Kelnės
Kelnės – ant juosmens ir kojų dėvimas drabužis.
Būna trumpos ir ilgos, viršutinės ir apatinės, vyriškos ir moteriškos, jaunuoliškos ir vaikiškos.
Istorija
Šiaurės ir Vidurio Europoje kelnes germanai dėvėjo jau nuo bronzos amžiaus, pietryčių Europoje - skitų raitininkai. Apie III a. iš germanų perėmė ir romėnai.
Ankstyvaisiais viduramžiais kelnės tapo vyrų aprangos dalimi. Trumpas kelnes su siūtomis iš audinio kojinėmis dėvėjo kartu su tunika. Sutrumpėjus vyriškiems apdarams, buvo siuvamos pėdkelnės. Jos išpopuliarėjo XV a. Nuo XVI a. vėl dėvėtos trumpos, dažniausiai pūstos kelnės, XVII a. – dengiančios kelius, o nuo XIX a. paplito ilgos kelnės.
Moterys kelnes nuo seno dėvėjo Rytų šalyse. Europoje ėmė dėvėti po Pirmojo pasaulinio karo. Iš pradžių kelnės buvo sportinės arba buitinės moterų aprangos dalis. Apie XX a. 7-ąjį dešimtmetį išpopuliarėjo.
Lietuvoje
Iki XX a. pradžios dėvėjo tik vyrai. XVII a. minima, kad Tilžės ir Ragainės apylinkėse valstiečiai mūvėjo trumpas su keliaraiščiais (manoma, kad pagal vokiečių madą) kelnes, Įsručio apylinkėse – siauras ir ilgas.
XIX a. pab. - XX a. pr. iš vilnonės, pusvilnonės ar lininės medžiagos buvo siuvamos neplačios, ilgos su juosmeniu kelnės. Vasarinės kelnės siūtos be liemens, perrišamos virvele. Žieminės kelnės dažniausiai siūtos iš pilko milo, vasarinės - iš baltosios ar mėlynmargės drobės.
Šaltuoju metų laiku ilgų kelnių galai buvo suleidžiami į batus. Kai avima vyžomis, naginėmis ar klumpėmis, kelnių galai buvo apmaunami kojinėmis arba apvyniojami vyturais.
Po Pirmojo pasaulinio karo paplito kariško kirpimo bridžų ir galifė tipo kelnės.
Taip pat skaitykite
Lietuvių tautosakoje
| |||||||||||||||||
Šaltiniai
- Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. IX, Juo - khi
| ||||||