą, pedagogą, dirigentą Juozą Pakalnį (K. Kalibatas, „Juozas Pakalnis – Šiaurės Lietuvos kompozitorius“, Šiaurės Lietuva, 2001, p. 66–68).

    Šių prisiminimų autoriui prieš mirtį Kazimieras įteikė ir straipsnį apie kitą savo jaunystės bičiulį, violončelininką, pedagogą Juozą Čelkauską, kurio muzikos pasaulio gyvenimo kelias taip pat prasidėjo Linkuvos gimnazijoje pas mokytoją Petrą Garšvą, vėliau karjerą jis tęsė Šiauliuose, Kaune, Maskvoje.

    Baigdamas rašyti savo atsiminimų pluoštelį, norėčiau paminėti dar vieną labai svarbią Kazimiero savybę – kuklumą. Žmogus, įsteigęs per 20 folkloro ansamblių Lietuvoje, niekada tuo nesigyrė, bet džiaugėsi jų veikla, branda. Dar dešimtims ansamblių Lietuvoje jis teikė paramą savo patarimais. Čia galiu paminėti jo glaudų bendradarbiavimą su Šiaurės Lietuvos šviesuole, ansamblio „Linkava“ įkūrėja Mokytoja Stanislava Lovčikaitė (1929–2013). Jų bendromis pastangomis ansamblis išaugo, įgyvendino per 20 savo programų, kuriomis džiugino Pakruojo kraštą ir visą Lietuvą. Kazimieras net ir laisvos Lietuvos metais niekada nesigyrė, kad mokydamasis Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, vėliau Vilniaus konservatorijoje, buvo vienos iš slaptų jaunimo organizacijų 1957 metais įkūrėjas. Kai KGB demaskavo antisovietinę jaunimo organizaciją, jų nariai, tarp jų ir Kazimieras, buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų su įrašu dokumentuose: ,,aktyvūs nacionalistinių-religinių grupių dalyviai“. Prisimenu tik vieną Kazimiero atvirumo vakarą, kai jis papasakojo istoriją, kada jį, važiuojantį iš Kauno į Vilnių, kažkur ties Vieviu, saugumo agentai išstūmė iš traukinio, bet Kazimierui pavyko likti gyvam. Šios slaptingos istorijos niekur neteko skaityti, vadinasi, dar yra daug paslapčių iš Kazimiero gyvenimo, kurias būtina įminti ir aprašyti.

    Bendraudami su Kazimieru niekada neslėpėme, kad mus susiejo, suartino bendra Šiaurės Lietuvos dvasia – ta simbolinė erdvė, įrėminta čia gyvenusių žiemgalių mąstymo būdu, pasaulėjauta, kūryba, meile savo kraštui. Kalbėdavome, kad mes patys, čia gimę, čia augę, čia dabar dirbantys, privalome būti atsakingi už savo kultūrą – buvusią ir esamą. Mūsų Mokytoja ir bendražygė, žiemgalė iš Linkuvos Stanislava Lovčikaitė sakė: „Šiaurės Lietuvos dvasia negreita nei meilei, nei pykčiui, lėta ir sunki kaip arimų velėna. Tačiau joje jėga: jausmo gelmė ir pastovumas, gyvenimo išugdyta išmintis – lyg tos Mūšos sietuvos, prašalaičiui nežinomos ir neįžvelgiamos“.

    Tos paminėtos Žiemgalos sietuvos buvo artimos, žinomos ir įžvelgiamos Kazimierui Kalibatui, į pasaulį išėjusiam iš Vilūnaičių, bet tapusiam visos Žiemgalos vaiku, priminusiu Lietuvai folkloro versmes ir gelmes.


    Stasys Tumėnas

    Cquote1.png


    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+27563-13=27550 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+77-0=77 wiki spaudos ženklai).