Kernavė
Kernavė | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Visuotinė lietuvių enciklopedija | ||||||||||||||||
Kernavės piliakalniai | ||||||||||||||||
Koordinatės: | ||||||||||||||||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
Respublika: | Lietuva | |||||||||||||||
Apskritis: | Vilniaus apskritis | |||||||||||||||
Savivaldybė: | Širvintų rajono savivaldybė | |||||||||||||||
Seniūnija: | Kernavės seniūnija | |||||||||||||||
Gyventojų: | 238 (2021 m.) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Istoriniai pavadinimai | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Vikiteka: | KernavėVikiteka |
Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybėje, 23 km į pietvakarius nuo Širvintų, Neries dešiniajame krante. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kerniaus ir Piliakalnio). Tai pirmoji Lietuvos sostinė. Miestelyje vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų dienos.
STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI |
Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1920 m. Šalia išlikę XV a. bažnyčios pamatai.
|
Kapinės |
5 Kernavės piliakalniai, kuriems XIX a. suteikti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas, Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis. |
Vytauto Didžiojo paminklas.
|
Aptiktos senovės Kernavės gyvenvietės, Kernavės kapinynas, Kernavės pilkapynas. |
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS |
Vaikų darželis
|
Kernavės biblioteka |
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI |
Paštas (LT-19014) |
Medicinos punktas |
Girininkija |
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS |
Kernavės istorijos ir archeologijos muziejus (Kerniaus g. 4a) |
SUSISIEKIMAS |
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS |
ŪKIS |
Kaimo turizmo sodyba „Kernavės bajorynė“ |
Geografija
Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Į šiaurės rytus nuo miestelio telkšo nedidelis Kernavės ežeras (arba Pragarinės ežeras).
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
ŠIRVINTOS – 23 km Musninkai – 7 km |
|||||||||||
|
|||||||||||
Miežionys – 4 km Dūkštos – 11 km |
<tabber>
OpenStreetMap=
|
|-| SSRS genštabas (1985–1990)=
Kernavė TSRS topografiniame žemėlapyje[5][6]. |
|-| Retromaps=
|
</tabber>
Istorija
Archeologiniais duomenimis, apylinkėse IX–VII tūkstantmetyje pr. m. e. buvo senovės gyvenvietė, kuri vėliau išsiplėtė. Remiantis istoriniais šaltiniais įprasta manyti, kad Kernavė įsikūrusi XIII–XIV a. dešiniajame Neries krante (dabar vadinamame Pajautos slėnyje), ir tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Pajautos slėnyje 1986 m. aptiktas III–IV a. miestas (Žemutinė Kernavė senesnė, klestėjo iki kryžiuočių laikų, kai jų antpuoliams prasidėjus turėjo persikelti į piliakalnius ir Aukštutinę Kernavę). Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno labai specializuoti amatininkai (juvelyras, kauladirbys), pagal rastus importinius papuošalus galima spėti čia gyvenus turtingus miestiečius. Kernavėje gyveno ir pirmieji Lietuvos pirkliai Remeisis ir Studila (minimi XIII a. pabaigoje Rygos skolų knygoje), dirbo daug amatininkų.
Kernavė XIII a. buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. XII–XIV a. jo papėdėje, Pajautos slėnyje, išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė.
Kernavė pirmąkart minima 1279 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. XIII–XIV a. Kernavė Lietuvos teritorijoje užėmė ypatingą vietą, buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, čia iki 1321 m. buvo valdovų rezidencija, dažnai vadinama pirmąja Lietuvos sostine.
Kernavė suklestėjo Traidenio (1269–1282) ir Vytenio (1295–1316) valdymo laikais, turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurės nuo piliakalnių, kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika ha. Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8-10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų pastatais ir dirbtuvėmis. XIII a. pabaigoje gyventojai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba. Kernavės pirkliai minimi 1290 m., 1303 m. Rygos skolų knygoje. Mirusieji laidoti Kriveikiškio kapinyne. Miestas pirmą kartą minimas 1380-1390 m. Rusios miestų sąraše, manoma, Kernavėje XIV a. buvo apie 500 gyventojų.
XIV a. 1-ojoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Pilių kompleksą 1365 m. sudegino kryžiuočiai, dar kartą pilys buvo sudegintos 1390 m. pačių miesto gynėjų, vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto, per atsitraukimą. Po Vyganto mirties 1392 m. Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio Kernavės dvaru, iš pradžių valdomu Traidenio giminės palikuonių Astikų; Kristinas Astikas iš Kernavės minimas 1413 m. Horodlėje gavęs Trimitų herbą. Vėliau Kernavės dvarą valdė Podbereskiai, Hlebavičiai, Kurnickiai, Ryminskiai, Despot Zenovičiai, Bžostovskiai, Bialozorai.
XV a. pradžioje Ldk Vytautas iš Kernavės rašė laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, fundavo pirmosios bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430 m., apie 1698 m. ir 1738 m. perstatyta). Prie bažnyčios ir dvaro, viršutinėje terasoje, ėmė kurtis Naujoji Kernavė. Senoji Kernavė, buvusi Pajautos slėnyje, atiteko bažnyčiai, 1522 m. Ldk Žygimanto Senojo privilegijoje minima ten buvus bažnyčios pievas. 1571 m. Žygimantas Augustas Kernavei suteikė Magdeburgo teises, kurios 1792 m. buvo atnaujintos, kartu suteiktas Kernavės herbas. XVI a. buvo apskrities-pavieto centras, nuo XVII a. vidurio – seniūnija.
Karai su kryžiuočiais ir vidaus tarpusavio kovos sutrukdė tolesnę Kernavės raidą. Ją nustelbė Trakai, Vilnius ir kiti administraciniai-politiniai centrai.
1777 m. kurį laiką veikė parapinė mokykla. 1792 m. gegužės 25 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą. Tačiau po keleto metų Abiejų Tautų Respublikai suirus, Rusijos imperijos naujų miestų priešininkai savivaldą panaikino. Bažnyčios žemės valdas 1843 m. perėmė valstybė. Kernavės dvaras sunyko po XIX a. 7-ojo dešimtmečio reformos.
XX a. už 1 km į rytus nuo Kernavės 1920–1939 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija.
1940–1949 m. kalinti ir ištremti 20 gyventojų, 1941 m. įkalintas ir mirė lageryje mokytojas Kernavės muziejaus įkūrėjas Juozas Šiaučiūnas. Kernavės apylinkėse 1945–1948 m. veikė Didžiosios Kovos apygardos partizanai.
1950–1992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 1979 m. Kernavėje pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai, kurių metu rastus vertingus daiktus galima pamatyti Kernavės archeologiniame muziejuje. 1989 m. įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 1998 m. patvirtintas Kernavės herbas.
Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
---|---|---|
1386–1392 m. | Kernavės kunigaikštystės sostinė | ? |
XVI a. | Kernavės valsčiaus centras | ? |
nuo XVII a. vidurio | Kernavės seniūnijos centras | ? |
XX a. pradžia | Kernavės valsčiaus centras | ? |
–1950 m. | Musninkų valsčius | Širvintų apskritis |
1950–1962 m. | Kernavės apylinkės centras | Širvintų rajonas |
1962–1965 m. | Ukmergės rajonas | |
1965–1973 m. | Širvintų rajonas | |
1973–1995 m. | Musninkų apylinkė | |
1995– | Kernavės seniūnijos centras | Širvintų rajono savivaldybė |
Pavadinimo kilmė
Miestelio vardas tikriausiai yra vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Jo forma nuo XIII a. beveik nepasikeitė. Lietuvoje aptinkama bene 5 vandenvardžiai, turintys tokią pačią ar panašią šaknį. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. B. Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone.[7]
Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą. Tai tikriausiai liaudies etimologija, menanti, kad Kernius buvęs legendinio romėno Palemono vaikaitis (Palemono sūnaus Kūno sūnus). Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio.
Gyventojai
Demografinė raida tarp 1795 m. ir 2021 m. | |||||||||
1795 m. | 1833 m. | 1865 m. | 1886 m. | 1895 m. | 1905 m.[8] | 1923 m.sur. | 1959 m.sur.[9] | ||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
194 | 63 | 260 | 242 | 294 | 212 | 252 | 173 | ||
1970 m.sur.[9] | 1977 m. | 1979 m.sur. | 1985 m. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | 2021 m. | ||
172 | 170 | 177 | 202 | 289 | 307 | 272 | 238 | ||
|
Žymūs žmonės
Bažnyčios kriptoje palaidotas monsinjoras Česlovas Krivaitis, šventoriuje – visuomenės veikėjas kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas.
Tautosaka
|
Galerija
Piliakalniai nuo Neries pusės
Šaltiniai
- ↑ Kernavė. Vietovės.lt. Video YouTube.
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2010 m.)
- ↑ Керново. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895., 959 psl. (rus.){{#subobject:Kernavė (Керново, ESBE) |Straipsnis=Kernavė |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Керново |Žodyno tomas=Т. 14А (28) |Žodyno puslapis= 959 psl. }}
- ↑ Керновъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 573 psl. (rus.)
- ↑ Kernavė SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Kernavė loadmap.net
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 93–96 psl.
- ↑ Гошкевич И.И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. Вильна, 1905.
- ↑ 9,0 9,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- Kernavė. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. I (A–K). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. – 813 psl.
- 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 80 psl.
- Kernavė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 759 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- Kernavė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 295 psl.
- Kernavė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai. - 452 psl.
- Kernavė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 13 t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1985. T.XIII: Papildymai: A–Ž. - 303 psl.
- Kernavė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 125 psl.
- Kernavė. Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 522 psl.
- Керновъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 573 psl. (rus.)
- Kiernów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich (Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografinis žodynas), T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 46 psl. (lenk.)
- Kernavė, Vilnius, 1972 m.,
- J. Vitkūnas. Kernavė: vadovas po Kernave ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų-rezervatą, Vilnius, 1999 m.
- Kernavės gigapanorama
- Monografija „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“
- Miesteliai.lt
|
|
|