Klaipėdos elektrinė

Klaipėdos elektrinė – Klaipėdos mieste veikusios viešosios elektrinės – Klaipėdos centrinė elektrinė (1900–1930 m.) ir Klaipėdos šiluminė elektrinė (veikia nuo 1929 m.), kuri 1945–1951 m. vadinosi „Klaipėdos energijos rajonas“, 1951–1987 m. – „Klaipėdos valstybinė rajoninė elektrinė“, 1987–1997 m. – „Klaipėdos šilumos tinklai“, 1997–2000 m. – SPAB „Klaipėdos energija“, nuo 2000 m. – AB „Klaipėdos energija“.

Klaipėdos centrinė elektrinė

Istorija

Pirmoji viešoji Klaipėdos elektrinė

XIX a. pabaigoje pramonės koncentravimas ir centralizavimas neaplenkė ir Klaipėdos: pramonės įmonės jungėsi į bendroves, plėtėsi jų gamyba, gausėjo darbuotojų. Augo ir pats miestas. Tuo metu nutariama čia įrengti elektrinį tramvajų. Pirmąją liniją numatyta tiesti nuo geležinkelio stoties iki Smeltės rajono. Šios pagrindinės tramvajaus linijos kelio viduryje, Pauliaus gatvėje (AB „Baltija“ laivų statyklos teritorijoje), 1900 m. pastatyta Klaipėdos centrinė elektrinė.

Elektrinę statė Karaliaučiaus Rytų Prūsijos geležinkelių bendrovės Klaipėdos siaurojo geležinkelio akcinė bendrovė. Elektrinėje buvo sumontuoti vertikalieji garo varikliai ir su jais tiesiogiai sujungti nuolatinės srovės generatoriai. Šios šiluminės elektrinės galia 900 kW. Elektrinis tramvajus Klaipėdoje (vienintelis Lietuvoje) pradėjo veikti 1904 m. Elektrinė tiekė elektros energiją tramvajaus tinklui ir miesto apšvietimui. Tenkinant tramvajaus tinklo poreikius, buvo parinkta ir elektrinės generatorinė įtampa – 550 V. Vandenį elektrinė ėmė iš Kuršių marių. Jos elektros tiekimo tinklas apėmė tik pietinę miesto dalį bei Smiltynę.

Klaipėdos centrinė elektrinė statyta vien tik tramvajų tinklui maitinti, tačiau XX a. 2-ajame dešimtmetyje jai teko vis didesnis šviesos ir galios tiekėjos krūvis, todėl elektros energijos gamyba didėjo. To meto sąlygomis elektrinė buvo gana pajėgi ir iki pat 2-ojo dešimtmečio pabaigos įstengė patenkinti visus Klaipėdos miesto elektros energijos poreikius. 1907 m. elektrinė pagamino energijos už 121,2 tūkst. rb. Elektrinėje dirbo 28 darbininkai.

Klaipėdos krašto pramonė Pirmojo pasaulinio karo metais nenukentėjo, tačiau dėl žaliavų ir rinkų stokos dirbo ne visu pajėgumu. Prijungus Klaipėdą prie Lietuvos, jos pramonė ėmė sparčiai augti. Didelė dalis Lietuvos medžio apdirbimo pramonės buvo Klaipėdos krašte. Stambiausia šios šakos įmonė buvo XIX a. pabaigoje pastatytas Klaipėdos celiuliozės fabrikas. 1925 m. fabrike buvo įrengta 2000 kW turbina ir kintamosios srovės generatorius. Vėliau buvo sumontuotas antras toks pat turboagregatas. Elektros energiją elektrinė tiekė fabriko technologinėms reikmėms ir apšvietimui. 1926 m. ši elektrinė turėjo 600 kW rezervinės galios. Kaip tik tuo metu miesto elektrinės galios poreikis išaugo, ir senoji 900 kW miesto elektrinė jau neįstengė jo patenkinti. Nuo 1926 m. žiemos celiuliozės fabriko elektrinė elektros energiją ėmė tiekti ir miestui.

Klaipėdos centrinė elektrinė buvo antroji viešoji centrinė elektrinė dabartinėje Lietuvoje. Ji padėjo plėtoti Klaipėdos miesto transporto sistemą, iki XX a. 3-iojo dešimtmečio vienintelė tiekė elektros energiją miestui apšviesti. Ji šiek tiek prisidėjo ir prie Klaipėdos smulkiųjų įmonių elektrifikavimo.

1934 m. Klaipėdoje uždraudžiamas tramvajų eismas (kurį laiką dar veikė atšaka į Smeltę), kuris trukdė klausytis radijo.

1929 m. Klaipėdos mieste, pradėjus veikti moderniai naujai elektrinei, senoji elektrinė tapo nebereikalinga, įrengimai demontuoti ir parduoti: du katilus nupirko muilo fabrikas „Žuvelė“, du katilus su garo mašina ir dinama – besistatantis Bajoruose vilnonių audinių fabrikas, du katilus – Rietavo lentpjūvė ir malūnas. Elektrinės pastato viena dalis perduota teatro dailininkams, kita – tramvajų ir kitokių mašinų remonto dirbtuvėms. Sovietmečiu šis statinys buvo pritaikytas „Baltijos“ laivų statyklos sporto salei.

Elektros energijos gamyba

Metai	Pagaminta elektros energijos (mln. kWh)
1910	0,30
1911	0,35
1912	0,40
1913	0,42
1914	0,35
1915	0,33
1916	0,45
1917	0,47
1918	0,49
1919	0,55
1920	0,60
1921	0,56
1922	0,65
1923	0,85
1924	1,25
1925	1,60
1926	1,95
1927	2,23
1928	2,81

• Lentelė sudaryta pagal Wilke R. Festschrift zur Einweihung dės Drehstrom-Dampkraftswerkes Memel,.

Klaipėdos šiluminė elektrinė

Prielaidos

Klaipėdos šiluminė elektrinė 1930 m.

1923 m. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos buvo labai reikšmingas respublikos ūkiui. Per Klaipėdos uostą vyko apie 70-80 % viso Lietuvos eksporto ir importo. Čia 1938 m. buvo 13 % Lietuvos pramonės įmonių. Besivystantis Klaipėdos ūkinis ir kultūrinis gyvenimas reikalavo atitinkamai plėsti energetinę bazę. Jau 1925 m. žiemą Klaipėdos centrinės elektrinės apkrova pasiekė 820 kW. Buvo tikimasi, kad kitą žiemą reikės 1000 kW apkrovos. Senoji elektrinė, 1900 m. statyta miesto tramvajaus tinklui maitinti, visų poreikių patenkinti negalėjo. Plėsti senąją elektrinę nebuvo prasmės: ji buvo pietinėje miesto dalyje, o miestas plėtėsi ir augo šiaurės link. Be to, elektrinės teritorija buvo labai maža, aplink laisvos vietos nedaug, todėl nebuvo kur plėstis.

Atsižvelgdama į visas šias sąlygas, miesto įmonių direkcija nutarė elektros energiją pirkti iš Klaipėdos celiuliozės fabriko elektrinės, kuri turėjo rezervinės galios. Kadangi miesto elektros skirstomasis tinklas buvo nuolatinės srovės, iš fabriko elektrinės kintamosios srovės elektrą į šiaurinę miesto dalį numatyta tiekti 6 kV įtampos, ten transformuoti į 220 V įtampą, gyvsidabriniu lygintuvu performuoti į nuolatinę srovę ir tiekti vartotojams. Tuo buvo žymiai sumažinti elektros energijos nuostoliai ir laikinai išvengta brangaus skirstomųjų tinklų rekonstravimo.

Tačiau vėliau šiuo planu suabejota ir pasiūlyta rinktis – arba toliau naudotis celiuliozės fabriko elektrinės paslaugomis arba statyti naują miesto elektrinę. Pasirinktas antrasis variantas. Tik reikėjo nutarti, ar mieste palikti seną, didelius elektros nuostolius duodantį nuolatinės srovės skirstomąjį tinklą, ar rekonstruoti jį į kintamosios trifazės srovės tinklą. Techniniai - ekonominiai skaičiavimai patvirtino, kad, nepaisant nemažų papildomų kapitalinių įdėjimų, skirstomąjį tinklą ir visus vartotojų įrengimus praverstų pertvarkyti į kintamosios srovės tinklą.

Naują šiluminę elektrinę numatyta statyti prie Dangės upės, miesto šiaurės rytų dalyje. Parinkta vieta buvo patogi ir statybai, ir būsimam elektrinės eksploatavimui: tiesiai į statybos aikštelę upe buvo galima atplukdyti statybines medžiagas, įrengimus, o jau eksploatuojant – kurą. Į aikštelę ėjo ir miesto pramonės geležinkelio atšaka. Be to, čia pat buvo gėlo maitinimo ir aušinimo vandens, nereikėjo statyti didelių, brangių vandens ėmimo ir išleidimo kanalų.

Parinktoji statybos aikštelė turėjo vieną didelį trūkumą: jos gruntas buvo labai vandeningas; tvirtas gruntas buvo tik 13-15 m gylyje. Vis dėlto apsistota ties šia aikštele, nes iš kitų Klaipėdos statybų žinota, kad toks gruntas buvo beveik visur. Numatyta statybos aikštelėje sukalti daugybę medinių polių, ant jų kloti ištisinę betono plokštę ir statyti elektrinę.

Būsimosios elektrinės įrengimų parametrai buvo parenkami, atsižvelgiant į miesto energijos vartojimo grafiką, kurio maksimumas 1927 m. siekė 1150 kW, o vidutinė paros apkrova sudarė tik 350 kW. Nutarta pirmiausia statyti vieną 1500 kW ir antrą – 3000 kW galios turbinas, o vėliau – 5000 kW turbiną. Garo parametrai – 24 atm ir 375 °C – parinkti tokie, kad būtų nesunku eksploatuoti ir kad būtų nebrangūs įrengimai. Generatoriaus įtampa numatyta 6 kV. Šios įtampos elektra turėjo būti tiekiama į miesto transformatorines pastotes, ten transformuojama į 380/220 V ir skirstoma vartotojams. Taip suprastintas vartotojų apšvietimo tinklo pertvarkymas į kintamąją srovę. Nelabai sunku buvo ir pakeisti nuolatinės srovės variklius kintamosios srovės varikliais.

Statyba

1928 m. birželio 7 d. prasidėjo naujosios elektrinės statyba. 2,5 ha plote buvo sukalta 20 tūkst. ilginių metrų medinių polių. Poliai buvo kalami naudojant ąžuolinius antgalius penkiomis garo poliakalėmis. Ant sukaltų polių viršūnių paklota ištisinė 30 cm storio betono plokštė. Katilinės ir mašinų salės grindys įrengtos 2,8 m aukštyje.

Dirbti buvo sunku: mechanizmų beveik nebuvo, visi darbai buvo atliekami rankomis. Drėgmė, iš grunto besisunkiantis vanduo sunkino ir taip nelengvą darbą. Nepaisant šių sunkumų, darbai vyko spėriai: dirbta dviem ir net trimis pamainomis. Statyboje dirbo iki 300 žmonių. Jau spalio pradžioje baigtas betonavimas, o 1929 m. sausio viduryje ir visi statybos darbai. Buvo pastatyta katilinė, mašinų salė, cirkuliacinio vandens siurblių ir maitinimo vandens valymo įrenginių patalpa, uždara elektros skirstykla, kontora, sandėliai, buitinės patalpos, valdymo pultas ir kaminas. 88,7 m aukščio kamino statyba tokiame drėgname grunte to meto sąlygomis buvo neeilinis dalykas. Po 12 m skersmens gelžbetonio pamatu reikėjo sukalti 173 polius. Kaminas buvo statomas iš fasoninių betono blokų su apvalios geležies įdėklais vertikaliosiose ir horizontaliosiose siūlėse. Kaminas baigtas statyti 1928 m. lapkričio pradžioje. Jo skersmuo viršuje buvo 2,4 m.

Be šių statinių, prie Danės upės buvo įrengtas 5 tūkst. t talpos, su perspektyva plėsti dvigubai anglių sandėlis, į jį nutiestas geležinkelis. Neužmiršta ir perspektyva – palikta laisvos vietos elektrinei plėstis šiaurės vakarų kryptimi. Visus šiuos darbus – elektrinės ir aukštosios įtampos tinklo projektavimą, statybą ir montavimą – vykdė Frankfurto prie Maino firma EAG. Tik darbininkai buvo vietiniai, Klaipėdos krašto žmonės. Žemosios įtampos tinklą rekonstravo pačios miesto įmonės.

Vien katilinėje reikėjo sumontuoti 380 t metalo įrenginių. Prie šių darbų triūsė 25 žmonės. Mažiau kaip per pusę metų buvo sumontuoti trys 200 m² kaitinamojo paviršiaus, 7,5 t/h našumo, 25 atm, 400 °C garo katilai. Pirmasis ir antrasis katilai buvo sujungti į bloką, o trečiasis turėjo būti sublokuotas su numatomu statyti ketvirtuoju katilu. Katilai turėjo 384 m² ploto ekonomaizerius, 76,5 m² garo perkaitintuvus, 9 m² judančius ardynus. Kuro transportavimui į katilus buvo sumontuotas 20 t/h našumo elevatorius, kuris anglis pakeldavo iki bunkerių aukščio. Nuo elevatoriaus iki bunkerių anglys transportuojamos 15 t/h našumo transporteriu. Buvo sumontuoti ir avariniai kuro transportavimo įrenginiai: sugedus elevatoriui ar transporteriui, 2 t kėlimo galios telferiu pakeltas anglis buvo galima gabenti į katilinę vagonėliais. Du 43 t talpos bunkeriai turėjo užtikrinti pakankamą kuro atsargą katilinėje.

Mašinų salėje sumontuotos dvi kondensacinės turbinos, pirmoji – 1500 kW galios, antroji – 3000 kW, suvartojančios vienai kilovatvalandei pagaminti atitinkamai 5,06 ir 4,85 kg garo. Mašinos buvo patvarios, su leidžiamąja 10 % ilgalaike perkrova. 1900 kVA ir 3800 kVA galios, 6,3kV įtampos generatoriai buvo apsaugoti nuo tarpvijinių trumpųjų jungimų bei nuo trumpųjų jungimų su korpusu. Generatoriai turėjo 110 V žadintuvus bei azotinius gesintuvus. Generatoriai aušinti oru, kuris prieš tai buvo išvalomas.

Maitinimo vandens patalpoje buvo sumontuoti du garo turbininiai ir vienas elektrinis maitinimo siurblys. Kiekvieno jų našumas – 25,2 t/h. Be to, čia buvo ir 8 m³/h našumo Nekaro sistemos vandens valytuvas. Normaliai maitinimo vanduo turėjo būti imamas iš miesto vandentiekio, o kaip rezervas – iš Danės upės.

Elektros ūkis

Elektrinėje buvo įrengta moderni uždara 6 kV skirstykla. Jungtuvai ir net skyrikliai turėjo signalizaciją. Į kiekvieną celę buvo atskiras įėjimas iš lauko pusės. Pačios elektrinės reikalams buvo pastatytas 6/0,38/0,22 kV, 200 kVA transformatorius, be to, įrengtas tinklas elektros energijai gauti iš miesto transformatorinės pastotės. Neužmiršta įrengti ir 378 Ah akumuliatorinę.

Drauge su elektrine buvo tiesiamas ir aukštosios įtampos tinklas. Visas 16 km ilgio 6 kV skirstomasis uždaras tinklas buvo kabelinis. Tinklą tiesė apie 80 žmonių. Visą miestą juosė dvi uždaros linijos, kurias „Naujojo parko" transformatorinėje pastotėje buvo galima sujungti ir vartotojus maitinti iš vieno ar kito galo. Iš didesniųjų transformatorinių pastočių ėjo radialiniai fideriai. Uždarojo tinklo kabeliai buvo 3X50 mm² arba 3X35 mm², o radialiniai – 3X25 mm² skerspjūvio. Trys 6 kV kabeliai ėjo per Danę į pietinę miesto dalį ir vienas toks pat 700 m ilgio kabelis -- per Kuršių marias į Smiltynę.

Mieste buvo įrengta 12 transformatorinių pastočių. Pirmoji iš jų pradėta naudoti 1928 m. Kol elektrinė nebuvo paleista, elektros energiją į ją tiekė celiuliozės fabriko elektrinė. Kiekvienoje pastotėje stovėjo vienas arba du 100-200 kVA galios transformatoriai. Transformatorinių pastočių architektūra ir apdaila būdavo derinama prie aplinkos.

Beveik visas žemosios įtampos tinklas buvo orinių linijų, išskyrus Liepojos ir Biržos gatves (dabar H. Manto gatvės rajonai), kur paklotas kabelinis tinklas. Atramos mieste buvo metalinės, o užmiestyje – impregnuoto medžio. Linijų įvadai į transformatorines pastotes kabeliniai, apsaugoti nuo antĮtampių. Visos linijos radialines. Pastotėse žemosios įtampos fideriai turėjo tik kirtiklius ir saugiklius.

Vartotojų nuolatinės srovės įrengimai organizuotai ir sparčiai pakeisti kintamosios srovės įrengimais. 50 % keitimo išlaidų padengė elektrinė, o 50 % per metus turėjo išmokėti patys vartotojai. Paleidus elektrine, beveik visiems vartotojams nuolatinė srovė jau pakeista kintamąja.

Veikla

1929 m. birželio 17 d. elektrinė pradėjo veikti. To meto sąlygomis tai buvo moderni ir galinga elektrinė. Elektrinės statyba pagyvino miesto ekonominį gyvenimą, suteikė darbo beveik 400 darbininkų. Visa statyba kainavo 8,5 mln. lt.

1935 m. elektrinėje buvo pastatytas ketvirtasis 9 t/h našumo garo katilas ir 5000 kW turbogeneratorius. Elektrinės galia išaugo iki 9500 kW. Trečiajame dešimtmetyje iš elektrinės buvo nutiesta 15 kV elektros tiekimo linija prijungtos Palanga, Šilutė, Priekulė. Paleidus elektrinėje naujus pajėgumus, jos elektros energijos gamyba ėmė sparčiai augti: nuo 1930 iki 1940 m. ji padidėjo beveik 2,5 karto.

Pastačius naują Klaipėdos šiluminę elektrinę, celiuliozės fabriko elektrinė elektros energiją vėl tiekė tik fabriko reikalams. Celiuliozės fabriko technologiniams procesams buvo suvartojama daug elektros energijos. Abi Klaipėdos viešosios elektrinės darė didelę įtaką Klaipėdos ūkiniam ir kultūriniam gyvenimui. Senosios elektrinės gamyba iki 1924 m. didėjo lėtai; tik prijungus Klaipėdą prie Lietuvos, ji ėmė sparčiau augti. 1932 m. dėl ekonominės krizės elektros energijos gamyba neaugo, o vėliau, iki 1939 m., kasmetinis vidutinis elektros energijos gamybos prieaugis sudarė 12-13 %. Pramonės, o kartu ir elektros energijos gamyba kiek sumažėjo tik Klaipėdą užgrobus hitlerinei Vokietijai.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir prie Lietuvos artėjant Tarybinei Armijai, vokiečiai įsakė didesnes elektrines demontuoti ir išgabenti į Vokietiją. Dalį įrenginių vokiečiai suspėjo demontuoti ir išvežti iš Klaipėdos elektrinės: turbinų reguliavimo elementus, guolių dangčius, siurblių pavaras ir kt. Sužadinimo generatorių kolektorius, daugelį kitų smulkių įrenginiu ir aparatų kareiviai sudaužė. Miestą apsupus, 1945 m. sausio mėn. hitlerininkai susprogdino abu elektrinės kaminus. Vienas kaminas griūdamas sutraiškė katilų bunkerius bei dalį mašinų salės stogo. Tai sustabdė elektrinės darbą, tačiau jeigu ji nebūtų buvusi apiplėšta, atstatyti ją būtų buvę ne taip sunku. Klaipėdos celiuliozės fabriko šiluminė elektrinė buvo visiškai sugriauta.

Elektros energijos gamyba

(mln. kWh)

Metai	Pagaminta elektros energijos
1929	3,63
1930	5,70
1931	7,70
1932	7,70
1933	8,60
1934	9,50
1935	11,50
1936	12,40
1937	16,00
1938	18,00
1939	14,90
1940	14,20

• Lentelė sudaryta pagal Wilke R. Festschrift zur Einweihung dės Drehstrom- Dampkraftswerkes Memel.

Energetikos atstatymas

Organizuoti pajūrio elektros ūkio atstatymą iš pradžių buvo pavesta Kauno energetikos rajonui. Jo komandiruoti žmonės į Klaipėdą atvyko 1945 m. vasario pabaigoje ir ėmė ruošti paleisti mažiausiai nukentėjusias elektrines.

1945 metu kovo 23 d. Klaipėdoje vėl įsižiebė elektros šviesa – iš mažos, 30 kW galios, senojo pašto dyzelinės elektrinės buvo įjungta įtampa kai kurioms valstybinėms įstaigoms. Po keliu dienų pradėjo veikti uosto elektrinė, buvusi dabartinės Laivų remonto įmonės vietoje. 200 kW galios dyzelis su nuolatinės srovės generatoriumi ir garo mašina su 500 kW galios generatoriumi ištuštėjusiai Klaipėdai buvo palyginti nemaža galia. Iš šios elektrinės tiekiama elektros energija kariniams daliniams ir negausiems gyventojams. Elektrinė veikdavo iki pusiaunakčio, naktį energijos pakakdavo iš akumuliatorių baterijos.

Patenkinus būtiniausius elektros energijos poreikius, imtasi atstatyti Klaipėdos šiluminę elektrinę. Pirmiausia buvo atstatyti katilų bunkeriai. Iš geležies lakštų suvirinamas ir pastatomas laikinas kaminas. Demontuotos ar sugadintos turbinų detalės renkamos iš susprogdintos Celiuliozės fabriko elektrinės, nes turbinos buvo vienodos, suvirinamos, pritaikomos. 1945 metu spalio 8 d. paleidžiama pirmoji 1500 kW galios turbina bei 6 t/h našumo garo katilas. Netrukus elektrinėje pradėjo veikti ir 3000 kW galios turbina bei dar du atstatyti garo katilai. 1945 metu pabaigoje jau veikė trys bendro 18 t/h našumo garo katilai ir 4500 kW galios du turboagregatai. Kuro pakako: elektrinėje buvo likę 10000 t Silezijos akmens anglių – jų štabeliuose hitlerininkai buvo įsirengė slėptuvę nuo bombų. Todėl 1946 m. vasario 16-17 d. įvykusiame Lietuvos energijos valdybos partinio – ūkinio aktyvo susirinkime Klaipėdos energetinio rajono padėtis pripažinta geriausia.

Elektrinės atstatymas paspartėjo, kai Rytų Prūsijoje Paizos (dabar Svetlyj) miesto elektrinėje buvo rasti ir grąžinti demontuoti Klaipėdos elektrinės įrenginiai. Jie buvo supakuoti dėžėse, užrašyta, kur demontuota. 1946 m. pradėjo veikti trečiasis turboagregatas, ir elektrinė pasiekė prieškarinę (9500 kW) galią. Karo metais į Vokietiją remontuoti išvežtas ketvirtosios turbinos rotorius po karo grįžo į elektrinę nesuremontuotas. Vėliau jo vibraciją pašalino Leningrado specialistai. 1947 m. atstačius penktąjį (25 t/h našumo) garo katilą ir 1948 m. įjungus ketvirtąją turbiną, elektrinė pasiekė 1943 m. turėtą 19 500 kW galią.

Be senų įrenginių, elektrinėje buvo montuojami ir nauji. 1952 m. pradėjo veikti „Schihau" firmos 60 t/h našumo garo katilas. Tai buvo akmens anglių dulkes deginantis šachtinis katilas. Jis vienas našumu pranoko visus penkis prieškarinius garo katilus.

Plėtra

Klaipėdos valstybinėje rajoninėje elektrinėje 1955 m. sumontuotas 50 t/h našumo garo katilas Nr. 7. Paskutinysis, 75 t/h našumo, garo katilas šioje elektrinėje sumontuotas 1970 m., daugiau generuojančių galingumų elektrinėje nebuvo statoma, toliau ji plėtojama tik šilumai gaminti ir tiekti. Klaipėdos valstybinė rajoninė elektrinė iki 1960 m. buvo vienintelė svarbiausia elektros energijos tiekėja miestui ir visam pajūrio kraštui; 15 kV elektros tiekimo linijomis iš jos energiją gavo Palanga, Kretinga, Gargždai ir Šilutė.

Pastačius 110 kV elektros energijos perdavimo liniją, Klaipėda buvo sujungta su Lietuvos energetine sistema. 1960 m. prasideda miesto termofikacija, rekonstruojamos turbinos, statomi vandens šildymo katilai, tiesiamos šilumos trasos, atsisakoma kietojo kuro – akmens anglies. Dabartinis kuras įmonės katilinėse – mazutas ir gamtinės dujos. Miestui išsiplėtus į pietus ir trūkstant šilumos energijos, 1965 m. Šilutės plente buvo pastatyta Klaipėdos rajoninė katilinė, 1989 m. – 116 MW galios Lypkių rajoninė katilinė. Šiuo metu bendrovė gamina ir parduoda gyventojams ir įmonėms šilumos energiją, karštą vandenį ir garą, akcinei bendrovei VST – elektros energiją.

Nusprendus, kad turi būti uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, Klaipėdoje taip pat pradėta galvoti apie elektros energijos gamybos plėtrą ir naujos elektrinės statybą.

Direktoriai

• 1928-1933 m. – Richard Wilke
• 1933-1941 m. – Müller
• 1942-1945 m. – Alois Jarmer
• 1945 03 01-1946 03 25 – Šolomas Grodzenskis
• 1946 03 29-1946 04 30 – Česlovas Mastautas
• 1946 05 04-1950 02 25 – Aleksandr Michailovič Markin
• 1950 03 30-1950 11 08 – Viktoras Nemunis
• 1950 11 29-1953 09 10 – Karp Kornejevič Borovkov
• 1953 10 05–1959 09 10 – Vasilij Petrovič Bairikov
• 1959 10 04-1962 06 27 – Vladas Grigaravičius
• 1962 08 29-1994 05 27 – Vytautas Petrulis
• 1994 06 01-dabar – Vytautas Valutis