Klaipėdos-Tilžės geležinkelis
Klaipėdos-Tilžės geležinkelis – platusis geležinkelis, veikęs Klaipėdos krašte iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Istorija
Klaipėdoje (Memelyje) geležinkelis atsirado vėlai (palyginimui: geležinkelis Berlynas-Karaliaučius pradėjo veikti 1857 m.), tik 1875 m. Miestas buvo pailgo Klaipėdos krašto akligatvėje ir investuotojai abejojo ar atsiras pakankamai keleivių bei krovinių šiai atkarpai. Tąkart spaudoje įsiplieskė karštos diskusijos tarp krovinių gabenimo upėmis ir geležinkeliu šalininkų. Pirmasis būdas buvo lėtesnis ir pigesnis, o antrasis (geležinkeliu) - greitesnis ir brangesnis.
1860 metais atidarytas geležinkelio susisiekimas tarp dviejų valstybių - Rusijos ir Vokietijos - pasienio geležinkelių stočių Kybartuose (S. Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario) ir Eitkūnų (Ostbahno atšaka iš Karaliaučiaus). Tada Karaliaučiaus uostas ėmė gauti geležinkelio krovinius (daugiausiai Ukrainos javus ir kitą žemės ūkio produkciją iš Kauno gubernijos) ir visai nebuvo suinteresuotas dalintis jais su savo konkurentu Klaipėdos uostu.
Kova dėl geležinkelio savo didžiausią įkarštį pasiekė 1870.02.02., kai į Klaipėdos uostą įplaukė laivas su 1000 t bėgių, skirtų Liepojos-Romnų geležinkeliui. Rusijos imperijos uostas Liepoja gavo geležinkelį penkiais metais anksčiau nei jos konkurentas Klaipėda. Galiausiai 1872 m. geležinkelio statyba Klaipėdoje prasidėjo.
Sudėtingiausia dalis - tiltas per Nemuną ir jo senvages Kurmaičiuose ir Užlenkyje. Bendras tilto ilgis siekė 1315,3 m ir kainavo 5,6 mil. Voketijos markių. 1874 m. pastatytas tiltas per Dangę prie Joniškės., o 1875 m. užbaigta visa linija. 1876 m. nutiest bėgiai į Klaipėdos uostą.
Konkurencija su Karaliaučiaus uostu buvo aštri ir sunkiai įveikiama: nuo Įsruties iki Karaliaučiaus buvo 91 km, o nuo Įsruties iki Klaipėdos 148 km. Taigi Karaliaučiaus uostas turėjo geografinius privalumus gauti eksportuojamus Rusijos krovinius. Be to, atkarpą Tilžė-Įsrutis eksploatavo anglų geležinkelio bendrovė, kurios kainų politika varžė krovinių gabenimą į Klaipėdą. Reikalai šiek tiek pagerėjo 1884 m. kai ši linija buvo suvalstybinta, bet galutinai problema taip ir nebuvo likviduota.
Keleivių skaičius pamažu augo: jei 1876 m. Klaipėdos geležinkelio stotis aptarnavo 36 tūkst., tai 1899 m. - jau 80 tūkst. važiuojančių.
1892 m. atidarytos atkarpos Klaipėda - Bajorai ir Pagėgiai-Lauksargiai . Tiek Bajorai, tiek Lauksargiai buvo paskutinės Vokietijos geležinkelių stotelės ties siena su carine Rusija. Rusijos imperijai buvo duotas aiškus signalas, kad Klaipėda laukia krovinių. Buvo tikimasi, kad Kauno gubernijoje bus nutiesti bėgiai tarp Bajorų ir Mažeikių arba(ir) tarp Lauksargių ir Kauno (arba Šiaulių). Statybos pradėtos nebuvo, nes Rusija visai nenorėjo dalį savo eksportinių krovinių nukreipti iš Liepojos į Vokietijos uostą Klaipėdą. Tokia padėtis išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos kaizerio kariuomenė galų gale nutiesė bėgius iš Bajorų per Skuodą į Priekulę (dabar Latvija), ir Klaipėda gavo taip geidžiamą prisijungimą prie Liepojos-Romnų geležinkelio, bet Rusija Ukrainos javus juo jau nebeeksportavo. Klaipėdos miestui reikėjo kitos geležinkelio atšakos į Lietuvos gilumą. 1924 m. Anglija nesekmingai planavo nutiesti geležinkelį iš Klaipėdos Rusijos link. Sustiprėjusi Lietuvos Respublika 1932 metais nutiesė galiausiai bėgius tarp Kretingos ir Kužių. 1923.02.28 d. Lietuvos vyriausybė perėmė Klaipėdos-Tilžės geležinkelio administravimą, o Krašto siaurieji geležinkeliai liko Klaipėdos krašto direktorijos nuosavybe.
Klaipėdos-Tilžės geležinkelis gyvavo iki pat 1945 m., kai Raudonoji armija užėmė Klaipėdos kraštą. Visas išlikęs šio geležinkelio ūkis atiteko Pabaltijo geležinkeliui.
Nuorodos
| ||||||