Kernavė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kernavė
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
   Kernave COA.gif   
Kernave piliakalniai.JPG
Kernavės piliakalniai

Kernavė
54°53′13″N 24°51′14″E / 54.887°N 24.854°E / 54.887; 24.854 (Kernavė)Koordinatės:54°53′13″N 24°51′14″E / 54.887°N 24.854°E / 54.887; 24.854 (Kernavė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Vėliava Širvintų rajono savivaldybė
Seniūnija: Kernavės seniūnija
Gyventojų: 272 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)[2]
Vardininkas: Kernavė̃
Kilmininkas: Kernavė̃s
Naudininkas: Ker̃navei
Galininkas: Ker̃navę
Įnagininkas: Ker̃nave
Vietininkas: Kernavėjè
Istoriniai pavadinimai


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: KernavėVikiteka

Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Neries dešiniajame krante, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų, 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kerniaus ir Piliakalnio). Tai pirmoji Lietuvos sostinė. Miestelyje vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų dienos.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1920 m. Šalia išlikę XV a. bažnyčios pamatai.
Legenda cmentarz.svg Kapinės
SilentHillFilmCultSymbol.svg 5 Kernavės piliakalniai, kuriems XIX a. suteikti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas, Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis.
Legenda pomnik.svg * Vytauto Didžiojo paminklas.
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Vaikų darželis
  • Mokyklos pastatas, pastatytas 1929 m.
Japanese Map symbol (Library).svg Kernavės biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Paštas (LT-19014)
RWB Krankenhaus.svg Medicinos punktas
Girininkija
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Map symbol museum 02.png Kernavės istorijos ir archeologijos muziejus (Kerniaus g. 4a)
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS
ŪKIS

Kaimo turizmo sodyba „Kernavės bajorynė“



Turinys

Geografija

Kernaves kulturinis rezervatas.png


Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Į šiaurės rytus nuo miestelio telkšo nedidelis Kernavės ežeras (arba Pragarinės ežeras).

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png ŠIRVINTOS – 19 km
Musninkai – 7 km
Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Miežionys – 4 km
Dūkštos – 11 km



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Kernavė OpenLayers žemėlapyje
Kernavė TSRS topografiniame žemėlapyje[5][6].


Istorija

Priešistorė

Pilys Mindaugo žemėse

Archeologiniais duomenimis, apylinkėse IX–VII tūkstantmetyje pr. m. e. buvo senovės gyvenvietė, kuri vėliau išsiplėtė. Remiantis istoriniais šaltiniais įprasta manyti, kad Kernavė įsikūrusi XIII-XIV a. dešiniajame Neries krante (dabar vadinamame Pajautos slėnyje), ir tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Pajautos slėnyje 1986 m. aptiktas III a.IV a. miestas (Žemutinė Kernavė senesnė, klestėjo iki kryžiuočių laikų, kai jų antpuoliams prasidėjus turėjo persikelti į piliakalnius ir Aukštutinę Kernavę). Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno labai specializuoti amatininkai (juvelyras, kauladirbys), pagal rastus importinius papuošalus galima spėti čia gyvenus turtingus miestiečius. Kernavėje gyveno ir pirmieji Lietuvos pirkliai Remeisis ir Studila (minimi XIII a. pabaigoje Rygos skolų knygoje), dirbo daug amatininkų.

Kernavė XIII a. buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. XII–XIV a. jo papėdėje, Pajautos slėnyje, išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė.

Viduramžiai

Kernavė pirmąkart minima 1279 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. XIII–XIV a. Kernavė Lietuvos teritorijoje užėmė ypatingą vietą, buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, čia iki 1321 m. buvo valdovų rezidencija, dažnai vadinama pirmąja Lietuvos sostine.

Kernavė suklestėjo Traidenio (12691282 m.) ir Vytenio (12951316 m.) valdymo laikais, turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurės nuo piliakalnių, kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika ha. Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8-10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų pastatais ir dirbtuvėmis. XIII a. pabaigoje gyventojai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba. Kernavės pirkliai minimi 1290 m., 1303 m. Rygos skolų knygoje. Mirusieji laidoti Kriveikiškio kapinyne. Miestas pirmą kartą minimas 1380-1390 m. Rusios miestų sąraše, manoma, Kernavėje XIV a. buvo apie 500 gyventojų.

XIV a. pirmoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Pilių kompleksą 1365 m. sudegino kryžiuočiai, dar kartą pilys buvo sudegintos 1390 m. pačių miesto gynėjų, vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto, per atsitraukimą. Po Vyganto mirties 1392 m. Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio Kernavės dvaru, iš pradžių valdomu Traidenio giminės palikuonių Astikų; Kristinas Astikas iš Kernavės minimas 1413 m. Horodlėje gavęs Trimitų herbą. Vėliau Kernavės dvarą valdė Podbereskiai, Hlebavičiai, Kurnickiai, Ryminskiai, Despot Zenovičiai, Bžostovskiai, Bialozorai.

XV a. pr. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Kernavės rašė laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, fundavo pirmosios bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430 m., apie 1698 m. ir 1738 m. perstatyta). Prie bažnyčios ir dvaro, viršutinėje terasoje, ėmė kurtis Naujoji Kernavė. Senoji Kernavė, buvusi Pajautos slėnyje, atiteko bažnyčiai, 1522 m. Žygimanto Senojo privilegijoje minima ten buvus bažnyčios pievas. 1571 m. Žygimantas Augustas Kernavei suteikė Magdeburgo teises, kurios 1792 m. buvo atnaujintos, kartu suteiktas Kernavės herbas. XVI a. buvo pavieto centras, nuo XVII a. vidurio – seniūnija.

Karai su kryžiuočiais ir vidaus tarpusavio kovos sutrukdė tolesnę Kernavės raidą. Ją nustelbė Trakai, Vilnius ir kiti administraciniai-politiniai centrai.

Naujieji laikai

1777 m. kurį laiką veikė parapinė mokykla. 1792 m. gegužės 25 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą. Tačiau po keleto metų Abiejų Tautų Respublikai suirus, Rusijos imperijos naujų miestų priešininkai savivaldą panaikino. Bažnyčios žemės valdas 1843 m. perėmė valstybė. Dvaras sunyko po XIX a. septinto dešimtmečio reformos.

Už 1 km į rytus nuo Kernavės 19201939 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija.

1924 m. įsteigta pradžios mokykla, 19491973 m. septynmetė, aštuonmetė, vėliau Juozo Šiaučiūno pradinė mokykla, dabar Musninkų mokyklos skyrius.

19401949 m. kalinti ir ištremti 20 gyventojų, 1941 m. įkalintas ir mirė lageryje mokytojas Kernavės muziejaus įkūrėjas Juozas Šiaučiūnas. Kernavės apylinkėse 19451948 m. veikė Didžiosios Kovos apygardos partizanai.

19501992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 1979 m. Kernavėje pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai, kurių metu rastus vertingus daiktus galima pamatyti Kernavės archeologiniame muziejuje. 1989 m. įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 1998 m. patvirtintas Kernavės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
13861392 m. Kernavės kunigaikštystės sostinė  ?
XVI a. Kernavės valsčiaus centras  ?
nuo XVII a. vidurio Kernavės seniūnijos centras  ?
XX a. pradžia Kernavės valsčiaus centras  ?
1950 m. Musninkų valsčius Širvintų apskritis
19501962 m. Kernavės apylinkės centras Širvintų rajonas
19621965 m. Ukmergės rajonas
19651973 m. Širvintų rajonas
19731995 m. Musninkų apylinkė
1995 Kernavės seniūnijos centras Širvintų rajono savivaldybė


Pavadinimo kilmė

Miestelio vardas tikriausiai yra vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Jo forma nuo XIII a. beveik nepasikeitė. Lietuvoje aptinkama bene 5 vandenvardžiai, turintys tokią pačią ar panašią šaknį. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. B. Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone.[7]

Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą. Tai tikriausiai liaudies etimologija, menanti, kad Kernius buvęs legendinio romėno Palemono vaikaitis (Palemono sūnaus Kūno sūnus). Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio.

Gyventojai

Kernavei skirta Lietuvos banko 50 Lt. moneta (2005 m.)
P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1795 m. ir 2011 m.
1795 m. 1833 m. 1861 m. 1865 m.*[4] 1886 m. 1895 m.*[3] 1923 m.sur. 1959 m.sur.[8]
194 63 260 260 242 294 252 170
1977 m. 1979 m.sur. 1985 m. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2005 m. 2011 m.sur. -
170 177 202 289 307 320 272 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Bažnyčios kriptoje palaidotas monsinjoras Česlovas Krivaitis, šventoriuje – visuomenės veikėjas kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas.

Tautosaka

Architektūra

Senosios bažnyčios pamatai

Neogotikinėje Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje (pastatyta apie 1920 m.) yra vertingi paveikslai („Šventoji šeima“ XVIII a., „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“, su aptaisais, 1816 m.), skulptūros („Nukryžiuotasis“ 1818 m., „Švč. Mergelės Marijos“ bareljefas, XIX a. pirma pusė), neobarokinis altorius (XIX a. pradžia), altorėlis su šv. Juozapo ir švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslais (XIX a. pirma pusė), žalvarinis barokinis varpas (nuliedintas 1667 m. Vilniuje).

Galerija

Šaltiniai

  1. Kernavė. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  3. 3,0 3,1 Керново. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895., 959 psl. (rus.){{#subobject:Kernavė (Керново, ESBE) |Straipsnis=Kernavė |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Керново |Žodyno tomas=Т. 14А (28) |Žodyno puslapis= 959 psl. }}
  4. 4,0 4,1 Керновъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 573 psl. (rus.)
  5. Kernavė maps.vlasenko.net
  6. Kernavė loadmap.net
  7. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 93–96 psl.
  8. Kernavė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 125 psl.
  • 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 80–81 psl.

|Straipsnis=Kernavė |Žodynas=Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografinis žodynas |Žodyno sąvoka=Kiernów |Žodyno tomas=T. IV. |Žodyno puslapis=46 psl. }}


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: