Kazimieras Matulevičius

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Kazimieras Matulevičius

    Gimė 1900 m. sausio 17 d.
    Leliūnų k., Anykščių raj.
    Mirė 1943 m. vasario 14 d. (43 m.)
    Gario lageryje, Rusija

    Veikla
    Lietuvos kariuomenės savanoris, teisininkas, politikas, visuomenininkas, politinis kalinys

    Kazimieras Matulevičius ( 1900 m. sausio 17 d., Leliūnų k., Anykščių raj. – 1943 m. vasario 14 d. Gario lageryje, Rusija) – Lietuvos kariuomenės savanoris, teisininkas, politikas, visuomenininkas, politinis kalinys.

    Biografija

    Tėvai: Tomas Matulevičius ir Rozalija Ražanskaitė-Matulevičienė iš Rukšiškių – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 10 hektarų žemės. Augo šešių vaikų šeimoje, buvo jauniausias. Broliai ir seserys: Antanas Matulevičius, Ona Matulevičiūtė-?, Veronika Matulevičiūtė-?, Rozalija Matulevičiūtė-? ir Juozas Matulevičius (18971944) – Lietuvos kariuomenės savanoris, kariškis, politikas, visuomenininkas.

    1912 m. baigė pradžios mokyklą Debeikiuose, Anykščių raj., 19121915 m. mokėsi Ukmergės gimnazijoje.

    Kilus Pirmajam pasauliniam karui, K. Matulevičius, tebaigęs tris gimnazijos klases, su broliu ir seserimi pasitraukė į Rusiją, įsikūrė Permėje. Gyveno iš pašalpų, vasarą dirbo miško matavimo darbus. Iki 1918 m. jis baigė septynias klases Permės gimnazijoje.

    1918 m. pabaigoje jis grįžo į Lietuvą, Vilniuje baigė aštuntąją gimnazijos klasę. Pabėgęs į Kauną, 1919 m. gegužės 16 d. K. Matulevičius kartu su broliu Juozu įstojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Jiedu abu mokėsi Karo mokykloje Kaune, ją baigė antrojoje laidoje ir gavo leitenanto karinį laipsnį.

    K. Matulevičius tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo 5-ojo pėstininkų pulko 6-osios kuopos jaunesnysis karininkas, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais. 1923 m. sausio 13–23 d. jis dalyvavo vaduojant Klaipėdą.

    Demobilizuotas kaip atsargos leitenantas, kad galėtų studijuoti, 19231924 m. jis studijavo teisę Lietuvos universitete, bet pasitraukė iš studijų dėl lėšų trūkumo.

    19241927 m. K. Matulevičius dirbo Lietuvos Šaulių sąjungos Šakių rinktinės vadu.

    1926 m. rugsėjo 5 d. Šakiuose su keturiais bendraminčiais K. Matulevičius sušaukė Šakių savanorių suvažiavimą, kurį pavadino "Pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanorių suvažiavimu". Susirinkus apie 100 savanorių, K. Matulevičius buvo išrinktas organizacinio komiteto nariu steigiamajam savanorių sąjungos suvažiavimui Kaune rengti, vėliau buvo šio organizacinio komiteto Centro valdybos narys ir aktyvia veikla, skatindamas burtis ir aktyviai reikštis patriotiškai nusiteikusius savanorius, paruošė palankią visuomenės nuomonę 1926 m. gruodžio 17-osios perversmui, kai valdžią Lietuvoje perėmė Antanas Smetona.

    1926 m. rudenį K. Matulevičius vėl buvo įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą tęsti teisės studijų. Bet ir vėl, netrukus pristigęs pinigų pragyventi, paliko mokslą ir įsidarbino policijoje.

    1927 m. sausio 8–9 d. jis dalyvavo Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos, vėliau nuo 1931 m. pavadintos Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, steigiamajame suvažiavime ir buvo išrinktas šios sąjungos Centro valdybos nariu, vicepirmininku. 1928 m. balandžio 22–23 d. vykusiame antrajame šios sąjungos suvažiavime jis buvo perrinktas vicepirmininku, o nuo tų metų rugpjūčio 5 d. užėmė pasitraukusio šios sąjungos pirmininko J. Čapliko pareigas ir 19281930 m. buvo šios sąjungos pirmininkas.

    19281929 m. K. Matulevičius buvo Kauno miesto ir apskrities viršininkas.

    1929 m. liepos 21–22 d. jis organizavo trečiąjį Savanorių kūrėjų sąjungos suvažiavimą ir jam vadovavo. Šiame suvažiavime buvo patvirtintas Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos ir "Geležinio Vilko" glaudus ryšys.

    19281929 m. K. Matulevičius irgi priklausė šiai politinei organizacijai, iš pradžių slapta veikusiai kaip Lietuvos tautinė apsauga "Geležinis Vilkas", o nuo 1928 m. gegužės 26 d. legalizuotai kaip "Geležinio Vilko" sporto sąjunga. K. Matulevičiaus žinioje buvo ginklai, jis buvo antrasis faktinio šios organizacijos lyderio Augustino Voldemaro adjutantas. Atleidus Algirdą Sliesoraitį iš "Geležinio Vilko" vyriausiojo štabo viršininko pareigų, K. Matulevičius trumpai ėjo ir šias pareigas.

    1929 m. rudenį K. Matulevičius kartu su broliu Juozu Matulevičiumi ir kitais "Geležinio Vilko" štabo nariais buvo nuvykęs pas Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną gauti paaiškinimų dėl A. Voldemaro atleidimo iš Vyriausybės vadovų. Netrukus po to "Geležinio Vilko" organizacija buvo išformuota.

    Prasidėjus "Geležinio Vilko" sporto sąjungos aktyvistų tardymams, 1929 m. K. Matulevičius turėjo pasitraukti iš Kauno apskrities viršininko pareigų ir 19291931 m. gyveno tėviškėje kaip tremtinys. 1930 m. gegužės 11–12 d. jis dalyvavo ketvirtajame Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos suvažiavime ir atsiskaitęs pasitraukė iš šios sąjungos pirmininko pareigų, dėl konflikto su Respublikos Prezidentu Antanu Smetona nebeįstengdamas realizuoti politinių šios organizacijos tikslų. Iki 1940 m. jis liko šios sąjungos Centro valdybos nariu, kiek laiko ėjo vicepirmininko pareigas.

    1932 m. K. Matulevičius grįžo į Kauną ir 19321940 m. dirbo Kooperacijos banke, kur paskutiniais metais ėjo direktoriaus pareigas.

    1936 m. pradžioje jo namuose Lietuvos saugumas darė kratą, įtardamas jį kartu su kitais Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariais ruošus ginkluotą sukilimą, bet jokių įkalčių nerado. 1938 m. kovo 18 d. kaip šios sąjungos Centro valdybos narys jis pasirašė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos rezoliuciją, kuria įsipareigojo ginti Lietuvos Nepriklausomybę ir pareiškė paramą ir pasitikėjimą Lietuvos kariuomene.

    K. Matulevičius aktyviai dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, kūrė Lietuvos ekonomines organizacijas.

    Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Savanorio-kūrėjo medaliu (1928 m.), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu (1928 m.).

    Po sovietinio perversmo 1940 m. vasarą atleistas iš Kooperacijos banko vadovo pareigų, K. Matulevičius 19401941 m. dirbo valstybės taupomųjų kasų inspektoriumi ir vertėju. 1941 m. birželio 10 d. sovietinis saugumas nusprendė suimti K. Matulevičių už priklausymą lietuviškoms organizacijoms ir tarnybą Lietuvos policijoje. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo sulaikytas, atskirtas nuo tremiamos šeimos ir išgabentas į Gario lagerį (Sosvos raj., Sverdlovsko sr., Rusija).

    1942 m. pradžioje lageryje jis buvo tardomas dėl veiklos politinėse organizacijose. 1942 m. birželio 17 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį 10 metų kalėti. Kalinamas itin sunkiomis sąlygomis, jis dirbo miško ruošos darbus.

    Buvo vedęs, žmona Jadvyga Karvelytė-Matulevičienė (19031975) – 19411944 m. tremtinė Altajaus krašte ir Jakutijoje. Vaikai: Elena Matulevičiūtė-Miciulevičienė (g. 1935 m.) – 19411944 m. tremtinė ir Liutauras Matulevičius (19371989) – 19411944 m. tremtinys.

    Mirė 1943 m. vasario 14 d. Gario lageryje (Rusija). Palaidojimo vieta nežinoma.

    1989 m. vaikų prašymu K. Matulevičius buvo reabilituotas.

    Išsami K. Matulevičiaus biografija pateikta Gintaro Ražansko kraštotyros monografijoje "Leliūnai" (2014 m.).

    Šaltiniai


    Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+8561-0=8561 wiki spaudos ženklai).