Kremacija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Kremavimas, kremacija (lot. crematio 'sudeginimas') - mirusio žmogaus palaikų sudeginimas krematoriume arba specialiai paruoštoje ugniavietėje. Prieškario laikais Lietuvoje palaikų deginimui įvardyti buvo pasiūlyti terminai incineracija (pavertimas pelenais, deginimas) ir pelenėjimas, tačiau nei vienas šių siūlomų terminų kalboje neprigijo.[1]

Istorija

Kremacija žinoma nuo neolito. Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius atsirado 3 tūkstantmetyje iki m.e. Iki tol mirusieji laidoti nedeginti, suriesti ant šono, vadinamojoje miego pozoje. Kremacijos pradininkais laikomi Mesopotamijos šumerų dvasininkai. Tikėta, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga. Iš Mesopotamijos kremacija paplito kitose Azijos šalyse, Afrikoje. Daugelis senovės tautų, asirai, babiloniečiai, žydai mirusiuosius degino ant laužo su apeigomis.

Iškilmingas palaikų deginimas ant laužo buvo paplitęs ir Senovės Graikijoje, Romoje, slavų gentyse, Japonijoje, Indijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse. Vidurio Europoje palaikų deginimas atsirado XIII a. iki m.e., vėliau paplito Vakarų Europoje. 1886-1964 m. Katalikų bažnyčia kremaciją draudė dėl prieštaravimo tikėjimui apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Už tai buvo grasinama ekskomunika.

Baltų kraštuose ir Lietuvoje palaikų deginimas paplito I tūkstantmečio iki m.e. viduryje. Lietuvoje V a. iki m.e.-I a. m.e. pradžios vyravo paprotys mirusiuosius laidoti sudegintus. Vakarų Lietuvoje – kapus įrengiant krūsnyse, molinėse urnose ar duobutėse, kitoje Lietuvos dalyje mirusieji laidoti kapinynuose. I a.-II a. mirusiuosius imta laidoti nedegintus. V a.-IX a. vėl plito mirusiųjų deginimo paprotys. Tik žiemgaliai ir žemaičiai mirusiuosius laidojo nedegintus. Bet X a.-XII a. palaikų deginimo paprotys įsigalėjo ir iki XIII a.-XIV a. gyvavo visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje. Rytų, Pietryčių Lietuvoje gyvenę lietuviai ir jotvingiai sudegintus mirusiuosius laidojo pilkapiuose, kitoje Lietuvos dalyje - kapinynuose. Palaikai buvo suberiami į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Greta sudegintų mirusiųjų kapų aptinkama apeiginių laužaviečių.[2]

Šiuolaikinis kremavimas

Kremacija atliekama krematoriume, kurį sudaro viena ar daugiau krosnių. Temperatūra jose būna 870 - 980 °C. Pasaulyje krematoriumai būna tiek prie laidojimo paslaugas teikiančių įmonių, tiek kaip atskiros įmonės, arba kapinių teikiama paslauga. Krematoriumuose naudojamas įvairus kuras, pvz., gamtinės dujos ar propanas. Iki 7-ojo dešimtmečio buvo naudojama anglis, koksas. Šiuolaikinės krematoriumų krosnys kompiuterizuotos arba turi kitas kontrolės sistemas, reguliuojančias kremacijos procesą, kurių nustatymus proceso eigoje gali pakeisti krematoriumo darbuotojai.

Kūnui patalpinti skirtos kameros sienelės padengtos ugniai atspariomis ir karštį sulaikančiomis plytomis, kurios keičiamos kas maždaug 5 metus. Karstas, naudojant specialų vežimėlį arba keltuvą, įstumiamas kuo greičiau, vengiant šilumos iššvaistymo. Paprastai šį procesą leidžiama stebėti artimiesiems, neretai dėl religinių priežasčių, nors pats procesas traktuojamas kaip pramoninis.

Krematoriumo krosnis pritaikyta tik vieno kūno kremacijai, kelių kūnų deginimas vienu metu daugelyje šalių yra nelegalu. Krematoriumų priimamų kūnų dydis standartinis, išskyrus didesniuose miestuose, kur priimami kūnai iki 200 ir daugiau kilogramų. Didesni krematoriumai turi mažas papildomas kameras vaikų, kūdikių kūnams bei kitoms kūno liekanoms sudeginti.

Šaltiniai ir nuorodos

  1. http://ei.libis.lt:8080/arc/2003-5-26/22/ce6e8da9fdb5d6d7e8244edde7f9be65
  2. Kremacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 7 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.

Vikiteka

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+4904-0=4904 wiki spaudos ženklai).