Komunikacija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Komunikacija – keitimasis sukurta/sutvarkyta informacija tarp dviejų ir daugiau žmonių, siekiant bendro supratimo.

Tai nenutrūkstantis, nesibaigiantis ir integralus procesas. Yra išskiriami ir kiti komunikacijos, dažniausiai siauresni apibrėžimai:

  • bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais;
  • pasikeitimas prasme tarp individų, naudojant bendrą simbolių sistemą;
  • procesas, kai vienas žmogus ar grupė perduoda informaciją kitam žmogui ar grupei, kurie ją suvokia ir perduoda atgal;
  • užbaigtos žinios perdavimas iš siuntėjo gavėjui.

Žodis komunikacija yra atėjęs iš lotynų kalbos. Lotynų kalba communicare reiškia dalintis, daryti bendru. Šis žodis, savo ruožtu, susijęs su lotynų kalbos žodžiu communis 'bendras'.

Turinys

Skirstymas

Komunikaciją kartais skirsto į:

  • Intraasmeninė socialinė komunikacija – žmonės, panaudodami savo neurofiziologinę energiją, apdoroja gautą informaciją savo vidinėje sistemoje, tai yra, komunikuoja patys su savimi. Intraasmeninė komunikacija yra tarpasmeninės, grupinės ir masinės komunikacijos pagrindas, nes žmogaus gebėjimas komunikuoti su kitais priklauso nuo jo sugebėjimo komunikuoti su pačiu savimi.
  • Tarpasmeninė socialinė komunikacija – ši komunikacija vyksta tarp dviejų ar daugiau asmenų. Čia būtinas dvipusis ryšys, nes kalbinė veikla – ne vieno žmogaus savybė.
  • Asmens-grupės komunikacija – tai tiesioginis vieno asmens ir reliatyviai homogeniškos auditorijos komunikavimas. Čia informacija dažniausiai perduodama viena kryptimi – iš siuntėjo/kalbėtojo – auditorijai.
  • Verbalinė ir neverbalinė komunikacija – komunikacija apima rašytinę, sakytinę kalbą, muziką, teatrą, baletą ar tiesiog žmogaus elgesį. Verbalinė komunikacija – informacinis elgesys, tarpusavio sąveika, kai kalbos ženklai, žodžiai vartojami kaip simboliai išreikšti idėjas. Neverbalinė komunikacija apima visas kitas informacijos perdavimo formas. Tai gali būti: ženklų kalba, veiksmų kalba, išvaizda, balso kokybė, veido išraiška, erdvės sutvarkymas, laiko paskirstymas ir t. t.
  • Rašytinė ir nerašytinė komunikacija – nagrinėjant socialinę komunikaciją, dažniausiai išskiriami šie du komunikacijos tipai. Rašytinei priskiriama komunikacija, kai informacijos kodavimui naudojamas raštas. Komunikacija, kai informacija koduojama kalbos garsais, gestais, sutartiniais ne rašto ženklais, kitais būdais, priskiriama nerašytinei. Rašytinei komunikacijai būdinga galimybė grįžti ir taisyti pateikiamą pranešimą, yra galimybė apmąstyti ir įvertinti savo komunikacinę veiklą. Nerašytinė komunikacija vyksta „čia ir dabar“. Sąveika tarp pranešėjo ir pranešimo yra glaudi ir momentinė, todėl sunkiau vertinti ir pastebėti komunikacijos klaidas.
  • Asmeninė ir dalykinė komunikacija – asmeninė komunikacija yra neformali, kuriai daro įtaką „tarpusavio patrauklumas“ bei vyksta tada, kai partneriai „vienas kitą laisvai renkasi“. Tai pasikeitimas informacija asmeninio pobūdžio klausimais, kurios tikslas – draugystė, bičiulystė. Dalykinė komunikacija dažniausiai pasireiškia formalioje organizacijos veikloje arba santykiuose su formalia organizacija. Ši komunikacija padeda organizacijos nariams tinkamai reaguoti į pokyčius organizacijos gyvenime, suteikia jiems galimybę pažinti situaciją, prisitaikyti prie besikeičiančių užduočių, spręsti iškylančias problemas.

Komunikacijos priemonės

Komunikacijos priemonės – vaizdo (paveikslų ir rašto) ir garso fiksavimo, perdavimo ir paskleidimo priemonės.

Komunikacijos priemonės skirstomos į:

  • Pirminės komunikacijos priemonėskalba, gestai ir mimika. Tai yra tiesioginė, netarpininkaujama komunikacija, vykstanti natūraliomis priemonėmis. Pirminių komunikacijos priemonių atveju kalbame apie netarpininkaujamą komunikaciją, nes šiuo atveju „tarpininkai“, priemonės yra natūralios: kalba ir kūno judesiai.
  • Antrinės komunikacijos priemonės – tokios priemonės, kai pranešimas ir jo laikmena sukuriama panaudojant technines priemones, o recepcija (pranešimo priėmimas) vyksta tiesiogiai, be techninių priemonių: raštas, spauda, grafika, fotografija.
  • Tretinės komunikacijos priemonės – ir pranešimas kuriamas, ir recepcija vyksta panaudojant technines priemones: telegrafas, telefonas, radijas, kinas, televizija, multimedia.

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

Gudonienė Vilija "Įvadas į masinės komunikacijos teorijas", Vilnius, 1998.

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas komunikacija
Commons-logo.svg.png Vikiteka: Komunikacija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: