Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Kobrinskiai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kobrinskių herbas
Kobrinskiai – LDK kunigaikščių giminė. Gediminaičiai.

Giminė

Giminės ištakos siekia Algirdą (žinoma, kad 1366 m. jis tiesiogiai valdė Kobriną ir gretimas žemes) ir jo stačiatikį sūnų Teodorą. Šio sūnus Romanas Teodoraitis Kobrinskis (m. 1431) minimas nuo 1387 m. Dalyvavo Vytauto žygiuose į Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus valdomas žemes (1393) ir į Pskovo žemę (1394). 1404 m. privilegija Vytautas patvirtino Romanui Kobrino ir gretimų žemių valdą. Ši privilegija laikoma Kobrino kunigaikštystės (14041519) įkūrimo data, o Romanas – Kobrinskių giminės pradininku. 1411 m. jis gyveno dėdės – Lenkijos karaliaus Jogailos – dvare. Jam mirus kunigaikštystę paveldėjo sūnus Simonas Romanaitis Kobrinskis (m. po 1460). Jis susigiminiavo su Alšėnų kunigaikščiais – vedė Simono Alšėniškio dukrą Julijoną. 1431 m. talkino Švitrigailai, ginančiam Lucką nuo pasiųsto Lenkijos karinio dalinio. Sūnus Jonas Simonaitis Kobrinskis (m. ~ 1490) – paskutinis Kobrinų giminės vyras. Po jo mirties Lenkijos karalius ir Kazimieras kaip išmarą jam atitekusią Kobrino kunigaikštystę iki gyvos galvos paliko našlei Teodorai (m. 1512), kuri 1500 m. perėjo į katalikybę ir krikštijosi Sofijos vardu. Jono sesuo Marija (m. ~ 1510) buvo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus Gražiojo žmona. Kita Jono sesuo Ona (m. 1519) 1481 m. ištekėjo už kunigaikščio Teodoro (Fiodoro) Bielskio, kuris tais pačiais metais kaip nesėkmingo sąmokslo prieš valdovą Kazimierą dalyvis pabėgo į Maskvą. Ona prieš 1502 m. ištekėjo už didiko Vaclovo Stanislovaičio Kostevičiaus. Mirus motibnai Teodorai Onai atiteko Kobrino kunigaikštystė; po jos mirties valdovas Žygimantas Senasis pakeitė valdos statusą iš kunigaikštystės į valstybės seniuniją, iki gyvos galvos paliko ją valdyti Onos vyrui.[1]

Šaltiniai

  1. Kobrinskiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 329 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: