Kiauleikių I kapinynas
| Kiauleikių I kapinynas | ||
| Kiti pavadinimai | ||
| Lokalizacija | ||
| Respublika: |  Lietuva
| |
| Apskritis: |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė: |  Kretingos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija: | Vydmantų seniūnija | |
| Gyvenvietė: | Kiauleikiai | |
| Kapinių ypatumai | ||
| Plotas, ha | 1,74 ha | |
| Naudojimas | VIII - XIII a. | |
| Žvalgymo metai | 1906 m., 1908 m., 1941 m., 1948 m., 1959 m., 1982 m., 1984 m., 1985 m., 1992 m. | |
| Objekto kodas | 5250 | |
|
Žiūrėti didesniame žemėlapyje | ||
Kiauleikių I kapinynas, vadinamas Kirminų kalnu (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas – 5250, senas registro kodas – A452P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR532) – kapinynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Kiauleikių kaimo pietvakariniame ir Vidmantų gyvenvietės vakariniame pakraštyje (Kretingos seniūnija).
Tyrimai
Išaiškintas 1905 m. įsisavinant plėšinines bendro naudojimo kaimo ganyklas. Rasta apie 20 atsitiktinių radinių iš suardytų kapų, kurie pateko Sankt Peterburgo Imperatoriškajai archeologinei komisijai. 1906 ir 1908 m. jos siųstas kapinyną kasinėjo Vladas Nagevičius. Jis ištyrė 45 m² plotą, rado keletą sudegintų mirusiųjų kapų. 1906 m. radinius perdavė Sankt Peterburgo archeologijos draugijai, o 1908 m. – Lietuvių mokslo draugijai. 1941 m. tyrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (tyrimų vadovas Pranas Baleniūnas). Ištirti 407 m², rasta 48 nedegintų VIII - IX a. ir 6 sudegintų X - XIII a. mirusiųjų kapai. 1984–1985 m. Istorijos institutas (tyrimų vadovas Valdemaras Šimėnas) ištyrė 93 m² plotą, rado 10 IX a. kapų.
Iš viso ištirtas 545 m² dydžio plotas, rasta per 58 nedegintų ir 6 sudegintų mirusiųjų kapai, datuojami VIII - XIII a. ir priskiriami kuršių materialinei kultūrai.
Nedeginti mirusieji laidoti ąžuoliniuose skobtiniuose karstuose, aukštielninki, ištiestoje padėtyje, palei šonus ištiestomis rankomis. Kapams buvo kasamos stačiakampės, 2,5–3,5 m ilgio, 0,6–1,2 m pločio, 0,2–1,2 m gylio duobės, o karstai jose statomi galvūgaliu, dažniausiai, į šiaurę. Mirusysis laidotas su ginklais, darbo įrankiai, papuošalais. Griautiniai kapai išdėstyti tvarkingai, eilėmis, vienas šalia kito. Baigus vieną eilę, laidojama antra. Atstumas tarp kapų nuo 0,2–0,3 iki 1,5–2,0 m. Laidojimo metu buvo atliekamos apeigos su ugnimi, apie ką liudija kape aptinkami degėsiai ir anglys.
Įsigalint mirusiųjų deginimo papročiui, kai kurių sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti dar prisilaikant senųjų papročių. Jie buvo suberiami karste, į kurį sudedamos ir nedegintos įkapės. Karstas nuleidžiamas į 2,0 m ilgio, 0,6 m pločio duobę galvūgaliu į šiaurę.
Sudegintų mirusiųjų kapų duobės apskritimo arba ovalo pavidalo, 0,65×1,4 m skersmens, išsiskiria tamsios spalvos užpildu, kuriame įvairiame gylyje gausu anglių, degėsių ir sudegintų žmonių kaulų liekanų. Įkapių nedaug, beveik visos jos sulaužytos, nedegintos.
Laidojimo apeigoms atlikti buvo įrengiami apeiginiai židiniai. Jie netaisyklingo apskritimo plano, apie 1 m skersmens ir gylio. Židiniuose tyrimų metu rasta gausiai suodžių ir anglių liekanų, apdegusių gyvulių kaulų, perdegusių akmenų ir molio apkrato su storų medžių atspaudais.
Dažniausia karių įkapė – įmoviniai geležiniai ietigaliai, rečiau aptinkama kalavijų. Iš darbo įrankių ir buities reikmenų dažniausiai randami peiliai, verpstukai, lipdyti keramikiniai miniatiūriniai puodukai, žalvarinės antkaklės, smeigtukai, apyrankės, žiedai, gintariniai, stikliniai ir emalio karoliai.
1906 m. radinius saugo Ermitažas (Sankt Peterburgas), 1908 m. ir 1984–1985 m. – Lietuvos nacionalinis muziejus, 1941 m. – Vytauto Didžiojo karo muziejus. Atsitiktinių radinių turi Kretingos muziejus, Palangos gintaro muziejus.[1]
Kapinynas smarkiai apardytas dirbant žemę. Jo teritorijoje stovi sodyba.
1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu,[2] 1992 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, 1997 m. – į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[3]
Šaltiniai
- ↑ Valdemaras Šimėnas. Kiauleikių kapinynai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 11 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 138
- ↑ Kultūros vertybių registras: Kiauleikių kapinynas, vad. Kirminų kalnu
Nuorodos
| ||||||