Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Krišnaitai)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Krišnaitai gieda mantrą Vienos gatvėje

Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija (angl. ISKCON, International Society for Krishna Consciousness - pažodžiui, "Tarptautinė bendrija Krišnos sąmonei") – A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados ir jo mokinių 1966 m. Niujorke įkurta religinė ir kultūrinė organizacija, jos ir giminingų organizacijų nariai dar žinomi populiariu vardu kaip "Harė Krišna" judėjimas arba krišnaitai.

Vakaruose ISKCON dažnai priskiriamas prie naujųjų religinių judėjimų (NRJ). Judėjimo mokymo pagrindas yra senovės indų Vedų raštai, kurių ištakos pagal įvairias indologų teorijas siekia nuo tūkstančio iki kelių ir daugiau tūkstančių metų [1]. Savo filosofija, kultūra bei praktikos formomis ISKCON seka nuo XV a. pabaigos Indijoje gyvuojančia gaudija vaišnavų dvasine tradicija.

Krišnaitai propaguoja bhakti jogos sistemą, kurios esmę sudaro pasišventimas Krišnai, kuris tokiuose Vedų raštuose kaip Bhagavad Gita ir Bhagavata Purana aprašomas kaip Bhagavanas – „Aukščiausias Dievo Asmuo“, pirminis asmeninis Dievas, nesiskiriantis nuo Višnu.

Turinys

Idėjos, religinė praktika ir istorija

Krišna garbinamas kaip „Aukščiausias Dievo Asmuo“, kurio vardas reiškia „pats žaviausias“, "tas, kuris patrauklus visiems". Svarbiausias praktikuotojo tikslas – per bhakti jogos, "dvasinės tarnystės", praktiką pasiekti dvasinės meilės Krišnai lygį. Tai reiškia, kad veikla siekiama tarnauti ir teikti džiaugsmą Krišnai. Visos gyvos esybės laikomos amžinomis Dievo dvasinės galios dalelėmis, dvasinėmis sielomis, skirtingomis nuo fizinio kūno ir proto, kuriuos sukuria Dievo išorinė galia - materiali energija. Susiejusios save su fiziniu ir mentaliniu kūnais ir atlikdamos veiksmus dėl savanaudiškų tikslų – karmą, sielos sukasi gimimų ir mirčių rate materialiame pasaulyje – samsaroje, keisdamos įvairių gyvybės rūšių kūnus (reinkarnacija). Praktikuodamos bhakti jogą gyvosios esybės atgaivina prigimtinį ryšį su Krišna, sulaukia Krišnos malonės, išsivaduoja iš materialaus pasaulio, ir patenka į "dvasinį dangų“ – Krišnos buveinę, kur įgijusios savo amžiną dvasinį pavidalą amžinai su juo bendrauja. Užsiimti dvasinės tarnystės praktika ir ugdyti dvasinę meilę Dievui laikoma svarbiausiu žmonijos tikslu. Laikoma, kad kitos religijos taip pat garbina tą patį vieną Dievą (monoteizmas), tik įvairiais vardais, todėl krišnaitai pripažįsta kitas religijas, tokias kaip islamas, krikščionybė, judaizmas.

Pagrindinė religinė praktika – tai sankirtana (šlovinimas susibūrus) ir mahamantros (Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė [2]) kartojimas, bei „Dievybių“ (figūros, vaizduojančios Dievo pavidalą; tai laikoma Dievo inkarnacija, kuria jis priima garbinimą - arča-avatara) garbinimas šventykloje, taip pat reguliarus paskaitų klausymas ir raštų skaitymas, kita veikla vykdant guru nurodymus. Sankirtana apima Dievo vardų giedojimą ir Dievo savybių šlovinimą, taip pat ir knygų platinimą, paskaitų skaitymą, ir su tuo susijusią veiklą. Knygų platinimo ir idėjų propagavimo visuomenėje veikla ISKCON'e laikoma labai svarbia.

Tapęs mokiniu, ISKCON narys pasižada savo dikša guru, iniciuojančiam dvasiniam mokytojui, sukartoti kiekvieną dieną ne mažiau kaip 16 džapa malos (108 karolių vėrinio, panašaus į rožančių) ratų. Ties kiekvienu karoliu mantra pakartojama vieną kartą, ir pereinama prie kito karolio. Vieną džapa malos ratą sudaro 108 kartus pakartota mahamantra.

Iš savo mokinių A. C. Bhaktivedanta Svami reikalavo laikytis keturių „reguliuojančių principų“:

  • nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, taip pat česnakų, svogūnų ir grybų (valgyti tik prasadą – maistą paaukotą Krišnai),
  • nevartoti jokių svaiginančių priemonių – alkoholio, narkotikų, kavos, arbatos, rūkalų,
  • nežaisti azartinių žaidimų,
  • neturėti nesantuokinių lytinių santykių (lytiniai santykiai santuokoje skirti tik vaikams pradėti).
Mokiniai gyvena savo namuose ar šventyklose bei centruose kaip brahmačariai (vienuoliai studentai, besilaikantys celibato), grihastos (vedę šeimos žmonės), vanaprasthos (atsiskyrėliai, paliekantys šeimos gyvenimą) ir sanjasiai (atsižadėję pasaulio vienuoliai).
Paskaita šventykloje Italijoje

Šventyklos ir jose gyvenantys krišnaitai išsilaiko iš pajamų už knygų platinimą, taip pat iš aukų. Gyvenantys ne šventykloje paprastai užsiima kokia nors įprasta darbine veikla, arba su Krišnos sąmone susijusiu verslu – prekyba knygomis, indiškais atributais ir smilkalais, viešojo maitinimo paslaugom (valgiai pagal vegetarinius indiškus receptus), ir kt..

Šventyklose anksti ryte ir vakare vyksta dvasinių mokytojų ir Dievybių garbinimas, atliekama kirtana – garbinimas giedant – kurios metu bhaktos (t. y. atsidavę pasekėjai, mokiniai, bhakti jogai) gieda maldas, garbinimo giesmes ir šoka, skaitoma paskaita, valgomas paaukotas Krišnai maistas.

Įkūrimo tikslai

A. C. Bhaktivedanta Svami kartu su mokiniais 1966 m. įkurdamas ISKCON, steigimo akte - konstitucijoje nurodė 20 organizacijos tikslų [3]. Tikslai aprėpia plačią organizacijos veiklos viziją, kuriant ištisą kultūrą - centre išlaikant Krišnos garbinimą ir dvasinių praktikų kultivavimą, liečiami ekologiniai, pasaulio taikos, visuomenės ir atskirų individų gerovės klausimai. Kartais pateikiama tokia 7 pagrindinių tikslų santrauka:

  • Sistemingai propaguoti ir skleisti dvasinį žinojimą pasaulio visuomenei bei mokyti visus žmones dvasinio gyvenimo pagrindų siekiant atkurti palankią gyvenimo vertybių pusiausvyrą ir pasiekti tikrą vienybę ir taiką pasaulyje.
  • Skleisti Krišnos (Dievo) sąmonę, kokia ji buvo apreikšta didžiuosiuose Indijos šventraščiuose – Bhagavad - gitoje ir Šrimad-Bhagavatam.
  • Suvienyti bendrijos narius, padėti jiems priartėti prie Krišnos, aukščiausios butybės ir tokiu būdu išugdyti bendrijos ir viso pasaulio visuomenės narių savęs bei kiekvienos kitos sielos suvokimą, kaip Viešpaties (Krišnos) kokybiškai Jam tapačių, tačiau kiekybiškai labai mažų dalelyčių.
  • Įkvėpti sankirtanos judėjimą, kongregacinį šventų Dievo vardų kartojimą, kaip kad to mokė Viešpats Šri Čaitanja Mahaprabhu.
  • Sukurti bendrijos ir pasaulio visuomenės nariams šventą transcendentinių žaidimų vietą Krišnos Asmenybės šlovei.
  • Suvienyti bendrijos narius tam, kad jie galėtų kartu sėkmingai mokytis paprastesnio ir natūralesnio gyvenimo būdo.
  • Siekant aukščiau išvardintų tikslų leisti ir platinti periodinius leidinius, žurnalus, knygas ir kitus leidinius.

ISKCON istorija

A. C. Bhaktivedanta Svamis, gaudija vaišnavų sanjasis (atsižadėjęs pasaulio vienuolis), vykdydamas savo dvasinio mokytojo norą skleisti Krišnos sąmonės mokymą angliškai kalbančiuose kraštuose, atvyko į Niujorką 1965 m., ir skaitydamas paskaitas bei organizuodamas sankirtanos programas, sudomino grupę jaunų amerikiečių, kurie ir tapo pirmaisiais mokiniais, priimdami jį kaip guru (dvasinį mokytoją). Didžiausią postūmį platesniam judėjimo plitimui davė viešos sankirtanos miestų parkuose ir gatvėse bei šventyklų atvirumas jaunimui. Sutraukę minią žiūrovų, maha - mantrą Harė Krišna giedantys ir šokantys jaunuoliai pozityviai nustebino hipių bei kitoms kontrkultūrinėms idėjoms pritariantį jaunimą, žiniasklaidą, ir judėjimas tapo populiarus pirmųjų tarpe. Judėjimo idėjos patiko vienam didžiausių Amerikos hipių kultūros įkvėpėjų Alenui Ginsbergui bei bitlui Džordžui Harisonui, ir jie padėjo krišnaitams jų veikloje.

Dėl Vakarų šalių visuomenėms neįprastų ir naujų idėjų ir veiklos aktyvaus propagavimo, platinant knygas ir pritraukiant į šventyklas asketiškai gyventi jaunus žmones, ISKCON tapo viena iš pirmųjų ir pagrindinių JAV kilusio antikultinio judėjimo kritikos susilaukusių organizacijų.

Judėjimas greitai išsiplėtė, įsitvirtino daugelyje Vakarų Europos šalių, veikė ir Tolimojoje Azijoje bei Afrikoje, Australijoje, buvo pastatyta arba atidaryta daug naujų šventyklų. A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada 12 metų važinėjo po visą pasaulį, skaitė paskaitas ir priiminėjo naujus mokinius (kurių iš viso įšventino apie 5000). Į daugelį kalbų buvo išverstos gausios jo knygos su autentiškų raštų vertimais ir komentarais, jos buvo gerai įvertintos akademiniuose sluoksniuose.

Po A. C. Bhaktivedantos Svamio mirties 1977 m., ISKCON liko be vienijančio dvasinio autoriteto. Sprendimus nuo tada priima A. C. Bhaktivedantos Svamio iniciatyva suformuota ISKCON valdymo taryba – GBC (Governing Body Comission). Šio organo veikla ilgainiui susilaukė vidinės kritikos, o judėjime nuo devintojo dešimtmečio vidurio prasidėjo vidinės problemos, dalis A. C. Bhaktivedantos Svamio mokinių paliko ISKCON ir pradėjo organizuoti kitas bendrijas. Tuo laikotarpiu narių skaičius sumažėjo, ypač JAV, dėl to, kad judėjimo reputacija pablogėjo, ir jis nebuvo toks populiarus kaip anksčiau, šventyklos ištuštėjo. ISKCON judėjime didesnę reikšmę pradėjo įgauti Indija, Rytų Europos šalys ir Rusija, nes ten narių skaičius didėjo. Paskutiniu metu Vakarų Europos šalyse ir JAV indų imigrantai ima vertinti ISKCON kaip jų religinei praktikai suteikiančią galimybę organizaciją, padidėjo jų dalis narių skaičiuje, nors judėjimo pradžioje Vakaruose nariai buvo daugiausiai amerikiečiai ir europiečiai. Indijoje judėjimas vykdė veiklą nuo pat savo susikūrimo, ir bėgant laikui jo populiarumas didėjo.

Pasaulio mastu ISKCON yra tarp didžiausių naujųjų religinių judėjimų, jo narių skaičius įvairiais vertinimais sudaro nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų žmonių.

ISKCON Lietuvoje

Krišnos sąmonės religinė bendruomenė Vilniuje

Pagal Lietuvos Respublikos teisę, ISKCON Lietuvoje priskiriamas netradiciniams religiniams judėjimams.

Judėjimas Lietuvą pasiekė dar Sovietų okupacijos metais, iki 1980 m. Tuo metu jis veikė pogrindyje. Iš pradžių okupacinės institucijos judėjimą toleravo, bet vėliau jis imtas persekioti – darytos kratos, suimami pasekėjai.
Krišnaitų sankirtanos eisena Maskvoje
Nežiūrint to, jis gyvavo ir prasidėjus sąjūdžio laikams išėjo į viešumą, sukeldamas didelį susidomėjimą dėl sankirtanos eisenų Vilniaus ir Kauno gatvėse. 1990 metais buvo įregistruota pirmoji Krišnos sąmonės religinė bendruomenė Lietuvoje.

Krišnos sąmonės judėjimas vienija kelis tūkstančius pasekėjų. Gerų atsiliepimų bendrija Lietuvoje susilaukia dėl dalyvavimo socialinėje veikloje – benamių ir skurstančių žmonių maitinimo labdaros valgyklose Kaune ir Vilniuje.

2005 m. Lietuvoje buvo dvi įregistruotos Krišnos sąmonės religinės bendruomenės Vilniuje bei Kaune, turinčios savo šventyklas. Taip pat Lietuvoje Krišnos sąmonės pasekėjai užsiima savo veikla privačiose susirinkimų vietose.

ISKCON ir hinduizmas

Hinduizmo termino vartojimas

A. C. Bhaktivedanta Svamis atmetė tiek patį hinduizmo terminą, kaip svetimšalių primestą sąvoką, nei karto nepaminėtą nei viename Indijos Vedų šventraštyje, tiek tai, kad jis skleidžia hinduizmo religiją. Jis teigė, kad skleidžia Vedų religiją, kurios originalus pavadinimas – sanatana dharma, pvz., 1976 m. birželio 28 d. "Bhavan's Journal" žurnalui duotame interviu: „Indija, jie atsisakė tikros religijos sistemos – sanatana dharmos. Fiktyviai jie ėmė laikytis kratinio, kuris vadinamas hinduizmu."

Kartais pats šių dienų ISKCON, apibūdindamas savo padėtį pasaulio religijų kontekste, vadina save vienos iš hinduizmo tradicijų tęsėju. Čia naudojama platesnė termino hinduizmas reikšmė, bandant visas Vedomis besiremiančias Indijos religines tradicijas apibendrinti vienu terminu, kuri vyrauja ir akademiniuose sluoksniuose.

ISKCON ir tradiciniai gaudija vaišnavai Indijoje

Vakarų šalyse A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada pradėjo pamokslavimo misiją šios tradicijos vieno reikšmingiausių XX a. dvasinio mokytojo Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros nurodymu, todėl Indijos Gaudija vaišnavai pripažįsta vakariečius krišnaitus kaip tradicijos pasekėjus, ir laiko A. C. Bhaktivedantą Svamį labai reikšmingu šios tradicijos šventuoju.[4][5][6]

Iš savo pusės, ISKCON lyderiai po A. C. Bhaktivedantos Svami išėjimo iš šio pasaulio, sprendė klausimą, kokiu būdu bendrauti su kitais gaudija vaišnavų guru ir bendrijomis. Ilgainiui nusistovėjo nuostata, kad esant kokių nors neaiškumų ar skirtumų mokymo ar praktikos klausimais, ISKCON judėjime jie sprendžiami savarankiškai, ieškant atsakymų tik A. C. Bhaktivedantos Svamio knygose, o ISKCON nariams nėra leidžiama priimti kitų (ne ISKCON) gaudija vaišnavų guru.

Kastos

A. C. Bhaktivedanta Svamis, o vėliau jo mokiniai akcentuodavo, kad iškreipta hinduistinė kastų sistema neatitinka jų šventraščių nuorodų, ir kad ISKCON tokia sistema nepriimama. Labiausiai pabrėžiamas skirtumas nuo vėlyvosios hinduistinės kastų sistemos buvo tas, kad ISKCON remiasi Bhagavad Gitoje aprašytu skirstymu į socialines klases (varnas) pagal užsiėmimą ir savybes, o ne pagal giminystės liniją (sanskrito terminas gotra). Šis skirtumas yra viena iš esminių takoskyrų tarp dalies šiuolaikinio hinduizmo pasekėjų ir gaudija vaišnavų (krišnaitų), nors Indijoje nuostata, kad hinduizmą gali priimti ne indai darosi įprasta, tam įtakos padarė ir ISKCON pripažinimas bei populiarumas Indijos visuomenėje. Pagal kai kuriuos hinduistus (ypač smarta brahmanus), hinduistiniuose ritualuose gali dalyvauti tik hinduistu gimęs asmuo, t. y., asmuo, pagal giminystės liniją priklausantis vienai iš hinduizmo kastų. Todėl, pvz., gali būti atvejų ne indai gali būti neįleidžiami į kai kurias hinduistų šventyklas, bet jie nėra dažni. Tuo tarpu, Vedų raštai, kuriais labiausiai seka Gaudija vaišnavai (pvz., Bhagavata Purana) sankcionuoja, kad asmuo, užsiimantis bhakti jogos praktika, ir tinkamai iniciuotas dvasinio mokytojo, priklausančio guru paramparai, gali praktikuoti bhakti jogą ir tuo pačiu - Vedų ritualus - nepriklausomai nuo to, kur yra gimęs. Negimę indais žmonės priimami praktikuoti gaudija vaišnavų religiją ne tik ISKCON judėjime, bet ir kitose gaudija vaišnavų bendrijose pačioje Indijoje.

ISKCON vidiniai klausimai ir problemos

Diskusijos dėl filosofijos ir praktikos

Po Bhaktivedantos Svamio išėjimo iš šio pasaulio, per laikotarpį nuo 1977 m., kilo ne vienas kontroversinis klausimas, dėl kurio pasekėjų nuomonės išsiskyrė, bet nesant vienijančio dvasinio autoriteto, visiškai patenkinančio visas puses sprendimo nebuvo rasta.

Kontroversijos dėl mokinių sekos (guru paramparos) principų buvo kelios. ISKCON turėjo rimtų vidinių problemų dėl sanjasių, atliekančių guru vaidmenį, „kritimo“ (įžadų sulaužymo), nes tokie faktai sukeldavo neramumą tiek "kritusio" guru mokinių tarpe, tiek visoje organizacijoje. Kaip reakcija į tai, susikūrė "ISKCON atgimimo judėjimas" (ISKCON Revival Movement), kuris laikėsi koncepcijos, kartais vadinamos "ritvikų teorija", kad visiems ISKCON nariams vienintelis iniciuojantis guru yra ir gali būti tik A. C. Bhaktivedanta Svamis, o iniciuoja jis per savo atstovus - ritvikus, ir tokia sistema turi tęstis, kitaip sakant, kad nereikalingas fiziškai šiame pasaulyje esantis iniciuojantis guru. [7] . Oponentai, remdamiesi raštų autoritetu, nurodydavo, kad fiziškai esantis iniciuojantis guru yra būtinas. "ISKCON atgimimo judėjimas" nesulaukė didelio populiarumo ir palaikymo.

Kitas nesutarimas iškilo dėl to, ar galima turėti patariantį guru (šikša guru) už ISKCON ribų. GBC laikėsi pozicijos, kad to negalima daryti, remdamiesi tuo, kad A. C. Bhaktivedanta Svamis kelis kartus buvo nurodęs savo ISKCON mokiniams nebendrauti su kitais gaudija vaišnavais. Laikotarpiu nuo 1977 m., ISKCON nariai, priėmę ne ISKCON guru buvo šalinami iš lokalių bendruomenių ir ISKCON, tokia nuostata galioja ir dabar. [8]. Tokio požiūrio oponentai, kurių dauguma buvo palikę ISKCON nariai, arba kitų pasaulio gaudija vaišnavų judėjimų pasekėjai, teigė, kad A. C. Bhaktivedanta Svamis pats kai kuriais atvejais rekomenduodavo savo mokiniams priimti instrukcijas iš kelių konkrečių gaudija vaišnavų guru, kad nurodymas nebendrauti su kitais gaudija vaišnavais buvo kilęs dėl laikinų aplinkybių ir kitais atvejais Bhaktivedanta Svamis išreiškė norą veikti su kitais sarasvata gaudija vaišnavais (Bhaktisidhantos Sarasvati mokiniais) kooperatyviai[9], ir kad guru pasirinkimas neturėtų būti ribojamas administraciniais metodais. Šiuo metu nemaža dalis A. C. Bhaktivedantos Svamio mokinių priima kitų gaudija vaišnavų guru pagalbą.

Taip pat kilo klausimas, kieno autoritetas yra svarbesnis - GBC ar iniciuojančių guru. Šis klausimas ir toliau diskutuojamas viduje [10]. Buvo diskutuojama ir dėl to, ar moterys gali būti iniciuojančiais guru. [11] Tai dalis platesnės diskusijos, dėl moters vaidmens supratimo, nes judėjime laikoma, kad vyro ir moters padėtis yra skirtinga. [12]

"Sielos kritimo" diskusija kilo tiek ISKCON viduje, tiek tarp ISKCON ir kitų pasaulio gaudija vaišnavų tradicijos pasekėjų, jos esmė - klausimas ar siela gali kristi iš dvasinio dangaus (Vaikunthos) į materialų pasaulį ar ne. Vieni laikėsi nuomonės, kad siela krito iš dvasinio dangaus[13], tokią poziciją užėmė ir GBC. Kiti, teikdami A. C. Bhaktivedantos Svamio knygų citatas, laikėsi priešingos nuomonės - kad siela niekada nekrenta.[14]

Gurukulų krizė ir jos sprendimas

1998 m. ISKCON savo oficialiame žurnale „ISKCON Communications Journal“ išspausdino sociologijos profesoriaus E. Burke Rochford, Jr. atlikto tyrimo ataskaitą apie vaikų skriaudimą ISKCON vaikų mokyklose gurukulose (judėjimo mokyklose mokėsi dalis narių vaikų, tuo metu šias mokyklas buvo baigę maždaug 1500 vaikų) 1972-1985 m. laikotarpiu, kurioje buvo minimi mušimo ir seksualinio išnaudojimo atvejai. Judėjimo nariai buvo nepatenkinti atsakingais už gurukulų priežiūrą asmenimis ir visa GBC, kuri nesureagavo laiku ir nesiėmė griežtų priemonių. Pagrindinį vaidmenį iškeliant šią problemą į pirmą planą užėmė jaunoji ISKCON karta, kuri augo gurukulose. 2005 m. JAV teisme buvo patvirtintas kompensacijų planas, kuriame ISKCON sudarė galimybę visiems nukentėjusiems kreiptis dėl kompensacijų [15], kompensacijų apimtis – 9,5 mln. $ suma kompensacijos pareikalavusiems 542 asmenims, kompensacijos suma vienam asmeniui siekė nuo 2500 $ iki 50000 $. ISKCON šiai problemai nagrinėti, spręsti pagalbos nukentėjusiems klausimus ir užtikrinti, kad ateityje tai nepasikartotų, įkūrė specialią instituciją judėjimo viduje, pavadintą ISKCON Central Office of Child Protection. Po kompensacijų plano įgyvendinimo, prasidėjo jaunosios ISKCON kartos ir vyresniosios kartos, atsakingos už gurukulų problemas, susitaikymo procesas, nors visiško tarpusavio supratimo dar nebuvo pasiekta, vyko aktyvios diskusijos[16].

Šaltiniai

  1. [1] Straipsnis apie hinduizmą, pateikiantis įvairius datų vertinimus
  2. [2] Mahamantros įrašas
  3. [3]ISKCON įsteigimo originalus dokumentas
  4. [4] Straipsnis, apie Bhaktivedanta Svamį, kaip specialios galios šventąjį. Citata: "Šrila Šridhar Maharadžas pasakė: "Aš laikau jį (Bhaktivedantą Svamį Prabhupadą) saktyavesa - avatara… "
  5. [5] Knygos, kurioje sudėti Indijos Gaudija vaišnavų prisiminimai apie A. C. Bhaktivedanta Svami, pristatymas. Citata: "Aš sutikau daug vaišnavų, kurie pažinojo Šrilą Prabhupadą prieš jam išvykstant į Vakarus. (…) Beveik kiekvienas pasakojimas, kurį girdėjau iš šių senyvų sadhu, draugų, garbintojų ir šeimos narių leido man jaustis labiau branginančiai Šrilos Prabhupados unikalią poziciją. "
  6. [6]Radhanatha dasa prisiminimai. Citata: "Bet jie (Vrindavanos gyventojai) man sakydavo, kad brangina Prabhupadą. Daugumą jų vadindavo jį "Svami Bhaktivedanta". Jie sakydavo, "jis yra didžiausias šventasis, nes jis pristato Vrindavaną pasauliui. Jis daro Vrindavanos šlovę žinomą visame pasaulyje".
  7. [7]ISKCON atgimimo judėjimo internetinis puslapis
  8. [8]Gopakumar das straipsnis chakra.org forume, kuriame nurodoma, kaip tie, kurie priėmė ne ISKCON gaudija vaišnavų guru buvo šalinami iš organizacijos
  9. [9]Giriraj Swami tekstas "Following in the footsteps", citata: "Paskutinės savo dienomis Vrindavanoje, Šrila Prabhupada nurodė, kad nebendravimo su Gaudija Matha politika pakeista, ir kad turėtume bendrauti." <...> Jis suformavo Bhaktivedanta Svami Charity Trust konkrečiai "suvienyti gaudija vaišnavus, ypač Jo Dieviškosios Malonės Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros pasekėjus"
  10. [10] Krišnadharma das straipsnis, apie tai, kokia guru padėtis ISKCON, ir koks guru ir GBC santykis
  11. [11] chakra.org forumų straipsnis, siūlantis kad moteris galėtų būti guru
  12. [12] Buvusios judėjimo narės feministės straipsniai
  13. [13] Vieno judėjimo lyderių nuomonė, palaikanti sielos kritimo teoriją
  14. [14] Kundali dasos, knygos, prieštaraujančios sielos kritimo teorijai, autoriaus, straipsnis, kuriame tvirtinama, kad siela nekrenta
  15. [15]ISCKON pranešimas spaudai apie Chapter 11 planą
  16. [16] Diskusijų, dėl atsakomybės už gurukulų problemas, puslapis

Nuorodos

Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: