Kretingos kapinynas
Kretingos kapinynas | ||
Kiti pavadinimai | ||
Lokalizacija | ||
Respublika: | Lietuva | |
Apskritis: | Klaipėdos apskritis | |
Savivaldybė: | Kretingos rajono savivaldybė | |
Seniūnija: | Kretingos seniūnija | |
Gyvenvietė: | Padvariai | |
Kapinių ypatumai | ||
Naudojimas | IX–XII a. | |
Žvalgymo metai | 1909 m., 1912 m., 1982 m., 1983 m., 1992 m. | |
Objekto kodas | 12308 | |
Žiūrėti didesniame žemėlapyje |
Kretingos, Padvarių kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 12308, senas registro kodas A1822, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. IP2462A) – kapinynas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Padvariuose (Kretingos seniūnija), prie šiaurinio Kretingos miesto pakraščio, Akmenos kairiajame ir Dupulčio dešiniajame krante, jų santakoje, prie Kretingos dvaro I tvenkinio.
Vieta
Įrengtas į upių santaką įsikyšančiame aukštumos kyšulyje. Šiaurės rytinėje ir vakarinėje dalyje stovi gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Pietrytiniu pakraščiu praeina kelias Kretinga–Salantai, pietvakariniu – takas į Kretingos (Padvarių) kapines (senasis Darbėnų kelias).
Istorija
Smarkiai apnaikintas XVIII–XX a. statant Kretingos dvaro ir Kretingos tarybinio ūkio-technikumo pagalbinius ūkinius, gamybinius ir gyvenamuosius pastatus, plečiant kelią Kretinga–Salantai, tiesiant vandentiekio tinklus.
1972–1988 m. buvo respublikinės reikšmės archeologijos paminklas,[1] 1993 m. įrašytas į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (IP2462A), 2004 m. – į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A1822),[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[3]
Tyrimai
1909, 1912 m. tyrė Vladas Nagevičius, 1983 m. – Ignas Jablonskis. 1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1988 m. – Julius Kanarskas ir Donatas Butkus, 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas), 2008 m. – Donatas Butkus (Kretingos muziejus).
Iš viso ištirtas apie 664 m² plotas, aptikta daugiau kaip 53 (51 sudeginto ir 2 nedegintų) mirusiųjų kapai ir 14 sunaikintų kapų vietos. Mirusieji laidoti su įkapėmis: rasta įmovinių ir įtveriamųjų žeberklinių ietigalių, dviašmenis kalavijas, peilių, dalgelių, skiltuvų, žąslų, svarstyklių svorelių, papuošalų – vytinių antkaklių, pasaginių segių, apyrankių, žiedų.[4]
Kapinyno vakarinėje dalyje aptikti I tūkstantmečio pr. m. e. pab. – I tūkstantmečio m. e. pr. senovės gyvenvietės kultūrinio sluoksnio žymių su kauliniais dirbiniais, lipdytu miniatiūriniu puodeliu bei lipdytos keramikos šukių grublėtu ir spurgeliais puoštu paviršiumi.
Radinius saugo Valstybinis Ermitažas (Rusija), Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Kretingos muziejus.[5]
Šaltiniai
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973
- ↑ Valstybės žinios - 2004, balandžio 1. - Nr. 48. - P. 8
- ↑ Kultūros vertybių registras|Kretingos, Padvarių kapinynas
- ↑ Vladas Nagevičius. Kiti mano prieškariniai tyrinėjimai Žemaičiuose. - Senovė. - Kaunas, 1935. - T. 1. - P. 66; Ignas Jablonskis. Kretingos plokštinio kapinyno tyrinėjimai. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. - Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akamedijos Istorijos institutas, 1984. - P.75–76
- ↑ Adolfas Tautavičius. Kretingos kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 18 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
|