Keltų kalbos

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Kraštai, kuriuose yra daugiausia kalbančių keltų kalbomis

Keltų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos kalbos, kilusios iš bendros keltų prokalbės. Jomis buvo kalbama didelėje vakarų Europos dalyje - nuo Biskajos įlankos ir Šiaurės jūros vakaruose iki Reino ir Dunojaus bei Juodosios jūros rytuose. Dalis keltų (galatai) buvo persikėlę į Mažają Aziją (dab. Turkijos teritorijoje). Dabar keltų kalbomis kalbama tik kai kuriose Didžioji Britanijos vietovėse, Meno saloje, Airijoje ir Bretanėje (šiaurės vakarų Prancūzijoje).

Sistematika

Keltų prokalbė skilo į keturius pošeimius:

Keltų kalbų sistematika yra sudėtinga dėl pirminių šaltinių trūkumo. Anksčiau keltai sieti su italikais, kuriems priklausė lotynų, umbrų, oskų kalbos. Spekuliuota net apie bendrą šių kalbų grupių prokalbę. Šiuo metu ši hipotezė laikoma pasenusia ir mažai pagrįsta. Dalis mokslininkų keltų kalbas skirsto į žemyno keltų kalbas ir salų keltų kalbas, skirstymą argumentuodami tuo, kad skirtumai tarp goidelų ir britų kalbų atsirado, kai britų kalbos atsiskyrė nuo kontinentinių keltų kalbų. Kiti mokslininkai išskiria P-keltų ir Q-keltų grupes, į pirmąją priskirdami didžiąją dalį žemyno keltų kalbų (išskyrus keltiberų, kuri priskiriama Q-keltų kalboms).

Pagal dar kitą klasifikaciją siūloma grupuoti britų kalbas kartu su galų kalba, atsisakant skirstymo į žemyno ir salų keltų kalbas. Pirmiausia, tradicinis pavadinimas yra netikslus - bretonų kalba yra žemyne (šiaurės Prancūzija), o antra, salų ir žemyno kalbų skirtumai (mutacijos salų keltų kalbose ir jų nebuvimas žemyno keltų kalbose) gali teatspindėti skirtumus laike. Dar Julijus Cezaris pastebėjo, kad Galijoje ir Britanijoje kalbama ta pačia kalba. Tokiu atveju suskirstymas atrodytų taip:

Keltų prokalbė

Keltų prokalbė yra priskiriama prie centum grupės kalbų, nes senieji minkštieji indoeuropiečių prokalbės priebalsiai [k'] ir [g'] sutapo su atitinkamais kietais garsais, o ne pavirto pučiamaisiais garsais, kaip, pavyzdžiui, lietuvių kalboje. Aspiruoti sprogstamieji garsai taip pat sutapo su neaspiruotais garsais. Išskirtinis keltų kalbų požymis yra paveldėto *p dingimas beveik visose pozicijose. Net ir ten kur garsas yra neišnykęs, jis yra pakeistas kitais garsais. Sprogstamųjų evoliuciją keltų prokalbėje demonstruoja lentelė (* pažymi rekonstruojamą indoeuropiečių prokalbės formą):

indoeuropiečių prokalbė keltų prokalbė pavyzdys
b b (labai retas indoeurop. garsas)
d d *dōnum > dānon "dovana"
g` g *g`eim- >geim- "žiema"
g g ?
gw b *gwow- > bou- "karvė"
bh b *bhēr- > ber- "nešti"
dh d *roudh- > roud- "raudonas"
g`h g *g`hel- > gel- "geltona"
gh g *bhrgh- > brig- "kalva" (palyg. vok. Burg)
gwh gw gwhr- > gwar- "karštas"
p - *patēr > ater "tėvas"
t t *trejes > trī "trys"
k` k *k`rd- >krid- "širdis"
k k *kreuj- > krauj- "kraujas"
kw kw *kwetwor- > kwetir "keturi"

Padėtis

Keltų kalbos - nykstančios, Britų Salyne jas paveikė anglų kalba, o Bretanėje - prancūzų. Airių kalbą Airijoje gerai moka tik penktadalis gyventojų. Škotijoje škotų gėlų kalbą vartoja apie 1,5 % regiono gyventojų, nors kalba ant išnykimo ribos, pastaruoju metu reikalai juda škotų gėlų kalbos naudai. Meno saloje dalis gyventojų dar moka senąją keltų kalbą, ten kalba į pražūtį taip sparčiai neina. Kornų (Kornvalio) kalba 1777 jau buvo mirusi, tačiau dabar atkurta ir ją moka keli tūkstančiai žmonių, jos perspektyvos geros. Bretonų kalba sparčiai nyksta. Geriausia padėtis valų kalbos, ją Velse vartoja apie 25 % žmonių.

Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+9172-48=9124 wiki spaudos ženklai).