Konsulinė pagalba
Konsulinė pagalba – valstybės garantuojama parama piliečiams užsienyje nepriklausomai nuo jų buvimo už valstybės sienos ribų priežasčių, legalumo, materialinės padėties. Konsulinė įstaiga ar diplomatinė atstovybė privalo padėti savo valstybės piliečiui įvairiais atvejais. Teisė į konsulinę pagalbą yra numatyta 1963 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 36 straipsnyje, kuris numato valstybėms teisę susisiekti su savo piliečiais.
Teikimas
Iš (pilietybės) valstybės pusės teikiama tada, kai asmeniui, esančiam užsienyje, nėra taikoma buvimo valstybės institucijų prievarta, tačiau dėl objektyvių aplinkybių (stichinių nelaimių, autoavarijos, dokumentų praradimo, sveikatos sutrikimo, nelaimingo atsitikimo) reikalinga pagalba (parama), kuri negali būti suteikta trečiųjų asmenų (privačių asmenų, visuomeninių organizacijų, buvimo valstybės institucijų).
Apimtis
Kiekviena valstybė nusprendžia pati, kokia apimtimi ji teikia konsulinę pagalbą ir gynybą. Atitinkamai piliečiai turi teisę reikalauti, kad jiems būtų suteikta būtinoji pagalba ir parama.
Pagalbos formos bei apimtis priklauso nuo konkrečių piliečių, esančių buvimo valstybėje, poreikių. Ši pagalba apima reikalingos informacijos, atstovavimo ir teisinės pagalbos suteikimą (konsulinė gynyba). Pagalba gali pasireikšti ir tuo, kad asmeniui padedama grįžti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę ar į kitą tinkamą šalį. Asmuo, kuriam buvo suteikta pagalba, gali būti įpareigojamas atlyginti išlaidas. Ši pareiga taip pat tenka asmens giminaičiams bei sutuoktiniui priklausomai nuo išlaikymo pareigos.
Jeigu konsulinėje apygardoje įvyksta ar gresia stichinės nelaimės, konsuliniai pareigūnai privalo imtis reikiamų priemonių, siekiant suteikti pagalbą piliečiams, patyrusiems žalą ar asmenims, kuriems ji gresia atsirasti. Tokia pagalba teikiama ir piliečių šeimos nariams (neturintiems pilietybės) bei piliečių palikuonims, jei jie kartu gyvena (ar gyveno); vėliau asmuo privalo kompensuoti pagalbos suteikimo išlaidas.
Siekiant operatyviai suteikti pagalbą, konsuliniai pareigūnai privalo sudaryti jų apygardoje gyvenančių piliečių bei kitų pagalbos asmenų bei jų šeimos narių sąrašą bei jį nuolat papildyti, aktualizuoti.
Konsulinis pareigūnas, jo konsulinėje apygardoje mirus atstovaujamos valstybės piliečiui, privalo pranešti piliečio artimiesiems bei prašant turi padėti organizuoti palaikų pervežimą.
Lietuva
Lietuvoje konstituciniame lygmenyje yra įtvirtinta nuostata, atspindinti konsulinės pagalbos Lietuvos piliečiams galimybę: Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (LR Konstitucijos 13 straipsnis).
Nuorodos
| ||||||