Koločino kultūra
Koločino kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra, pavadinta pagal Koločino gyvenvietę ir piliakalnį (Rečicos rajonas, Gomelio sritis, Baltarusija), ją išskyrė E. Simonovičius.
Arealas
Koločino kultūra V a. – VIII a. buvo paplitusi Seimo ir Desnos baseinuose ir Aukštutinėje Padnieprėje. Koločino kultūra susiklostė iš Kijevo kultūros ir Zarubincų kultūros, veikiant baltiškoms kultūroms (pagal V. Baraną).
Kultūra
Koločino kultūrai būdingi piliakalniai slėptuvės su stulpinės konstrukcijos pastatais. Prie jų žmonės kūrė neįtvirtintas gyvenvietes, statė keturkampes pusiau žemines su akmeninėmis krosnimis. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste – rasta pjautuvų, noragų, lipdytos keramikos, gyvulių kaulų. Keramika – tulpės formos. Mirusiuosius laidojo sudegintus, urnose ir be jų, kapinynuose (Lebiažis, Kniaževas, Kartamiševas) ir pilkapynuose (aptikta Gomelio srityje).
Daugelio archeologų (Aleksejus Mitrofanovas, Irina Rusanova, Valentinas Sedovas) Koločino kultūra laikoma baltiška, kai kurie (Piotras Tretjakovas) priskiria slavams.[1]
Šaltiniai
- ↑ Koločino kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 379 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
Literatūra
- Русанова И. П. Славянские древности VI-IX вв. между Днепром и Западным Бугом. — М.: 1973.
|