Krescencijus Stoškus

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Krescencijus Stoškus
2010 02 05LKFSeimas08Stoškus.JPG
Krescencijus Stoškus 2010 m.

Gimė 1938 m. rugsėjo 18 d. (85 m.)
Vadžgirys, Šimkaičių valsčius

Veikla
mokslinė, orgnizacinė
Sritis filosofija, visuomeninė
Pareigos
  • 1961-1963 Krikštonių vidurinę mokykla, mokytojas

  • 1963-1964 Laurų (Vilniaus raj.) sanatorijos Vaikų namas, auklėtojas

  • 1968-1971 Vilniaus Valstybinis universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, Filosofijos katedra, asistentas

  • 1971-1975 Vilniaus Valstybinis universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, Filosofijos katedra, vyr. dėstytojas

  • 1975-1981 Vilniaus Valstybinis universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, Filosofijos katedra, docentas

  • 1981-1983 Vilniaus Valstybinis universitetas vyr. mokslo darbuotojas

  • 1983-1984 Vilniaus Valstybinis universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, Filosofijos katedra, docentas

  • 1984-1987 LR Vyriausybė ir Prezidentūra, konsultantas kultūrai

Išsilavinimas

  • 1956-1961 Vilniaus Valstybinis universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, studentas

  • 1965-1968 Vilniaus Valstybinis universitetas, aspirantas

  • 1972 Filosofijos mokslų daktaras

Krescencijus Antanas Stoškus (1938 m. spalio 9 d. Vadžgiryje, Jurbarko rajonas) – filosofas, kultūrologas, humanitarinių (filosofijos) mokslų daktaras, docentas, visuomenininkas.

Karo ir pokario patirtis

Gyvenimo pradžia neatskiriama nuo dramatiškų II pasaulinio karo ir pokario metų įvykių, kurie įsirėžė į jo atmintį ir nulėmė pagrindines gyvenimo nuostatas bei elgesio stratagiją... Tėvų namuose įsikūręs karinis vokiečių štabas privertė palikti gimtuosius namus, visą turtą ir išsikelti pas gimines. Artėjant fronto linijai, buvo leista sugrįžti į ištuštėjusius namus, bet netrukus teko sužinoti ne tik tai, kas yra artilerijos pabūklų apšaudymai, kariniai sužeidimai, bet ir patirti ištisos bombų atakos siaubą. Šeimai ir jos artimiausiam kaimynui tik per stebuklą pavyko išlikti. Po aviacinės atakos tarp šių sodybų suskaičiuota apie 90 susprogusių bombų.

Po karo prasidėjo dar sunkesni ir nepalyginamai daugiau ištvermės reikalaujantys išbandymai. Jau 1940 m į Komijos lagerius buvo išvežta tetėno J. Vaičaičio, Šimkaičių valsčiaus viršaišio, šeima. Dėdės Martyno šeima tuoj po karo ištremiama į Krasnojarsko kraštą. Dėdėms Jonui ir Antanui bei pusbroliui Jonui teko slapstytis nuo karinės tarnybos. Vėliau areštuojamas tėvas, pusbroliai Jonas ir etapais išgabenami į Vilnių. Po to areštuojami ir nuteisiami pusbroliai Petras ir Vytautas.

Galų gale už antitarybinių eilėraščių laikymą dešimčiai metų nuteisiamas brolis, 10 - sios klasės mokinys. Vos per gydytojo malonę iš kalėjimo sugrįžus tėvui, subuožinamas jo ūkis. Tenka antrąsyk palikti namus, paskutinį turtą ir šešerius metus bastytis po įvairias sodybas, verstis atsitiktiniais darbais.

Paties K. Stoškaus pastebėjimu, jis priklausė tai žmonių generacijai, kuriai dar ankstyvojoje vaikystėje kartu su šeima teko užimti tokią poziciją, kuri visą gyvenimą vertė ne tik piktintis ir bjaurėtis esama tvarka bet ir Donato Saukos žodžiais tariant, kiek įmanoma šiauštis prieš ją.

Jam nereikėjo aiškintis, kas yra skurdas, išdavystė, neteisybė ar laviravimas ant skustuvo ašmenų. Kitaip sakant, jam teko fiziškai patirti tai, kas dabar populiariai vadinama egzistencijos problemomis, Žodžiu, jam negalėjo iškilti painių saviieškos problemų, tiek daug kainuojančių šiuolaikiniam jaunimui.

Mokyklos metai

Stoškų giminė apie 1986 m

Savigyna

Mokymosi metai prasidėjo 1946 m. Vadžgirio pradinėje mokykloje. Tačiau išbuožinus tėvų ūkį, 1948 m. teko palikti namus. 19481949 m. jis atsidūrė Bliūdžių pradinėje mokykloje, kurią baigęs, 1949 m. persikėlė į Vadžgirio vidurinę mokyklą. Čia jam pirmą kartą teko susidurti su šiurkščia ideologine prievarta bei brutalia auklėjimo sistema, kuri ypač sustiprėjo po trijų mokinių arešto. Čia ėme formuotis ir pirmieji spontaniškos savigynos įgūdžiai.

Iš pradžių mokykla nepasižymėjo ypatingai dideliu ideologiniu uolumu. Vangiai mokiniai stojo į pionierių ir komjaunimo organizacijas. Kadangi vyko kova tarp partizanų ir okupacinių dalinių, veikinčių išvien su kolaborantais, dauguma jų stengėsi išsaugoti neutralumą. Kaime įtampa buvo didelė. Iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai apie garnizonų ir vadinamųjų “liaudies gynėjų” siautėjimus. Daug kas matė miestelyje suguldytus kūnus, regėjo gaisrus sodybų, kuriose buvo radę laikiną prieglobstį partizanai. Mokytojams taip pat teko laviruoti, todėl jie nedrįso prievartauti. Vėliau mokinius pasiekdavo ir partizanų leidiniai. Ilgokai nesisekė sukurti net pionierių organizacijos.

Kad pralaužtų pirmuosius ledus, galų gale mokytojai ėmė naudoti įvairius spaudimo metodus. “Kartą mokytoja, - prisimena K. Stoškus, - atėjusi į pamoką, atsistojo prieš klasę ir pradėjo aiškinti, kaip yra svarbu ir įdomu visiems pažangiems mokiniams tapti pionieriais. Baigdama kalbą, ji paklausė: „Ar stotumėte į pionierių organizaciją, jeigu visa klasė stotų?” Kiekvienas mokinys iš eilės buvo verčiamas atsistoti ir duoti atsakymą. Kaip ir buvo galima tikėtis, vienas po kito mokiniai stojosi ir sakė: “Jeigu visi stotų, stočiau ir aš.” Eilė greitai artėjo. Jutau didžiulę įtampą. Lengviausia buvo prisijungti prie daugumos, bet to padaryti negalėjau. Nežinau, kaip būčiau pasielgęs, jeigu ne trimis metais vyresnė kaimyno duktė. “Aš nestosiu” - pasakė ji. O man lyg akmuo nusirito... Dabar jau buvo lengva pasakyti: “Ir aš nestosiu”. Taip bene trečioje klasėje pasijutau laimėjęs pirmąją viešą pergalę tiek prieš konformistinį spaudimą, tiek ir prieš savo baimę. Ji man buvo svarbi visam gyvenimui.”

K. Stoškus su broliu Albinu apie 2011 m.

Represijos

Dramatiškiausi mokyklinio gyvenimo įvykiai prasidėjo 1952 m., kai mokymo dalies vedėjas J. Toliušis, vykdydamas NKVD nurodymą, atliko kelių dešimtosios klasės mokinių kratą. Buvo konfiskuota antitarybinių eilėraščių bei dainų. Po gero pusmečio (1953 m.), kai mokiniai, nepatenkinti prastu chemijos mokytojos darbu, parašė skundą į Švietimo ministeriją, prasidėjo areštai. Vienas po kito buvo suimti trys mokiniai: E. Ignatavičius, Stankaitis ir A. Stoškus. Jie buvo apkaltinti antitarybinės grupės “Trispalvė” organizavimu, “tarybinės tikrovės, komunistų partijos ir vyriausybės vadų” šmeižimu, “nacionalistinių banditų parašytų laikraščių”platinimu, antitarybinių dainų rašymu”, grasinimais “susidoroti su komjaunuoliais” ir buvo nuteisti po dešimt metų laisvės atėmimo.

Netrukus iš rajono atvyko pareigūnas. Į salę staiga buvo sukviesti visi vyresniųjų klasių mokiniai, ir jis jiems perskaitė paskaitą apie Vadžgirio mokyklos mokinių antitarybinę veiklą bei būtinumą stiprinti ideologinį auklėjimą. Paskutiniai sakiniai buvo skirti mokinių socialinei kilmei ir apibendrinimui, kuris užbaigtas lietuviška patarle: “Obuolys nuo obels netoli tekrenta”.

Po dešimtokų arešto ideologinis spaudimas žymiai sustiprėjo. Jis buvo parodytas ir K. Stoškui: “Pats mokymo dalies vedėjas pasikvietė mane prieš klasę ir prievarta užrišo kaklaraištį. Kai pamėginau aiškinti, jog nesu pionierius, buvo paskelbta: “Dabar būsi!”. Kadangi pionierišką kaklaraištį nešioti buvo gėda ne tik dėl įsitikinimų, bet ir dėl amžiaus, vedėjas kokį mėnesį vis užsukdavo rytais į klasę, kad išsitraukčiau jį iš kišenės, o jis net tikrai ne kokios išvaizdos jį man užrištų. Šis “auklėjimas” pasibaigė bene tik tada, kai buvo pakeista mokyklos vadovybė.”

Atrodo specialių institucijų atsiųstas energingas “politrukas” R. Venys ėmėsi radikalesnių mokyklos permainų. Jis labai priminė aktyvistą iš A. Fadiejevo “Jaunosios gvardijos” Gana gerai jis buvo informuotas apie buvusios bylos smulkmenas, familiariai bendravo su mokiniais, žinojo visų vardus ir pavardes, dėjosi jų vyresniuoju draugu, žaidė kartu krepšinį, o kartu įkyriai stebėjo jų elgesį. Jis turėjo dėstyti istoriją, tačiau iš tikrųjų tai buvo daugiau marksizmo-leninizmo pamokos. Pats be ceremonijų dažnai užeidavo į bažnyčią pagroti vargonais ir kontroliuoti, kurie mokiniai ten lankosi pamaldų metu. “Įkliuvau ten tik aš. Jis privertė mokytojus mano elgesį apsvarstyti posėdžio metu. Gavau įspėjimą, be to, man buvo įsakyta parašyti į sienlaikraštį ateistinį straipsnį. Paėmiau tada iš bibliotekos porą populiarių knygelių iš serijos “Apie Visatą”, parinkau kai kuriuos jose aprašytus astronominius faktus ir įteikiau mokytojui, prižiūrėjusiam sienlaikraščio leidimą. “Straipsnis” sienlaikraštyje taip ir nepasirodė. Drįstu manyti, kad tai buvo mano antroji pergalė.”

Nepaisant perteklinių įtampų, represijų ir kitų politinių, juridinių ir ekonominių gyvenimo suvaržymų, savivalės aktų, vadovėlių ideologinio tendencingumo, mokykloje vyko beveik normalus mokyklinis gyvenimas. Mokinių opinija, kas yra geras mokytojas, išliko gana patvari. Kadangi nebuvo jokios pažiūrų reiškimo laisvės, labiausiai branginama čia buvo apolitiška ištikimybė savo specialybei bei profesionaliam pareigų atlikimui ir, žinoma, šilti santykiai su mokiniais. Tik tokie mokytojai išsaugojo gana gerą kvalifikaciją ir sudarė pagrindinę mokyklos moralinio gyvenimo atramą. Kita vertus, tai buvo ir vienintelė pozityvi laikysena, kurioje mokykla apskritai galėjo išlikti. O pakankamas tokių mokytojų skaičius ir svoris tais laikais net galėjo sudaryti tikrą dvasinę oazę, padedančią augti ir bręsti savarankiškam žmogui.

Pedagogai

Ypatingai didelį autoritetą mokinių tarpe įgijo biologijos mokytoja Eugenija Šimkutė, motiniškai tauriu dėmesiu ir jautrumu gaubusi savo mokinius, sugebėjusi pastebėti menkiausius jų pasiekimus, organizavusi gana patraukliai dirbantį gamtos puoselėtojų būrelį. Savo žavesiu, nuoširdumu ir subtilia atjauta mokiniams pirmą kartą tikrą pagarbą istorijai sugebėjo įdiegti Vanda Supranavičūtė.

Iš vadovybės diegiamo autokratinio ir autoritarinio mokymo tradicijos demokratišku bendravimo stiliumi labiausiai išsiskyrė lituanistas Steponas Gudelis. Tai buvo tikras mokinių bičiulis. Bet svarbiausia, šis stilius nė kiek nekliudė pedagogo reikalavimų griežtumui. Didelės pagarbos nusipelnė ir Andriulytė-Mockevičienė, kuri net matematiką sugebėjo išdėstyti taip kvalifikuotai, aiškiai, paprastai ir vertinti taip teisingai bei sąžiningai, kad ją pamėgo net tie, kurie iki tol jos negalėjo įveikti ir beprotiškai jos bijojo. Nemažai gerbėjų turėjo ir gabi fizikos mokytoja Petronėlė. Barčaitė bei neilgai mokykloje dirbusi Birutė Bylaitė.

Nemažos įtakos mokinių interesų išryškinimui turėjo net gana prieštaringos asmenybės. Sakysime, temperamentingas muzikos mokytojas V. Simanavičius atliko du visiškai priešingus vaidmenis. Iš pradžių jis ištisus metus vertė kalti mokiniams visiškai beprasmiškus muzikos teorijos terminų apibrėžimus ir rašyti natų diktantus, todėl padarė viską, kad mokiniai nekęstų muzikos. O vėliau jis tapo chorvedžiu ir visai nepriklausomai nuo tos teorijos įtraukė į mokyklinį chorą. Taip buvo sukėltas smalsumas choriniam dainavimui, kad K. Stoškus, atvykęs į universitetą, pats susirado Prano Sližio akademinį chorą, o po septynerių metų net ir Adolfo Krogerto “Varpą”.

Prie mokinių literatūrinių įgūdžių skatinimo bene daugiausiai yra prisidėjęs mokytojas P. Baranauskas. Tai buvo ambicingas, kūrybingas, bet stabilesnio charakterio stokojęs, tarp kraštutinumų nuolat blaškęsis žmogus. Jo charakteris lėmė ir pačius paradoksaliausius vertinimų kraštutinumus. Bet jis gebėjo sužadinti pomėgį knygai ir kūrybiniams bandymams. O pomėgis knygai atvedė ne tik į lietuvių, rusų, prancūzų, anglų, vokiečių literatūrą, bet ir apskritai į gerų knygų branginimą bei kaupimą.

Paskutiniais mokyklinio gyvenimo metais didžiausią įspūdį Stoškui padarė O. Balzako romanai. Labiausiai žavėjo ne tiek jų literatūrinė forma, kiek savotiška “filosofija”: problematika, akiratis, mąstymo būdas. Jis juos ne tik godžiai skaitė, bet ir ėmėsi jų studijų.

Baigiant mokyklą, melancholiškas ir vidinių įtampų draskomas vokiečių k. mokytojas ir auklėtojas Balys Jucevičius pirmąsyk pramokė vokiškos tarties. Kartu jis suintrigavo ir vokiečių filosofija: I. Kantu, J. Fichte. Nors tokios literatūros paieškos Vadžgiryje buvo nesėkmingos, baigdamas mokyklą (1956 m.), K. Stoškus rimtai galvojo apie filosofijos studijas. Bet kadangi Lietuvoje tokių studijų nerado, pasirinko literatūrą. “Netrukus Jucevičius nusižudė. Liko tik jo portretinė nuotrauka su užrašu: “Per aspera ad astra”. Iki šiol juo jis mane ne tiek įpareigoja, kiek guodžia.”

Universitetinės studijos

K. Stoskus 1961

Senosios inteligentijos įtaka

19561961 m. studijavo Vilniaus Valstybinio universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultete lietuvių kalbą ir lieratūrą. Čia neutralumas taip pat buvo mokslininko orumo ir kvalifikacijos atributas. Kaip ir vidurinėje mokykloje jis reiškė mažiausia keturis dalykus: 1) atsiribojimą nuo oficialiosios aktyvizmo ideologijos, 2) sąžiningą profesinių pareigų atlikimą savo institucijoje, 3) orumo bei padorumo išsaugojimą ir 4) išgyvenimo galimybę okupuotoje valstybėje.

Tokius požymius labiausiai išreiškė senosios humanitarų kartos likučiai: V. Mykolaitis-Putinas, V. Sezemanas, J. Dumčius, J. Balčikonis, K. Jablonskis, B. Dundulis ir kt. Ši profesūros dalis, išsaugodama savo profesinėje aplinkoje įgytą inteligenciją, tapo pagrindine atrama oresnių universiteto studentų atsiribojimui nuo pačių gėdingiausių profesinės ir moralinės kapituliacijos formų (įskundinėjimų slaptosioms tarnyboms, politinio kolaboravimo, vergiško paklusimo bet kokiems valdžios reikalavimams, ideologinio pataikavimo, karjeristinio naudojimosi tarnybine padėtimi, piktnaudžiavimo globotinių padėtimi ir pan.), pavojingų jų dvasiniam apsisprendimui ir brendimui.

Visi jie turėjo ikitarybinį išsilavinimą ir įgytus nuopelnus, todėl jų neutralumas pirmiausia turėjo reikšti atsitraukimą nuo savo praeities. O tam kaip tik ir labiausiai priešinosi sąžiningų inteligentų orumas. Nors represijų spaudžiami, jie privalėjo rodyti išorinius lojalumo ženklus, kiekvienas stengėsi kiek įmanoma išlaikyti ir savo autonomijai būtiną neutralumą.

Tai buvo sąlyga, be kurios jie apskritai negalėjo gyventi. Kadangi už tokią laikyseną jie sulaukdavo ideologinių institucijų pasmerkimo, studentai greitai suprato, kad reikia nekreipti dėmesio ir į senųjų inteligentų rodomus priverstinio lojalumo ženklus. Tokie kompromisai į neutralumą linkusiems studentams liudijo ne šių profesorių kapituliaciją, o valdžios represijų brutalumą, kuris nė kiek negalėjo sumažinti jų akademinio autoriteto. Jie buvo studijavę solidžiose užsienio mokyklose, todėl jie turėjo pakankamai profesinių žinių ir tik jais buvo galima pasitikėti susiduriant su akademinio gyvenimo problemomis. Daugeliui studentų jie buvo neginčijamu universitetinės inteligencijos etalonu.

Žinoma, buvo ne tik jie. Į senąją profesūrą orientavosi ir mažiausiai indoktrinuota bei labiausiai išsilavinusi ir intelektuali jaunesnioji pedagogų karta. Tik jie tą neutralumą kartais mokėjo labiau užmaskuoti.

K. Stoškus jau vidurinėje mokykloje buvo įsigijęs ir skaitęs 1955 m. išleistą J. Lebedžio monografiją „Simonas Stanevičius“. Ji jį stipriai nuvylė, kadangi ten pernelyg gausiai ir be jokių išimčių buvo cituojami ne tik visi marksizmo “klasikai”, bet ir kiti ideologinius pamokymus deklaruojantys dokumentai, kartojamos elementarios “marksizmo-leninizmo” dogmos. Kadangi jam buvo visai nežinomos knygos išleidimo aplinkybės, gausybė “priedangos” citatų sudarė įspūdį, kad jos autorius yra toks pat konformistas, kaip ir dauguma to laiko publicistų. Pozityvaus tos knygos turinio jam įvertinti nepavyko. Todėl iš pradžių jį stebino, kad katedroje Lebedžio autoritetas buvo labai aukštas.

K. Stoškui teko išklausyti beveik visą senosios lietuvių literatūros kursą, kad ta nuomonė pasikeistų ir kad jis galų gale išsiaiškintų, kas apskritai yra priedangos citatos ir kaip jų perteklinis vartojimas gali suklaidinti net ir geranorišką skaitytoją. O tas pertekliškumas atsirado kaip tik iš to, kad autorius net gana primityvių ir banalių “praktinio marksizmo” raštų “autoritetu” pernelyg stengėsi pridengti visas naujesnes savo mintis, kad jos neužkliūtų pačiam bukiausiam cenzoriui (ideologui).

Profesūra

Jokių abejonių K. Stoškui nekėlė bene tik Vandos Zaborskaitės autoritetas. Nei literatūros išmanymas, nei paskaitų meistriškumas. Tai atrodė neprilygstama. Dar mokykloje jam padarė didelį įspūdį jos išverstas ir lietuvių litratūrai pritaikytas G. Abramovičiaus „Literatūros mokslo įvadas“. Literatūros teorija buvo visiškai naujas ir beveik negirdėtas dalykas. Šį jos autoritetą dar labiau sutvirtino originalios, turiningos ir puikiai (nuosekliai, aiškiai, argumentuotai, darniomis sakinių konstrukcijomis) skaitomos paskaitos.

Panašios kondicijos, buvo ir E. Kuosaitės užsienio literatūros bei E. Safronovos rusų literatūros paskaitos. Kitų lektorių autoritetą labiau palaikė jų dalykinis išprusimas ir dėstomo dalyko reikšmingumas pasaulinei bei lietuvių nacionalinei kultūrai.

Savaime suprantama, autoriteto negalėjo įgyti nei skundikai, nei gryni ideologai (propagandistai), nei prisitaikėliai be įsitikinimų (“chameleonai”), nei vergiški pataikūnai (“klapčiukai”). Ne tik dėl jų laikysenos ir santykių su represine sistema, bet ir dėl menko jų išsilavinimo, o dažnai ir menko intelektualinio pajėgumo. Kartą toks “filosofas” skaito “paskatą” apie kapitalizmo prieštaravimus. Daug kalba banalybių apie klasinius skirtumus ir baigdamas klausia: “Kas yra bendra tarp kapitalisto ir proletaro?” Ir pats atsako: “Nieko!”. Dar neseniai iš represijų grįžęs V. Sezemanas neiškenčia: “Vis dėlto bendra yra tai, kad vienas ir kitas yra žmogus”. Tokios replikos ėjo iš lūpų į lūpas. Dažnai jos daugiau reiškė negu ištisos paskaitos.

“Įdomu buvo klausyti net į istoriją nueinančio legendinio J. Balčikonio paskaitų, kurios galėjo visai netikėtoj šviesoj parodyti kiekvieną lietuvišką žodį, įskaitant ir mano pavardę. Jo konservatyvumą įnirtingai atakavo ne tik jo senieji oponentai, bet ir naujoji lingvistų karta. Skaudžiausia buvo matyti, kaip jo išsižada net jo geriausi mokiniai. Jie čia stebėtinai gerai sutarė su politiniais aktyvistais ir “jaunosios gvardijos” ugdytojais. Todėl labai rūpėjo būti su tuo, kuris buvo visų išduodamas”. Pasidavė ir studentai: į jo paskaitas rinkosi vis mažiau žmonių. Galų gale jam teko skausmingai pripažinti: “Vienas mūšio lauke – ne karys!”.

Ne mažiau egzotiška buvo ir R. Mirono asmenybė. Boksininkas, o vėliau mokslininkas Indijos civilizacijos institute (Sorbonoje) studijavo orientalistiką ir lyginamąją kalbotyrą. Buvo net Emilio Benvenistės mokinys. Per savo gyvenimą išmoko apie 30 kalbų. “Universitete teko klausyti jo kalbotyros įvado, graikų ir sanskrito kalbų. “Įvadui” keliami reikalavimai buvo gana griežti, o graikų ir sanskrito mokymui per daug liberalūs, todėl nedaug tepramokau. Juolab kad daugėjo ir kitų interesų. Viešose diskusijose jis neatrodė teisingas, bet greičiau užsispyręs. Net atrodė juokingas, kai kažkaip naiviai, konformistiškai jis demonstravo savo “politinį sąmoningumą” ir ragino studentus dalyvauti šventinėse demonstracijose.”

Filosofijos “atradimas”

K. Stoškus kalbasi su filosofu A. Guseinovu 1986 m.

K. Stoškaus interesų lauką žymiai išplėtė filosofijos atradimas ten, kur jos mažiausia buvo tikimasi. Ir tas atradimas atėjo ne iš tik iš disciplinos, kurią jis dėstė, bet ir iš lektoriaus asmenybės. Tai buvo Eugenijus Meškauskas. Unikalus senosios kartos inteligentas, turėjęs puikius Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokytojus.

“Jo pasitraukimas į Rusiją 1940 m., rodos, turėjo prisegti “kolaboranto” etiketę, bet tos etiketės kažkodėl niekam nepavyko priklijuoti. Jį gynė inteligencija, konfliktų vengimas, pagarba kiekvienam žmogui. Dar būdamas paauglys, jis sukilo prieš tris jo gyvenime labiausiai įkyrėjusius dalykus: “Šalin konvencijas! Šalin autoritetus! Gražiai nekalbėk!“ Ir pats tiems principams, atrodo, niekada savo gyvenime nėra nusidėjęs. Bet tai jam pačiam kaip tik padėjo įgyti autoritetą.

Neteko universitete (ir ne tik universitete) sutikti žmogaus, kuris būtų jo negerbęs. Vieni lenkėsi prieš jo autoritetą, kiti prieš tai, kad jis kitiems buvo autoritetas. Net valdžia vis pagrūmodama jį savaip gerbė. Įdomiausia, kad jis to visai nesiekė.“

Marksistinė ideologija buvo diegiama organizacinėmis priemonėmis ir specialiomis paskaitomis. Pagrindinis poveikis buvo vykdomas per komjaunimo ir partinę organizaciją. Jos verbavo studentus į komjaunimą ir partiją, mobilizavo studentus į “didžiąsias komunizmo statybas”, kontroliavo studentų ideologines nuostatas. “Kadangi nebuvau komjaunuolis, jų veikla mano gyvenimo daug netrikdė.” Nors marksizmo paskaitų ir seminarų buvo gana daug, jos buvo labai apologetiškos, dogmatiškos ir be galo nuobodžios, todėl blaivesnių studentų pažiūroms didelės įtakos neturėjo ir negalėjo turėti.

Radikalią išimtį sudarė Eugenijaus Meškausko skaitomas marksistinės filosofijos kursas. Tai, kas kitų filosofijos dėstytojų paskaitose buvo visiškai ta pati rutininė dogmatika, Meškausko kurse virto visai racionaliai argumentuojama mokslo disciplina. Ne tik pati teorija buvo įstatoma į platų istorinį ir socialinį kontekstą, bet ir klausytojai išmokomi ją paversti dialektine gyvenimo realybės, tame tarpe ir dogmatizmo, kritika. Tai buvo neįsivaizduojamas dalykas: marksizmo teorija buvo nukreipta prieš realią socializmo ideologiją ir praktiką. Meškauskas neįkliuvo tik dėl to, kad kritikuojamų autorių jis neminėjo, o išplitusias mintis jis vadino “kartais pasitaikančiomis”. Bet čia buvo vieta, kur vyko diskusijos, kur neliko užgintų klausimų, nei užbaigtų atsakymų.

Lebedžio ir kitų humanitarų priedangos citatose marksizmu buvo laikoma viskas, kas tuo vardu buvo skelbiama, tuo tarpu Meškausko paskaitose tik jo bazinė, t.y. racionalioji, dialektinė (revoliucinė), kritinė dalis. Ir daugiausia K. Marksas. Matydamas studentų ir iš šalies atvykstančių klausytojų smalsumą, Meškauskas pasiūlė organizuoti filosofijos mokslinį būrelį, kurio pimininku buvo išrinktas K. Stoškus. Vėliau jis buvo išrinktas ir fakulteto Studentų mokslinės draugijos pirmininku.

Lituanistines studijas jis baigė su pagyrimu. Atėjus skirstymo laikui, Meškauskas kreipėsi į fakulteto dekanatą, kad skirstymo komisija paliktų K. Stoškų Filosofijos katedros asistentu. Bet kadangi jis buvo ne komjaunuolis, tam kategoriškai pasipriešino komjaunimas ir partinė organizacija. Jo išbandymui buvo pasiūlytos Tyrulių vidurinės mokyklos direktoriaus pareigos. Stoškui atsisakius, teko išvykti į Krikštonių vidurinę mokyklą.

Profesinė veikla

K. Stoskus su Filosofijos katedros kolega prof. R. Pleckaiciu apie 1967 m.
Filosofijos katedros destytojai - R. Zickyte, K. Stoskus, K. Rickeviciute, J. Repsys, V. Vinciunas, E. Meskauskas apie 1968 m.

1961 m. baigęs VVU, Krescencijus Stoškus gavo paskyrimą į Krikštonių vidurinę mokyklą, kurioje mokytojavo iki 1963 m.

19631964 m. dirbo Laurų sanatorijos (Vilniaus raj.) Vaikų namų auklėtoju.

1964 m. E. Meškausko pakviečiamas dirbti dėstytoju į Vilniaus Valstybinio universiteto (VVU) Filosofijos katedrą.

19651968 m. jis buvo VU Filosofijos katedros aspirantas, formalus vadovas doc. Jonas Repšys. Savarankiškai paruošė ir 1972 m. gruodžio 26 d. apgynė disertaciją tema "Meno kūrinys ir jo semiotinio tyrimo principai", už kurią suteiktas filosofijos mokslų kandidato laipsnis (1993 m. buvo nostrifikuotas humanitarinių mokslų daktaro laipsnu).

Po aspirantūros K. Stoškus 1968 m. grįžta dėstytojauti į VVU Istorijos-filologijos fakulteto Filosofijos katedrą. Tas grįžimas susijęs su įvykiu, kurio visą likusį gyvenimą jam teko gėdytis. Tai buvo jo pagrindinės politinio neutralumo nuostatos sulaužymas - stojimas į partiją. Bet tada Stoškui neatrodė, kad jis ją sulaužė, nes sprendimas buvo padarytas ne asmeniniais interesais.

Žinoma, katedros aplinka ir darbo atmosfera jam patiko. Tačiau tuo metu universitete ne viena katedra tokiu būdu sprendė savo kadrų išsaugojimo ir stiprinimo problemas. Argumentai buvo paprasti, bet įtikinami: “Negi tu nori, kad vėl būtų taip, kaip pokario metais, kad vėl į katedrą atsiųstų kokį šnipą ar enkavedistą?” Žinoma, jis to nenorėjo. Bet jis nenorėjo ir gėdingos kapituliacijos. Jam nebuvo vis tiek, kaip jis savo artimiesiems galės į akis pažiūrėti. Tai skaudžiai žeidė jo orumą. Bet pareiga nugalėjo. Jis žinojo apie tą “pagalbą”, kai iš Rusijos ir Kaukazo buvo siunčiami visai atsitiktiniai ir menkos kvalifikacijos žmonės, nejautę pagarbos nei Lietuvos kultūrai, nei jos žmonėms. Dar geriau jis žinojo pačias naujausias permainas, kai už rektoriaus J. Bulavo ir prorektoriaus E. Meškausko pastangas nuo tų “kadrų” apvalyti universitetą jie abu buvo atleisti iš darbo, o J. Bulavas net pašalintas iš partijos. Todėl “man atrodė, kad pasielgiau teisingai... Bet su tuo niekada negalėjau susitaikyti. Tik su Nepriklausomybe tie pančiai nukrito. Tai buvo viena iš šviesiausių atgimimo dienų. Bet ir dabar mane nupurto, kai žodį “partiškumas” kas nors priverčia saistyti su mano pavarde”.

1971 m. šioje katedroje jis tapo vyr. dėstytoju. Nuo 1975 m. buvo einančiu docento pareigas. Po J. Repšio žūties buvo paskirtas Filosofijos katedros vedėjo pavaduotoju ir dirbo su E. Meškausku iki jo išėjimo į pensiją.

1973 m. VVU Mokslinė taryba suteikė pedagoginį docento vardą.

1981 m. K. Stoškus perėjo dirbti į VU vyr. mokslo darbuotojo pareigas, o 1983 m. jis vėl grįžo į VVU Filosofijos katedrą docento pareigose.

Nuo 1995 m. jis pradėjo dirbti antraeilėse pareigose docentu Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Etikos katedroje.

Be to, K. Stoškus yra skaitęs kursus Vilniaus dailės institute ir Teisės akademijoje.

Ne kartą Stoškus buvo kviečiamas skaityti paskaitų Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tačiau dėl didelių darbo apimčių Vilniuje, jis negalėjo pagelbėti tam universitetui, kurio atkūrimą jis rėmė ir energingai palaikė.

Akademinė ir mokslinė veikla

Mokslo interesai

  • Etika
  • Estetika
  • Kultūros filosofija
  • Politinė filosofija
  • Semiotika
  • Komunikacijos teorija

Dėstyti kursai

Vilniaus universitete (42 m. laikotarpyje):
  • filosofijos pagrindų
  • etikos
  • estetikos
  • semiotikos
  • kultūros filosofijos
  • kultūros fenomenologijos
  • komunikacijos teorijos
Vilniaus pedagoginiame universitete:
  • kultūros filosofijos
  • etiketo teorijos ir istorijos
  • asmenybės savikūros
  • moderniosios civilizacijos krizės

Kūrybos baruose

Ethos draugijos pirmininkas V. Zemaitis ir K. Stoskus 1993 05 28

Krescencijus Stoškus yra paskelbęs apie 400 straipsnių etikos, semiotikos, kalbos filosofijos, kultūros filosofijos, hermeneutikos, bendrosios komunikacijos teorijos temomis. (Žr.: Krescencijus Stoškus: bibliografijos rodyklė 1967 – 2008, Vilnius: Lietuvos etinės kultūros draugija “Ethos”, 2008).

Jis yra išleidęs knygą „Etiketas ir žmonių bendravimas“; straipsnių rinkinius “Represuojamo proto kritika”, „Septynios didžiosios nuodėmės”, monografiją “Rezignacija, arba mirties filosofijos iššūkis modernybei”, brošiūras: „Eristika“, “Žmogaus savikūra”, “Bendravimas ir žmonių doriniai tipai”, „Pasaulėžiūrų konfliktas ir dorovės ugdymas“, “Nuo daikto iki asmenybės”, „Asmuo: jo personažai, kaukės, vaidmenys”.

Jis yra aštuonių kolektyvinių monografijų bendraautorius: jų tarpe „Šiuolaikinė filosofija: globalizacijos amžius“, „Tautinės tapatybės dramaturgija“, „Tautinis mentalitetas“, „Lietuvos ateitis pasaulio kontekste“.

Parengti darbai: „Menas ir laisvalaikio kultūra“, J. V. Vinciūno „Raštai“.

Jis įkūrė Lietuvos filosofų draugijos Estetikos sekciją ir jai vadovavo. Ši sekcija organizavo diskusijas ir išleido keturis „Estetinės kultūros“ darbų rinkinius: “Menas ir laisvalaikio kultūra” (1981 m), “Menas ir pažinimas” (1983 m.), “Meno kritika” (1986 m.), “Menas ir estetinis auklėjimas” (1989 m.)

Jis vadovavo šiems moksliniams darbams:

  1. Jadvygos Sasnauskienės daktaro disertacijai „Asmenybės ugdymo idėjų socialinis istorinis sąlygotumas“ (1980)
  2. Leonido Donskio daktaro disertacijai „Kultūros krizės ir jų filosofinė refleksija (kultūros krizės sąvokos bei O. Spenglerio, A.J. Toynbee’o ir L. Mumfordo istoriosofinių koncepcijų istorinė-metodologinė analizė“ (1990)
  3. Virginijaus Valentinavičiaus daktaro didertacijai „Ideologijos samprata T. Adorno filosofijoje“ (1990)
  4. Rūtos Marijos Vabalaitės daktaro disertacijai „Meno mirties problema (Pagrindinių koncepcijų palyginamoji analizė)“ (1998)

Buvo šių disertacijų oficialusis oponentas:

  1. Alfonso Vaišvilos „Logikos raida Lietuvoje 1900 – 1940 m.“ (1977)
  2. Vidos Gumauskaitės „Struktūralizmo metodologiniai pagrindai“ (1981)

1973-2005 m. buvo filosofijos periodinio leidinio „Problemų“redakcinės kolegijos narys, 1973-1976 m. sekretorius, 1974-1986 m. vyr. redaktoriaus pavaduotojas, etikos ir estetikos skyriaus vedėjas, 1986-1994 m. vyr. redaktoriaus pavaduotojas.

Ypač artimai bendradarbiavo su Filosofų draugijos Etikos sekcija ir jos vadovu Vincentu Žemaičiu, leidusiu periodinį leidinį “Etikos etiudai”, kuriuose buvo publikuoti bene daugiausia visuomenės dėmesio sulaukę jo darbai: “Ekologinė sąžinė (Mažas pokalbis apie didelę atsakomybę už gamtos išsaugojimą ir žmogaus išlikimą.”; “Tolerancija: už ir prieš”; “Dorovinis M.K. Čiurlionio credo”.

1995-2003 m. Lietuvos mokslų akademijos periodinio leidinio “Filosofija. Sociologija” redkolegijos narys.

Kultūrinė visuomeninė veikla

K. Stoskus antroje eileje pirmas is kaires su Liaudies kultūros redkolegijos nariais apie 1980
  • 1991-1995 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys
  • 1993 m. Krescencijus Stoškus buvo paskirtas prezidento A. M. Brazausko kultūros, švietimo ir mokslo konsultacinės grupės nariu ir šiose pareigose išdirbo iki prezidento kadencijos pabaigos.
  • 1994-1997 m. dirbo premjero Šleževičiaus patarėju kultūros klausimais
  • 2003-04-01 buvo paskirtas LR prezidento Pakso patarėju kultūros klausimais. 2003-12-01. atsistatydino.
  • Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę aktyviai prisidėjo prie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos universitetų atkūrimo.
  • 1996-2003 m. - dvi kadencijas buvo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys.
  • 19961997 m. buvo Lietuvos medicinos etikos komiteto sekretorius; 19972000 m. Lietuvos medicinos etikos komiteto pirmininko pavaduotojas; 2001-01 – 2001-09 m. Lietuvos bioetikos komiteto pirmininko pavaduotojas; 2001-11 – 2012-12 Lietuvos bioetikos komiteto biomedicininių tyrimų ekspertų grupės narys; 2003-05 – 2014-05 mėn. Lietuvos bioetikos komiteto kolegijos narys. 1994 m. priimtu LR Sveikatos sistemos įstatymu Lietuvos Bioetikos Komitetas tapo vienintele institucija, įpareigota išduoti leidimus biomedicininių tyrimų projektams. 1997 m., priėmus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl biomedicininių tyrimų etikos ekspertizių atlikimo laikinosios tvarkos“, leidimai vykdyti biomedicininius tyrimus su vaistais, buvo išduodami LBEK gavus Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos pritarimą.
  • 2002-09-23 - 2005-06-28 vadovavo prie Seimo įsteigtai „Lietuvos etninės kultūros globos“ tarybai.
  • 2000-2008 m. kaip Lietuvos etinės kultūros draugijos „Ethos“ atstovas, kartu su N. Rericho ir Vydūno draugijų vadovais kasmet organizavo Vilniuje ir kituose miestuose po du etikos forumus. Svarstytų problemų sąraše: „Doroviniai politikos aspektai“, „Teisingumas kaip valstybės kūrimo principas“, „Socialinė depresija: bruožai, priežastys, pasekmės“, „Atsakomybė: moraliniai, teisiniai ir poltiniai aspektai“, „Etikos kodeksai: vizija ir realybė“ ir kt.
  • 2003-2007 m. su “Consilia academica” organizavo konferencijų ciklą “Kad Lietuva neišsivaikščiotų” Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Rokiškyje ir Vilniuje.
  • 2001 m. išrinktas prie V. Mykolaičio-Putino muziejaus įkurto V. Mykolaičio-Putino kultūros paramos fondo valdybos pirmininku. 2001-2012 m. vadovavo ir prie šio muziejaus veikiančiam VPU studentų ir absolventų savišvietos bei saviugdos klubui „Renesansas“.
  • 2015 m.- iki šiol yra Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų tarybos narys
  • Daug metų yra bendradarbiavęs su „Kultūros barais“ (1989–1995 m. redkolegijos narys), „Literatūra ir menu“ (1977–1988 m. redkolegijos narys), „Liaudies kultūra“ (konsultantas, o nuo 1990 m. redkolegijos narys), “Dora” (vėliau “Ethos”; 1989–1991 m. redkolegjos narys) ir kitais periodiniais leidiniais.
  • Daugiausia visuomenės dėmesio yra sulaukę K. Stoškaus straipsniai: “Kai priartėja tamsa (Apie žmogaus dvasines krizes)” (“Literatūra ir menas”), “Kriticizmas ir fasadinės kultūros kritika” (“Kultūros barai”) “Nesuprantamas menas: jo apologetika ir kritika” (“Kultūros barai”) (išverstas į estų k.).
  • Atsiradus internetui daugelyje žiniasklaidos portalų spausdinami K. Stoškus straipsniai aktualiais Lietuvos visuomeninio, politinio ir kultūrinio gyvenimo klausimais.

Rūpesčiai dėl demokratinių permainų

K. Stoškus apie 1978 m.

Nuo “pertvarkos “ iki Sąjūdžio

Po M. Gorbačiovo “pertvakos” paskelbimo Leningrade, Maskvoje ir kai kuriuose kituose miestuose greitai sustiprėjo inteligentų pilietinis aktyvumas. Lietuvoje jis ilgokai buvo slopinamas.

Vieną iš pirmųjų laisvų pilietinių diskusijų ciklą “Menas ir kultūros atsinaujinimas” Lietuvos menininkų rūmuose 1987 m. pavyko suorganizuoti K. Stoškui (Filosofų draugijos estetikos sekcija) su A. Staponkumi (“Kultūros barai”). Surengti šeši forumai: “Menas ir žmogaus išlikimo problema”, “Asmenybė mene ir menas asmenybės gyvenime”, “Kūrybos prasmė ir galia”, “Kritika ir diskusijų kultūra”, “Masinio meno plitimo tendecijos mūsų kultūroje”, “Menas, auklėjimas ir saviaukla”. Iš visų kitų renginių šis ciklas išsiskyrė tuo, kad čia pirmą kartą susitelkė visų sričių intelgentai: rašytojai, vertėjai, filologai, dailininkai, muzikus, menotyrininkai, filosofai, žurnalistai, fizikai, biologai, ekonomistai, juristai, gydytojai, mokytojai ir t.t. Ir pirmąsyk žmonės ėmė kalbėti viešai viską, ką galvojo, todėl garsas apie jį sklido iš lūpų į lūpas. Be to, didelė dalis diskusijose pasakytų minčių buvo kiekvieną mėnesį skelbiama žurnale.

Tai jau nebuvo profesinių interesų vienijamų žmonių susibūrimai, bet pirmieji sąjūdžio užgimimo ženklai, sukėlę nerimą net partijos CK ir jos vyriausiam ideologui L. Šepečiui. Savo pasipiktinimą šio formo laisvėmis ir organizatorių deramos pozicijos neturėjimu jis išreiškė ne tik susitikęs su žurnalo vyr. redaktoriumi, bet ir oficialiuose renginiuose: Kauno partinio aktyvo susirinkime, V dailininkų suvažiavime ir kitur.

Prasidėjus Sąjūdžiui, K. Stoškus buvo išrinktas Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos nariu ir prisidėjo prie daugelio dokumentų rengimo. Jau tada jis manė, kad panaikinus cenzūrą ir susidarius palankioms pilietinių organizacijų kūrimosi sąlygoms, Nepriklausomybė gali būti pasiekta taikios revoliucijos būdu. Didžiausią pavojų tokiai revoliucijai jis matė visose konfliktų aštrinimo, gilinimo ir agresyvumo didinimo formose, viešose provokacijose, stichiniuose maištuose, teroro ir kitokio smurto aktuose, organizuotose iniciatyvose pradėti pilietinį karą, raginimuose susitaikyti su neišvengiamu kraujo praliejimu, grobuoniškame turtų užvaldyme bei naikinime, demonstratyviame moralinių normų laužyme ir pan.

Lietuvos ateities forumas

Siekdamas atskleisti tokių tendencijų pavojingumą ir prisidėti prie jų neutralizavimo, su kitais bendraminčiais jis greitai prisijungė prie Lietuvos Ateities forumo (LAF). Tai buvo pirmasis apie tolimesnę Nepriklausomos valstybės ateitį galvojančių žmonių judėjimas.

Jų tarpe buvo nemaža disidentų, sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, dvasininkų, buvusių dėstytojų ir studentų. Jie dažniausiai rėmėsi tuo metu neginčijamu kardinolo V. Sladkevičiaus, mons. K. Vasiliausko autoritetu. Su jais artimai bendradarbiavo kapucinas Tėvas Stanislovas (Dobrovolskis) ir R. Mikutavičius. Šio judėjimo darbų rinktinėje «Lietuvos ateities forumas: už ką ? prieš ką ?», išleistoje 1993 m., apibendrintai sakoma: “Visus juos vienija siekimas ugdyti Lietuvoje demokratijos daigus, ginti asmens laisves, pilietines teises, nuomonių įvairovę, tuo būdu stiprinant nepriklausomą valstybę“.

Nepaisant geriausių iniciatorių norų, šio judėjimo žmones ir jų nuostatas mažai kas tesuprato. Svarbiausia, niekas su jais net nemėgino rimtai diskutuoti. Kitamintiškumas ir net pačių grubiausių valdžios klaidų taisymas tada apskritai buvo nepakenčiamas.

Šios knygos Pratarmėje K. Stoškus rašė: “Lietuvos ateities forumas buvo apšauktas antipatriotine politine raudonųjų opozicija, norinčia sutrukdyti Lietuvos valstybingumo atkūrimui, sugrąžinti ją atgal į imperijos glėbį. Prieš jį buvo sukeltos ne tik visos valdžios finansuojamos masinės informacijos priemonės, negailėjusios nei patyčių, nei pokarinius laikus primenančio plūdimo, nei fantastiškiausių prisigalvojimų apie galimus «lafininkų» ryšius su nepavykusių pučų organizatoriais Vilniuje ir Maskvoje. Maža to, į karą prieš Forumą buvo mesti įvairiausi judėjimai nuo Konsultacinio seimo iki Piliečių chartijos, nekalbant jau apie tas smulkias kovines grupuotes, kurios, neišgalėdamos žodžiais polemizuoti su savo «ideologiniais priešais», ėmėsi fizinės jėgos bei smurto veiksmų: patalpų blokavimo, lektorių kumščiavimų, apspardymų, apmėtymų kiaušiniais, laistymų dvokiančiais chemikalais ir net... bombų sprogdinimo. <... > Valdžiai reikėjo «priešų», - ir ji jų pasidarė, net prieš pastarųjų valią. Tie «priešai» buvo tik nuosaikesnio galvojimo žmonės, įpratę matyti abi medalių puses, suvokę, kad ne vienas pasirinktas politinio kurso veiksmas sunkino Lietuvos nepriklausomybės žingsnius. Daugelis tų žmonių dar buvo nespėję visai užmiršti artimųjų kraujo, pralieto ant pokario «klasių kovos» aukuro“.

Nepartinis demokratinis judėjimas

Kai gerokai vėliau atsirado buvusio valstybės kanclerio ir Seimo nario advokato Kęstučio Čilinsko Jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ) ir nuo jo atsiskyręs Nepartinis demokratinis judėjimas (NDJ), tokių metodų, kokie buvo naudojami prieš LAF’ą, jau nebuvo taikoma. Dabar buvo naudojamas organizuoto ignoravimo metodas. Nors advokatas buvo sutelkęs nemaža šalininkų įvairiuose Lietuvos miestuose, į jo mitingus visada rinkosi minios žmonių, politikai ir visa įtakingiausioji žiniasklaida tylėjo. Jo politinis ir juridinis autoritetas padėjo žadinti žmonių viltis, kad fasadinė demokratija gali būti pakeista realia demokratija, kad galima pasipriešinti šalyje išplitusiai savivalei, moraliniam, juridiniam ir socialiniam neteisingumui. Matydamas K. Stoškaus kritiškumą ir susirūpinimą nuolatiniu teisingumo principų pažeidinėjimu, K. Čilinskas pakvietė prie demokratinio judėjimo prisijungti ir jį. Čia jis buvo išrinktas judėjimo valdybos nariu.

Judėjimas telkėsi apie K. Čilinsko asmenį. Todėl, jam mirus, greitai sunyko judėjimo masiškumas. O naujam pirmininkui Povilui Gyliui nuėjus į Seimą, turėjo pasikeisti ir vadovybės darbo metodai. 2012 m. NDJ valdybos pirmininko pareigos buvo patikėtos K. Stoškui, kuris buvo priverstas kartu su V. Budniko vadovaujama Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA) perorientuoti darbą į šviečiamąją, analitinę ir ekspertinę veiklą.

Siekant konsoliduoti žmogaus teisių srityje veikiančių Nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą, 2014 m. buvo įsteigtas Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC), jungiantis LŽTA, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją, Piliečių gynimo paramos fondą, Nepartinį demokratinį judėjimą ir Lietuvos Helsinkio grupę. Tais pačiais metais susibūrė Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organziacijų koalicija, kuri vienija pilietiškai aktyvius intelektualų bendruomenės ir NVO atstovus.

Pagal prezidentūros parengtą ir greitai Seimo priimtą NVO įstatymą 2015 m. buvo sukurta vadinamoji Lietuvos NVO taryba, kuros pusę sudaro ministerijų ir kai kurių kitų valdžios institucijų atstovai. Nors K. Stoškus labai abejojo tokios tarybos galimybe teisingai atstovauti visuomeninių organizacijų interesus, jis buvo išrinktas tos tarybos nariu.

Kultūros kongresai

K. Stoškus 1988 m.

Sąjūdinis kongresas

1989 m. birželio 20 d. Lietuvos kultūros ministerijos kolegija ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo taryba priėmė Nutarimą Nr. 66 “Dėl pasiruošimo Lietuvos kultūros kongresui”. Jis įpareigojo miestų ir rajonų vykdomuosius komitetus ir Sąjūdžio rėmimo grupes “organizuoti kultūros darbuotojų konferencijas”, kuriose būtų aptarta “kultūros situacija” ir numatyti būdai bei priemonės “tautinės kultūros plėtrai vietose”. Buvo numatyta į Pramoginių renginių ir sporto rūmus sukviesti 1000 delegatų ir 3000 svečių.

Kongresas įvyko ne 1989 m., kaip buvo numatyta, o 1990 m. gegužės 18-19 dienomis. Ruošiantis šiam pirmajam (jis paprastai vadinamas sąjūdiniu) ir didžiausiam pokario Lietuvos kultūros kongresui, jau 1989 m. buvo išleisti “Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys” (ats. redaktoriai: R. Ozolas, B. Kuzmickas ir K. Stoškus) ir “Lietuvos kultūros namų koncepcija” (vienas iš rengėjų). 1990 m. publikuota memorandumo medžiaga “Lietuvos kultūros būklė” ir “Lietuvos kultūros kongreso nuostatos (projektai)” (ats. redaktorius K. Stoškus). “Metmenyse” publikuoti K. Stoškaus tekstai: “Kultūros koncepcijos metmenys” ir “Buities kultūra. Dorovė ir bendradarbiavimo kultūra”, “Kultūros būklėje” – “Apie dorovės nuosmukį ir masinę kontrkultūrą”, “Nuostatose” – “Dėl tautos dorovinio apsisprendimo”, “Dėl kultūros instituto įsteigimo” (kartu su A. Šidlausku) ir “Dėl Lietuvos mokslo ateities” (kartu su Č. Kudaba ir B. Kuzmicku).

K. Stoškus vadovavo vienai iš 15 kongreso sekcijų Naujas posūkis į Vakarus. Lietuvos kultūros vesternizacija. Plenariniame posėdyje jis padarė pranešimą „Kultūros politika“. (Žr.: „Lietuvos kultūros kongresas. Vilnius: Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerija, 1991). Tai buvo viena iš ryškiausių nepriklausomos Lietuvos atkūrimo grandžių, kai pirmąsyk po II Pasaulinio karo laisvomis diskusijomis buvo įvertinta Lietuvos kultūros būklė, numatyti keliai, kaip autoritarinę ir hiperideologizuotą kultūros politiką perorientuoti į demokratinę. Kartu tai buvo pirmas ir galbūt paskutinis kartas, kai visuomenininkai dirbo ranka rankon su Kultūros ministerija.

Kiti kongresai

Krescencijui Stoškui teko vadovauti II, III ir IV Lietuvos kultūros kongresų organizavimui. Šie kongresai ėmė rinkti Tarybas, kurios turėjo įgyvendinti kongresų nuostatas bei nutarimus. Visų šių tarybų pirmininku buvo renkamas K. Stoškus.

1996 m. įvykęs II kongresas parengė Lietuvos kultūros įstatymo projektą ir Kultūros politikos nuostatas. Daugybę kartų taisytas kultūros įstatymo projektas iki šiol tebeguli Seimo stalčiuose. Žymiai pakoreguotos, nors ne visais atžvilgiais į gerąją pusę, Kultūros politikos nuostatos vėliau buvo patvirtintos Vyriausybės. Jos formaliai galiojo iki 2010 m., kol Seimas priėmė abejotinos vertės Lietuvos Kultūros politikos kaitos gaires.

III kongresas 2002 m. vyko ne tik Vilniuje, bet penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Jis priėmė didelį pluoštą rezoliucijų, kurios reikalavo rūpintis visuomenės doroviniu persilaužimu, nacionalinio radijo ir televizijos dekomercializavimu ir suvisuomeninimu, menininkų rūmų grąžinimu visuomenei, lietuvių kalbos išsaugojimu, dailininkų sąjungos teisių į Šiuolaikinį meno centrą atstatymu, alkoholio reklamos uždraudimu per radiją ir televiziją, bendradarbiavimu su „Lietuvos žiniomis“, Lietuvos socialinės patologijos įvertinimu ir kt.

IV kongresas 2009 m. skirtas kultūros politikos strategijai ir prioritetams aptarti. Iki kongreso dienos buvo suorganizuota serija konferencijų „Lietuvių lalba XXI a. pradžioje“, „Šiandieninis paveldo saugojimas ir tvarkymas: ar tai tvari plėtra?“, „Vilniaus kultūros plėtra: regimybė, realybė ir galimybės“, „Ar reikia Lietuvai visuomeninio transliuotojo?“, „Kultūros rėmimo fondai: politika ir rezultatai“, „Lietuvos kultūros politika ir jos prioritetai“, „Kultūros kūrėjas ir vartotojas“, „Pasitinkant ketvirtąjį Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimą“, „Utenos regiono kultūros plėtros perspektyvos“, „Politinės kultūros krizė: priežastys ir išeitys“. Pastarajai temai buvo skirti du renginiai: debatai tarp įvairių politinių orientacijų žmonių ir drauge su Jungtiniu demokratiniu judėjimu suorganizuota konferencija: „Visuomeniniai judėjimai ir prezidento rinkimų problemos".

Žymiai kongreso renginių programą paįvairino prieš pat kongresą Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje surengta jaunimo konferencija „Pareiga Lietuvai: kartų dialogas". Šių konferencijų aptarimas ir kongreso pranešimai publikuoti knygoje „Ketvirtasis Lietuvos kultūros kongresas: Kultūros politikos strategija ir prioritetai“ (2009). Joje paskelbti K. Stoškaus tekstai: „Pratarmė: kongresas tarp kongresų“, „Įžanginis žodis:apie Lietuvos kultūros kongreso veiklą“, „Baigiamasis žodis“. Jame publikuojamos poeto J. Marcinkevičiaus, kultūros ministro R. Vilkaičio, Seimo nario J. Oleko kalbos, poeto M. Martinaičio, dirigento S. Sondeckio, advokato K. Čilinsko, verslininko R. Dargio, akad. A. L. Telksnio, muzikologo J. Antanavičiaus, Lietuvių kalbos instituto direktorės E. J. Zabarskaitės ir kt. pranešimai.

Prie reikšmingesnių IV kongreso tarybos darbų priklauso: viešas kritinis kultūros ministerijos bei dviprasmiškos nacionalinių premijų skyrimo politikos įvertinimas, priešinimasis profesionaliojo meno išstūmimui iš oficialiosios kultūros politikos, internetinės svetainės sukūrimas, konferencijos „Smurto bei savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas Lietuvoje“ organizavimas Seime.

Kad Lietuva neišsivaikščiotų

R. Ozolas ir K. Stoškus 2003 m.

Lietuvos demografinė būklė

Kunigas R. Mikutavičius 1989 m. JAV išleido eilėraščių knygą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, simboliškai perspėjanti žmones apie didžiausią grėsmę, kokia gali ištikti tautą – jos išnykimą. Po tragiškos kunigo žūties Kaune buvo įkurtas jo vardo fondas ir draugija Consilia academica: „Kad Lietuva neišsivaiklščiotų“ (2002 m.).

Vienas iš svarbiausių jos tikslų buvo kunigo ir poeto idėjų bei darbų tęstinumas ir jo atminimo įamžinimas. Pavojingos šalies permainos privertė į pirmą planą iškelti tautos „išsivaikščiojimo“ problemą. Prie šių problemų kėlimo ypač daug prisidėjo K. Stoškus. Visais įmanomais būdais jis skatino, ragino ir agitavo, jog visoje Lietuvoje nedelsiant prasidėtų pilietinės akcijos, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Jam teko rengti daugelio šių akcijų programas, organizuoti kai kurių programų įgyvendinimą ir pačiam dalyvavauti jame. Šių akcijų organizavimas praėjo tris pagrindinius etapus: 1) šviečiamojo pobūdžio išvykas po Lietuvą, 2) visuomeninių organizacijų telkimą ir konsolidavimą, 3) atkaklius raginimus organizuoti partijų Nacionalinį susitarimą iš viršaus.

Pirmajame etape daugiausia buvo organizuojamos išvažiuojamosios konferencijos įvairiuose Lietuvos miestuose ir gyvenvietėse. 2003 m. vyko dvi tokio pobūdžio konferencijos (Kaune ir Vilniuje), 2004 m. – septynios: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Salose (Rokiškio savivaldybėje) ir dvi Vilniuje. Jose perskaityta daugiau negu 60 pranešimų tokiais aktualiais tautos ir valstybės išlikimo klausimais, kaip antai: demografinė krizė, emigracija ir protų nutekėjimas, intelektinių pajėgumų išsekimo grėsmės, demoralizacijos formos, mastai ir dominuojančios tendencijos, globalizacija ir kultūros išsaugojimas ir pan. Į šį procesą draugijai pavyko pritraukti Mokslų Akademiją, Mokslininkų rūmus, Lietuvos kultūros kongresą, Lietuvos rektorių konferenciją, Pilietinių organizacijų forumą, Tėviškei pagražinti draugiją.

Kad tos pastangos sulauktų daugiau visuomenės dėmesio, kartu buvo siekiama, jog Seimas bent vienerius metus paskelbtų visuomeninių akcijų metais, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Tuo tikslu jau 2003 m. buvo kreiptasi į tuometinį prezidentą Paksą. Delegaciją priėmęs prezidentas sutiko, kad iš tiesų per mažai dėmesio yra skiriama gimstamumo mažėjimui ir mirtingumo didėjimui, jaunųjų žmonių išvykimui dirbti ir gyventi į užsienį, narkomanijai ir t.t. Valstybės vadovas pripažino, kad šie svarbūs klausimai turėtų būti sprendžiami kartu su aktyviąją visuomenės dalimi, organizacijomis ir pilietinėmis institucijomis, siekiant garantuoti žmonėms galimybę išgyventi savo krašte.

Nacionalinio susitarimo projektai

Po prezidento atstatydinimo viską teko pradėti iš naujo. K. Stoškus parengė dokumento projektą, kuris kvietė pačias "visuomenines organizacijas, draugijas (bendrijas), susivienijimus (asociacijas), švietimo, mokslo ir kultūros institucijas, politines partijas, valdžios įstaigas, visus laisvuosius piliečius imtis Nacionalinio susitarimo iš apačios, kad Lietuva neišsivaikščiotų, – pradėti visų šalies pajėgų ir išteklių telkimą Tautos demografiniam potencialui atstatyti, jos kuriamosioms galioms sustiprinti ir savitai lietuvių kultūrai išsaugoti pasaulyje“. Šį dokumentą pasirašė nemaža visuomeninių organizacijų, universitetų ir pavienių intelektualų. Bet kadangi šį darbą organizuojančių ir mobilizuojančių jėgų buvo per maža, pasirašymo procesas vyko nepatenkinamai lėtai, todėl buvo pereta prie trečiojo etapo – Seimo frakcijų susitarimo iš viršaus.

2013 m. K. Stoškus, sulaukęs Nepartinio demokratinio judėjimo valdybos pritarimo, Mokslų Akademijoje organizavo konferenciją, kuri turėjo išjudinti politikus tarpusavio susitarimui. Debatus joje pradėjo politinių partijų lyderiai bei jų atstovai (Vytenis Povilas Andriukaitis, Arvydas Anušauskas, Mečislovas Zasčiurinskas, Ramūnas Karbauskis, Arvydas Akstinavičius), po jų labai įtikinamai padėtį išanalizavo ekspertų grupės nariai (Audra Sipavičienė, Antanas Kulakauskas, Povilas Urbšys, Dainius Paukštė), vėliau įsiterpė kiti konferencijos dalyviai. Konferencijos pabaigoje politikai parodė, kad jie pritaria parengtos rezoliucijos tekstui, kuris ragino kviesti, jog prie pilietinės visuomenės nacionalinio susitarimo iš apačios telktųsi politinės partijos bei visos aukščiausiosios valdžios institucijos ir neatidėliojant būtų parengta išsami ir visapusiška Nacionalinė masinės emigracijos sustabdymo ir reemigracijos skatinimo programa, kad Lietuva neišsivaikščiotų.

Kadangi pasibaigus konferencijai, iš pažadų nieko nebeliko, K. Stoškui teko asmeniškai kreiptis į valdančių seimo frakcijų lyderius, kad jie pradėtų Nacionalinį susitarimą iš viršaus. Bet čia jie elgėsi visiškai priešingai. Lyg susitarę atvirai išsisukinėjo. Vieni rodė, kad tai jų nedomina, kiti neslėpė, kad ši problema jiems per sunki. Todėl siūlė kreiptis į Prezidentę, kad ji sukviestų partijų lyderius. Taip ir buvo padaryta. Prezidentės atsakyme buvo pagirta iniciatyva ir net pasakyta, kad „sprendimai, galintys užtikrinti kokybiškesnį gyvenimą šalies žmonėms ir sustabdyti emigraciją <...> yra prioritetiniai“. Tačiau galimybė sukviesti politinius lyderius buvo nutylėta. Laiškas baigiamas žodžiais, kad prezidentė daranti viską, „kad būtų įgyvendintos realios permainos daugelyje gyvenimo sričių ir šalies problemos būtų sprendžiamos Lietuvos žmonių labui“.

K. Stoškus pasakoja: „Paskutinė viltis liko 2003 m. prezidento R. Pakso pasakyti žodžiai. Teko ir ją išnaudoti. Nors jis dabar buvo tik Europos parlamento narys, jo partinė frakcija įėjo į valdančiąją koaliciją. Jis buvo paprašytas imtis Nacionalinio susitarimo iniciatyvos. Tiesa, jo atsakymas labai neguodė. Bet jis vienintelis parodė, kad šią problemą tikrai supranta“.

Neužilgo buvo sukurta „Seimo migracijos komisija“, kuri galų gale parengė ir penkių frakcijų Nacionalinį susitarimą, pasirašytą Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko ir Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus, Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko Rolando Pakso, Darbo partijos pirmininko Valentino Mazuronio, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko Valdemaro Tomaševskio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko Lino Balsio. K. Stoškus: „Iki Programos dar toli, bet pirmieji ledai pralaužti“.

Įvertinimai

  • 2007 m. Vilniaus apskrities metų žmogaus Didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio apdovanojimas "Už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje" (už Lietuvos visuomenės moralinio ir dvasinio atgimimo renginių inicijavimą ir organizavimą, jautrumą socialinės neteisybės apraiškoms).

Kilmė ir šeima

Tėvai – Antanas Stoškus, Mato, ūkininkas; – Bronė Stoškienė, Aniceto (Puodžiūnaitė), namų šeimininkė.
Broliai, seserys – Albinas Stoškus (g. 1935); – Alfonsas Stoškus (g. 1936); – Angelė Stoškutė (g. 1942); – Danguolė Stoškutė (1943-1944)

Šeima – žmona Gražina Ona Stoškienė, Petro (iki 1970 m. Jokubauskaitė, g. 1943 m. gegužės 28 d. Vietove), inžinierė-ekonomistė.
VaikaiLiutauras Stoškus (g. 1970 m. lapkričio 21 d. Vilniuje), biologas, ekologas, aplinkosaugininkas, visuomenės ir politikos veikėjas; – Argaudas Dartautas Stoškus (g. 1975 m. gruodžio 12 d. Vilniuje), biologas, ekologas, aplinkosaugos ekspertas.

Bibliografija

Monografijos

Rezignacija, arba mirties filosofijos iššūkis modernybei. Vilnius, VPU leidykla, 2011, 604 p.,ISBN 978-9955-20-640-8.

Svarbesni darbai

  • Etiketas ir žmonių bendravimas. – Vilnius: Mintis, 1981 m.
  • Metodologiniai marksistinės filosofijos bruožai, 1981 m., vienas autorių
  • Nuo daikto iki asmenybės. – Vilnius, 1991 m.
  • Žmogaus savikūra. – Vilnius: Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“, 1992 m.
  • Bendravimas ir žmonių doriniai tipai. – Vilnius: Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“, 1994 m.
  • Eristika arba mokėjimas ginčytis ir diskutuoti. – Vilnius: VPU, 1996 m.
  • Pasaulėžiūrų konfliktas ir dorovės ugdymas. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 1996 m.
  • Asmuo: jo personažai, kaukės, vaidmenys. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 1998 m.

Diskusijų, forumų ir renginių temos:

  • „Ar reikalinga Lietuvai tautinė mokykla?“ 2009. 12. 03
  • „Kas liudija valstybės interesų išdavystę?“ 2009. 07. 01
  • „Lietuvoje universitetą galima baigti visai nestudijavus“. 2010. 02. 16
  • „Tausojimo politika ir išėjimo iš krizės perspektyvos“. 2010. 03. 03
  • „Lietuvos kultūros politika: šalies kultūros poveikis visuomenės gerovei“. 2010. 06. 09
  • „Mokslo, kultūros, smulkiojo ir vidutinio verslo integruota plėtra visiškam užimtumui pasiekti ir skurdui įveikti“. 2010. 07. 02
  • „Vilniaus „mažieji“ muziejai šiandien: būti ar?..“. 2010 m. rugsėjis
  • Kodėl mūsų šalyje patriotiškos idėjos nuvertinamos, o patys jų nešėjai marginalizuojami? 2010-10-30

Pasisakė Lietuvos Rericho draugijos kartu su Vydūno draugija, Lietuvos kultūros fondu bei Lietuvos etine kultūros draugija „Ethos“ organizuotuose Etikos forumuose:

  • 1-as. Doroviniai politikos aspektai. 2000-05-04
  • 2-tas. Teisingumas kaip valstybės kūrimo principas. 2000-09-21
  • 4-tas. Ar pasaulis pasikeitė po rugsėjo 11-osios? 2001-11-08
  • 6-tas. Ar verta sugrįžti prie Vydūno? 50-čiai metų po Vydūno mirties praėjus. 2003-02-20
  • 11-tas. Verslo Etika: sąlyga harmoningai visuomenės raidai. 2006-11-30
  • 12-tas. Ar taps Kultūra prioritetu valstybės gyvenime? 2007-04-13
  • 14-tas. Kultūra po aukštaitijos dangumi. 2008-04-14

Knygos:

"Etiketas ir žmonių bendravimas", "Septynios didžiosios nuodėmės". Monografijų "Tautinis mentalitetas" (1989).

Šiuolaikinė filosofija: globalizacijos amžius. Monografija (kartu su B. Kuzmicku, J.Morkūniene ir kt.). Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004, p. 52 – 65.

Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija (kartu su R. Grigu, A. Gaižučiu, A.Vaišvila ir kt.). Vilnius VPU leidykla, 2005, p. 187 – 201.

"Valstybės kūrimo drama: krizė ir vizijos", "Lietuvos ateitis pasaulio kontekste" ir kt. bendraaut.

Svarbiausi moksliniai straipsniai:

"Socialinės patologijos proveržis nepriklausomoje Lietuvoje" ("Socialinė atskirtis ir kultūra", 2007).

"Schopenhauerio rezignacija" ("Valios metafizika: Schopenhauerio filosofijos interpretacijos", 2008).

"Ar gali kultūra būti prioritetu?" ("Naujoji Romuva", 2008).

"Hedonistinė estetika ir meno rangai" ("Menas ir laisvalaikio kultūra", 1981).

"Etiketas – ne vien forma" ("Etikos etiudai: kultūra, dorovė, asmenybė", 1982).

"Dviejų tiesų teorija ir pažintinis meno aspektas" ("Menas ir pažinimas", 1983).

"Kriticizmas ir fasadinės kultūros kritika" ("Kultūros barai", 1987).

"Tolerancija tarp norų ir galimybių" ("Tolerancija kintančioje Rytų [ir] Vidurio Europoje", 1995).

Šaltiniai

Parengta pagal informaciją žiniasklaidoje iki 2016 m. Duomenys sutikslinti bendradarbiaujant su Krescencijumi Stošku.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 90% (+56626-631=55995 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 12% (+7312-175=7137 wiki spaudos ženklai).
  • Saulius Maskeliūnas – redaktorius – 0% (+0-96=-96 wiki spaudos ženklai).