Knut Olof Falk

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Knutas Olofas Falkas)

Knutas Olofas Falkas (šved. Knut Olof Falk, 1906 m. balandžio 19 d. Hamars Glasbruk vietovėje, Erebru lenas, Švedija1990 m. sausio 31 d. Lunde, Švedija) – švedų mokslininkas, baltistas ir slavistas, etnografas, tarpkalbinių ryšių tyrėjas.

Svarbiausia tyrinėjimo sritis: jotvingiai, jų santykiai, ypač kalbiniai, su kaimyninėmis tautomis.

Biografija

Studijavo Upsalos, Varšuvos ir Krokuvos Jogailos universitetuose. Pastarajame mieste dėstė švedų kalbą kartu ir mokydamasis lenkų kalbą. Taip pasielgė ir atvykdamas į Lietuvą. 1932, 1935-37 metais dėstė savo gimtąją kalbą Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kartu tobulindamas lietuvių kalbos žinias. (Vilniaus universiteto Retų spausdinių skyriųje iki šiol saugomas jo pareiškimas Kauno universitetui apie atleidimą iš lektoriaus pareigų ryšium su išvykimu į gimtinę).

Lenkų ir lietuvių kalbų žinojimas ypač pravertė kelionėse į buvusią Jotvą – tuometinės Lenkijos šiaurės rytus. 1934 m. pėsčiomis apėjo Vigrių ežerą, ilgai kamantinėjo vietinius gyventojus apie apylinkes. Pakrančių kaimiečiai dar ilgai prisiminė lengvai pokalbį užmezgantį demokratiškai nusiteikusį aukštaūgį švedą. Falkas, keliaudavo į pietinę Suvalkiją ir 1936, ir 1937 metų vasaromis. Ištyręs išlikusius istorinius dokumentus priėjo išvadą, kad vygriai – tai jotvingių giminės dalis, Vytauto Didžojo perkelti iš ežero pusiasalio į įvairias Suvalkijos vietas, o atsilaisvinusioje vietoje Didysis kunigaikštis tąkart įkūrė medžioklės pilį. Apie perkeltus jotvingius byloja išlikę kaimų vietovardžiai: Vingrėnai (dab. Būdviečio seniūnija Lietuvoje), Vygrėnai (dab. Seinų valsčius) ir Vygriai (dab. Suvalkų apskritis), abu šiuolaikinėje Lenkijoje. Grįžęs į Upsalą, parašė darbą Vygrių ir Hutos vandenys. Toponimikos studiją, už kurį 1941 m. jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ilgam sutrukdė keliones į jotvingių žemę. Knutas Olafas Falkas 1941 m. ėmė dėstyti Upsalos, vėliau Lundo universitete, 1945 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas. Buvo vienas iš iniciatorių organizuojant Švedijos Jotvingių ekspediciją (šved. Svenska Jatvingiska Expeditionen), tyrusiai Jotvą 1959–1980 metais. Į tuometinę komunistinę Lenkiją kartu vyko ir jo asistentė, o nuo 1945 metų žmona, Dagmara Larsen-Falk. Ekspedicijos kalbotyros sekcija, kuriai vadovavo Falkas, susidomėjusi tyrė vandenvardžius – būtent jie, profesoriaus nuomone, ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. Dėmėsi patraukė Galdusio valkstys – vietos ežere, kur metami ir traukiami žvejų tinklai. Daug informacijos suteikė vietos lietuvis, Žagarių kaimo gyventojas Stasys Marcinkevičius. Profesoriaus įsitikinimu, šis žvejojimo paprotys atėjo iš jotvingių. Po ekspedicijos gimė straipsniai apie Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę bei didokas darbas apie lietuviškų vietóvardžių sulenkinimą. Po ilgamečių tyrinėjimų profesorius padarė išvadą, kad jotvingiai buvo viena iš prūsų genčių.

Tarybinėje Lietuvoje profesorius buvo nepelnytai užmirštas. Tam pasitarnavo ir 1965 m. tuometiniame Leningrade išspausdinta Igorio Šaskolskio knyga „Normanų teorija dabartiniame buržuaziniame moksle“, kuriame Falkas buvo negailestingai sukritikuotas. Tuo tarpu Knuto Olafo Falko sukurtas Lundo Slavistikos institutas (nusipelnęs ir baltistikai) tapo vienu iš šios srities pasaulinių centrų. 1963 metais Falkas išrinktas Tarptautinės baltų-slavų santykių tyrimo komisijos nariu, 1965 m. Poznanės universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį.

Po Knuto Olafo Falko mirties liko milžiniškas archyvas: nebaigti straipsniai, nuotraukos, užrašai ir istorinių dokumentų kopijos. Pastarieji yra ypač vertingi, nes kai kurių dokumentų orginalai žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Profesoriaus našlė Dagmara Falk padovanojo dvyliką kartoninių dėžių su neįkainuojamu mokslininko palikimu Suvalkų Krašto muziejui. Šiame mieste, priešais muziejaus pastatą, Knutui Olafui Falkui pastatytas paminklas – akmuo, savo forma primenantis skandinavišką antkapinį paminklą su runų užrašu (autorius Rafalas Strumila). Dagmarai Falk suteiktas Suvalkų miesto garbės pilietės vardas.

Bibliografija (pasirinktinai)

  • Wody wigierskie i huciańskie, studium toponomastyczne. Ohlsson, Lund, 1941
  • Kilka uwag w sprawie osadnictwa południowych puszcz pojaćwieskich od XV do XVII w. Państwowe Wydawnictwo Naukowe, Warszawa, 1961
  • Studia linguistica slavica baltica. Canuto-Olavo Falk (Knut-Olof Falk) sexagenario a collegis, amicis, discipulis oblata. Lund, 1966
  • Studijos apie Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimų santrauka. (Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, VI), Roma, 1985

Literatūra apie profesorių Falką


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+34-0=34 wiki spaudos ženklai).