Kinų-tibetiečių kalbos

Kinų-tibetiečių
Paplitimas:	Rytų Azija, Centrinė Azija
Kalbų skaičius:	449
Kilmė:	Kinų-tibetiečių
ISO 639-2:	sit
Klasifikacija:	kinų, (tibetiečių-mianmariečių:) kamarupa, Himalajinės, bodinės, rytų tibetiečių-mianmariečių

Kinų-tibetiečių kalbos – kalbų šeima, kurią sudaro apie 250 Rytų Azijoje vartojamų kalbų. Pagal kalbančiųjų skaičių ši šeima nusileidžia tik indoeuropiečių kalboms. Daugelio šių kalbų savybė yra tonai.

Ypač gausios kinų - tibetiečių kalbų šeimos protėvynė veikiausiai buvusi Gobio dykumos stepėse, iš kur dar tolimoje senovėje prasidėjo kinų - tibetiečių kalbų ekspansija į įvairias puses. Tos ekspansijos procese kinų - tibetiečių kalbų šeima susiskaidė į tris šakas:

a) kinų

b) tibetiečių - mjanmų

c) Jenisejaus ostiakų

Klasifikacija

• Kinų kalba (jos tarmės dažnai laikomos atskiromis kalbomis ir grupuojamos kaip sinitinės kalbos) ir jai artima dunganų kalba
• Bajų kalbos (padėtis klasifikacijoje neaiški)
• Tibetiečių-mjanmų kalbos (Tibetiečių - birmiečių kalbos):
  • Kamarupos kalbos (vartojamos Šiaurės Rytų Indijoje)
    • Kukių - činų - nagų kalbos
    • Aborių - mirių - daflų kalbos
    • Bodų - garų kalbos
  • (Himalajų kalbos)
    • Maha-kiranti kalbos (įskaitant nevarų ir galbūt magarų kalbas)
    • Tibetiečių-kinaurų kalbos (priklauso daug kalbų, tarp kurių didžiausios tibetiečių, dzongkha, ir kitos)
  • Rytų tibetiečių-mjanmų kalbos
    • Čiangų kalbos
    • Kačinų kalba
    • Lolo-mianmų kalbos: priskiriamos gausios Yi, mjanmų, nasių kalbos.
    • Kajinų kalbos (karenų kalbos)

Kinų kalba, kuria dabar šneka apie milijardą žmonių, turi gana senus hieroglifinius rašto paminklus, siekiančius XIV a. pr. m. e. (Šango dinastijos laikai). Nors hieroglifinis raštas jungia visus kinus, tačiau kinų kalba susiskaidžiusi į daugelį tarmių, kurios sudaro dvi dideles grupes: šiaurės ir pietų. Skirtumas tarp šių grupių yra toks didelis, jog šiaurinės grupės atstovai nesusišneka su pietinės grupės atstovais (Pekino gyventojas nesupranta Nankino gyventojo kalbos). Nuo XIII a. Pekinui pasidarius Kinijos valstybės ir kultūros centru, jo apylinkių tarmės ėmė plačiau įsigalėti viešajame gyvenime ir eiti literatūrinės kalbos pagrindu.

Tibetiečių - mjanmų šakai priklauso tibetiečių kalba (rašto paminklai siekia VII a.), mjanmų kalba (rašto paminklai nuo XI a.) ir keliolika kitų mažų kalbų (akų, dalfų, magarų, nevarų ir kt).

Anksčiau prie kinų - tibetiečių kalbų šeimos buvo priskiriamos tajų-kadajų kalbos. Kinų - tibetiečių šeimai artimiausia tajų - kadajų kalbų šeimos tajų kalbų grupė. Šios grupės kalbomis šneka apie 50 mln. žmonių pietryčių Kinijoje, Tailande, Laose, Vietname ir Mianmare. Gausingiausia iš jų – tajų kalba, turinti rašto paminklų iš XIII a. Kai kurie mokslininkai prie tajų kalbų priskiria ir vietnamiečių kalbą, tačiau šios kalbos giminystės santykis dar nėra išaiškintas.

Jenisejaus ostiakų kalba ligi nesenų laikų buvo paplitusi prie Jenisejaus vidurupio, bet paskui ji susimaišė su paleoazinėmis ir vad. Altajaus kalbomis ir labai nutolo nuo kinų - tibetiečių kalbų šeimos.

Nuorodos

• sitb MultiTree kalbos kodo „sitb“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „sitb“)
• Ethnologue informacija