Kriauna
Kriauna | |
---|---|
| |
Ilgis | 55,3 km |
Nuolydis | 61 cm/km |
Baseino plotas | 368 km² |
Vidutinis debitas | 2,76 m³/s |
Ištakos | Ilzės apylinkės |
Žiotys | Biržupys (Sartai) |
Šalys | Latvija, Lietuva |
Kriauna – upė Latvijoje, Daugpilio rajone, ir Lietuvoje, Rokiškio rajone, Sartų ežero (Biržupio) intakas (Šventosios baseinas). Upės kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 12210118.
Geografija
Ilgis 55,3 km; Latvijoje 16,6 km, Latvijos-Lietuvos siena 0,6 km, Lietuvoje 39,1 km. Upės baseino plotas 368 km², iš jų Lietuvoje 299 km² m. Prasideda Latvijoje, 9,5 km į šiaurės rytus nuo Subatės, 3 km į šiaurės vakarus nuo Ilzės kaimo (koordinatės WGS84 (D.DDD) x(N): 56.04854, WGS84 (D.DDD) y(E): 26.04819). Ištakų altitudė 134 m. Latvijoje iki santakos su Dzirnavupite vadinasi Prūdė (Ličupė), toliau Kreuna. Teka į pietus dirbamais laukais, pievomis, miškeliais, nuo santakos su Kriaunėnų upele pasuka į pietvakarius, prateka Kriaunelio ežerą. Lietuvoje teka daugiausia miškingomis ir pelkėtomis vietovėmis (Ažukriaunio, Raisto, Baranavos, Degsnės, Ožkynės, Mažeikių, Trako miškais). Įteka į Biržupį 6,3 km nuo jo žiočių, Sartų ežere, ties Stravais, 3 km į pietvakarius nuo Kriaunų[1]. Įtekėjimo altitudė 100 m.
Pačiame aukštupyje, Latvijoje, vaga sureguliuota. Toliau vaga vingiuota, aukštupyje iki 4 m, vidurupyje ir žemupyje 8–12 m pločio, gylis 1-1,3 m. Srovės greitis 0,1 -0,2 m/s. Vidutinis debitas žiotyse 2,76 m³/s. Upę kerta Liepojos-Romnų geležinkelio atšaka Radviliškis-Daugpilis.[2]
Intakai
Kairieji: Plentauku upelis (Latvija), Kreunas strauts (K-7) (Lietuvos- Latvijos siena), Kriaunėnų upelė, Sulpys, K - 3, Apeikė, K - 1. Dešinieji: Dzirnavupite (Latvija), Akmenė, K - 2, Pokenė.
Gyvenvietės
Didesnės gyvenvietės yra: Pakriauniai, Stasiūnai, Obeliai, Papiliai, Pakriaunys, Kriaunos.
Pavadinimas
Upėvardis kildinamas nuo žodžio kriaunos („peilio koto aptaisas, žiauberė“), kuris, matyt, anksčiau turėjęs bendrą lenktumo reikšmę.[3]
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ Algirdas Rainys. Kriauna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 32 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. 165 psl., – Vilnius: Mokslas, 1981.
|