Klemensas Dragūnas
Klemensas Dragūnas | |
---|---|
| |
Gimė | 1869 m. Kurnonių k., Linkuvos valsčiuje, Šiaulių apskrityje |
Mirė | † 1950 m. vasario 1 d. palaidotas Linkuvoje |
| |
Veikla | Linkuvos gimnazijos inspektorius
|
| |
Išsilavinimas | Peterburgo Štiglico meno mokykla |
Klemensas Dragūnas (1869 m. Šiaulių apskrities Linkuvos valsčiaus Kurnonių kaime – 1950 m. vasario 1 d. palaidotas Linkuvos miesto kapinėse) – Linkuvos gimnazijos inspektorius.
Gyvenimo kelias
Piešimo mokytojas ir vienu metu buvęs Linkuvos gimnazijos inspektorius K.Dragūnas, gimęs 1869 m. Šiaulių apskrities Linkuvos valsčiaus Kurnonių kaime.
Baigė Peterburgo Štiglico meno mokyklą. 1923 m. apsigyveno Linkuvoje ir pradėjo dėstyti piešimą visose gimnazijos klasėse.
Mokytojas K.Dragūnas buvo nevedęs. Gyveno pas šeimininkę, sumokėdamas už visą išlaikymą. Buvo viskuo aprūpintas.
1934 m.pasitraukė į pensiją. Išėjo iš gyvenimo 1950 m. Palaidotas Linkuvos kapinėse.
Sėdi iš kairės: kun. kapelionas Antanas Grigaliūnas, lietuvių kalbos mokytoja Karolina Švagždytė, direktorius Ignas Brazdžiūnas, daktaras Juozas Maciūnas, Elena Rožanskaitė, istorikė Karolina Čičelaitė-Rožanskienė.
Stovi: Kazimieras Jovaiša, Juozas Gobis (rašytojas), Klemensas Dragūnas, matematikas Julijonas Buožis, Povilas Gumbelevičius, Bronius Staškevičius, vokiečių ir anglų k. mokytojas Pilypas Erdmanas.1934 m. mokytojai: Klemensas Dragūnas, kun. Antanas Grigaliūnas, dir.Ignas Brazdžiūnas, Karolina Čičelaitė-Rožanskienė, M.Marcinkevičius, II eilė Tomas Šidiškis, Emilija Adiklienė-Jaškevičiūtė, Julijonas Buožis, Bronislovas Ketarauskas, Vladas Karalius, Petras Lapienė, Ona Narušytė-Januševičienė.
Atsiminimai
Mokytojas Klemensas Dragūnas – mano tėvo jaunystės draugas, kilęs iš gretimo Kirnonių kaimo. Pagal tėvo pasakojimą, jis mokėsi Rusijoje ant „chudožniko“ (dailininko). Per atostogas jaunimą prijuokindavo savo karikatūromis, net Linkuvos žydai nuo jo slėpdavosi. Apie 1922 m. grįžo iš Rusijos ir pas mus mokė piešimą. Skatindavo, išėjus piešti vaizdelius „iš natūros“ arba projektuoti, pav., kambario ornamentus, kokie mums gražiausi. Jo priežodis buvo „aš nės“. Pradėdamas kalbėti, visad pasakydavo „aš nės“. Jį taip ir vadindavome – „mokytoju „aš nės“ “. |
Šaltiniai
- Sudarė Teodora Katilienė, „Linkuva ir linkuviai“ XX amžiaus pirmoji pusė, straipsniai ir nuotraukos; Vilnius, 2012.
Parengė: Emilija Stanevičienė. |