Krikščionybė Lietuvoje

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Enciklopedijos projekte.

Krikščionybės, plačiausiai paplitusios religijos Lietuvoje,[1] istorija oficialiai skaičiuojama nuo 1387 m., .

Krikščionybės atgarsiai

Nežymus krikščionybės skverbimasis į Lietuvos kraštą prasidėjo dar X a., tačiau sustiprėjo XIII a. iškilus Lietuvos valstybei. Siekiant apkrikštyti baltų kraštus, buvo įkurti kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai. Prisidengdami krikščionybės vardu, šie ordinai užpuldinėjo ir Lietuvą. 1236 m. Saulės mūšyje lietuviai skaudžiai sumušė kalavijuočius. Norėdamas išsilaikyti, kalavijuočių ordinas susijungė su kryžiuočių ordinu Prūsuose. Europos riteriai kryžiuočiams padėjo užimti prūsus, tad nugalėjęs, kryžiuočių ordinas kartu su kalavijuočių ordinu norėjo užimti Lietuvą.

Krikščionybės įsitvirtinimas

Norėdamas apsaugoti Lietuvos valstybę nuo priešo - Livonijos ordino - pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas sutiko apsikrikštyti. Mindaugo ir jo šeima, bei būrys dvariškių krikštas įvyko 1251 m. Šie metai laikomi oficialiu krikščionybės įvedimu Lietuvoje. Tačiau 1263 m. po Mindaugo mirties krikščionybė Lietuvoje vėl pradėjo silpti ir išgyveno sunkius laikus.

Galutinis Lietuvos krikštas įvyko tik atėjus į valdžią Jogailai, kuris, vesdamas Lenkijos karalaitę Jadvygą, pažadėjo pats apsikrikštyti bei apkrikštyti visą Lietuvą. Krikštą jis su savo broliais priėmė 1386 m. vasario 15 d. Kitais metais Jogaila atvyko į Vilnių su būriu lenkų ponų ir kunigų krikštyti kraštą. Kelis kartus vadovas nuvyko į krašto gilumą, kur irgi krikštijo žmones. Ilgiausiai - iki 1413 m. liko neapkrikštyti žemaičiai. Vytautas ir Jogaila, susirūpinę žemaičių krikštu, patys nuvyko į kraštą bei apkrikštijo būrius žmonių bei aiškino tikėjimo tiesas.

Prieš pradedant krikštyti buvo sugriauta pagonių šventykla, užgesinta amžinoji ugnis, iškirsti šventais laikomi medžiai ir išmušti namie gerbiami žalčiai. Sunaikinus buvusias pagonybės šventoves, pradėtos steigti katalikiškos parapijos, vyskupijos. Vytautas, likęs vieninteliu Lietuvos valdovu ir toliau rūpinosi stiprinti krikščionybę Lietuvoje. Etnografinėje Lietuvoje jis pastatė apie 26 bažnyčias, o kitose vietose apie 7. Nors krikštas buvo įvestas, žmonių galvose išliko senasis tikėjimas. Didžiausia problema buvo lietuviškai kalbančių kunigų trūkumas, žinių ir lietuviškų pamokymų apie naująjį tikėjimą, nedidelis bažnyčių ir parapijų skaičius. Tik praėjus apie 200 m. žmonės pamiršo senąjį tikėjimą ir pamažu priėmė naująjį.

Protestantizmo įtaka

Artėjant protestantizmo bangai, katalikų bažnyčios padėtis nebuvo labai tvirta. XVI a. dar nebuvo pakankamai bažnyčių, iki jų tekdavo ilgai keliauti, mažai lietuviškai kalbančių kunigų, netinkama dvasiškių skyrimo tvarka. Protestantizmas, paplitęs Vokietijoje, greitai pasireiškė ir Lietuvoje. Žymiausia reformacijos rėmėja Lietuvoje buvo kunigaikščių Radvilų giminė. Ypatingą uolumą skleisdamas reformaciją parodė Mikalojus Radvila Juodasis, protestantizmui paremti skyręs visą savo valdžią ir turtus. Radvilos ir kiti ponai daugiau palaikė kalvinistinį protestantizmą. Apskritai ši protestantizmo atmaina Lietuvoje labiau paplito už liuterinį. Protestantizmas buvo daugiau paplitęs tarp didikų ir bajorų. Juos protestantizmas traukė savo laisvėmis, didesnėmis teisėmis. Antroje XVI a. pusėje beveik visi bajorai ir didikai tapo protestantais. Tačiau paprasti žmonės buvo prisirišę prie katalikų tikėjimo. Daug kur valstiečiai prievarta buvo verčiami priimti naują tikybą.

Katalikų bažnyčios stiprėjimas

Protestantizmas buvo beapimąs visą Lietuvą, tačiau jo įsigalėjimą sutrukdė ankstyvas susiskladymas. Protestantai daugiausia buvo susiskaldę į liuteronus, kalvinistus ir arijonus. Tačiau būta ir dar daugiau mažesnių sektų. Žmonės ėmė grįžti katalikybėn. Katalikybės atsigavimui reikšmės turėjo keli veiksniai:

  • Visuotinis Bažnyčios susirinkimas Tridente (1545-1563). Jame aiškiai iškelti katalikų ir protestantų mokslo skirtumai, priimti svarbūs bažnytinės drausmės ir tvarkos nuostatai, kuriuos pradėjo vykdyti vyskupai.
  • Didelės pagalbos Lietuvos katalikai susilaukė iš vienuolių jėzuitų. Atvykę jėzuitai rūpinosi tautos švietimu ir vilniuje pastatė kolegiją, vėliau tapusią Vilniaus universitetu. Jėzuitų autoritetas augo, žmonėms patiko jų iškilmingos pamaldos, rimti pamokslai.
  • Lietuvos valdovų palankumas katalikybei bei apaštalavimas liaudies tarpe, katalikiškų mokyklų bei seminarijų steigimas, lietuviškų knygų pasirodymas, lietuviškai kalbančių kunigų padaugėjimas.

Tarp katalikų ir protestantų Lietuvoje kova vyko apie 150 m. Bet čia ji nebuvo tokia arši ir kruvina, kaip kituose kraštuose.

Carinės Rusijos metais

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Lietuva pateko į carinės Rusijos priespaudą. Žuvus valstybei, netekus politinių bei religinių laisvių, labai pasikeitė Katalikų Bažnyčios ir pačių katalikų padėtis Lietuvoje. Pirmiausia caro valdžia nusavino bažnyčios turtus ir išdalino stačiatikių vyskupams, jų kunigams, cerkvinėms mokykloms, remdama rusinimo darbą. Tarp 1831 ir 1893 m. visoje Lietuvoje uždaryti 352 vienuolynai. Atimtas bažnyčias pavertė cerkvėmis, vienuolynus - sandėliais. Rusų valdžia labai kišosi į vyskupų bei kunigų, taip pat kunigų seminarijų darbą.

Tačiau Lietuva visgi išliko katalikiška ir lietuviška. Tautą drąsino ir išminties bei tikėjimo davė išmintimi ir diplomatiniais gabumais pasižymėję vyskupai Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Mečislovas L. Paliulionis. Spaudos draudimo metais slapta buvo leidžiama katalikiška spauda: „Tėvynės sargas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.

Bažnyčia nepriklausomoje Lietuvoje

Popiežius Pijus XI 1926 m. savo raštu „Lithuanorum gente“ įsteigė pirmąją Lietuvos bažnytinę provinciją. Bažnyčia Lietuvoje pasidarė vienetas, turįs tiesioginį ryšį su katalikybės centru Romoje. Lietuvos katalikybės provincija per keliolika metų išaugo ir sustiprėjo. 1940 m. ji turėjo dvi arkivyskupijas - Vilniaus ir Kauno ir vyskupijas. Apskritai nuo 1914 m. iki 1940 m. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje padarė žymią pažangą. Vyskupijų skaičius padidėjo tris, o vyskupų - keturis kartus. Kunigų padaugėjo 41 %, o auklėtinių kunigų seminarijoje padaugėjo keturgubai. 1940 m. visoje Lietuvoje buvo 1202 bažnytiniai pastatai. Įvairiose vienuolijose buvo apie 900 seselių vienuolių ir apie 500 brolių vienuolių.

Okupacijos metu

Nepriklausomos Lietuvos religinį ir kultūrinį gyvenimą sugriovė bolševikų okupacija. Ką tik legalizuota komunistų partija ėmė reikalauti atskirti Bažnyčią nuo valstybės. 1940 m. birželio 20 d. švietimo ministras Antanas Venclova uždraudė dėstyti tikybą visų rūsių mokyklose ir pašalino iš jų kapelionus. Iš klasių liepė pašalinti kryžius ir patriotinius paveikslus. Taip pat uždarė visas religines, kultūrines ir tautines organizacijas, veikusias prieš 1940 m. birželio 15 d., jų archyvus ir turtą pagrobė.

Bolševikinė valdžia panaikino laisvą spaudą: visus religinio-patriotinio turinio laikraščius ir žurnalus. Nors Lietuvoj katalikų ir tikinčiųjų yra absoliuti dauguma, per daugelį valdymo metų rusai teleido išspausdinti du krikščioniško turinio kalendorius ir vieną maldaknygę. Okupantai persekiojo, trėmė, į kalėjimus sodino vyskupus, kunigus ir Lietuvos šviesuomenę. Tačiau tikintieji nepasidavė. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios į Bažnyčios teisių sąjūdį vis aktyviau ėmė įsitraukti pasauliečiai. Pirmosios masinės peticijos pademonstravo Bažnyčios galimybes mobilizuoti tikinčiuosius atviram protestui.

Daug dėmesio buvo sutelkta į pogrindinės spaudos leidybą. Nuo 1972 m. pradėtas leisti vienas žymiausių to meto katalikiškų laikraščių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Šio leidinio tikslas - informuoti žmones apie tikinčiųjų teisių pažeidimus. Taigi „Kronika“ sėkmingai griovė informacijos monopolį, kurio išlaikymas buvo vienas svarbiausių režimo stiprybės šaltinių. Ėjo ir daugiau katalikiškos pakraipos leidinių: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“ ir kiti. Juose propaguojama krikščioniška pasaulėžiūra, raginama išlaikyti tikėjimą.

Bažnyčios atgimimas

19881990 m. kelta sąžinės ir religijos laisvės tema bei visuotinis sąjūdis paskatino tiek tautos, tiek bažnyčios atgimimą. 1990 m. birželio 12 d. priimtas Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje Restitucijos aktas, kuriuo vyraujančiai religijai pripažįstamas vaidmuo, turėtas iki sovietinės okupacijos. 1990 m. birželio 14 d. pasirašytas Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus širdžiai aktas simboliškai patvirtino Bažnyčios ir valstybės sutarimą, krikščionišką pilietinės raidos orientaciją. Šventasis sostas Bažnyčios padėties Lietuvoje kaitą įvertino kiek anksčiau pripažindamas, kad vyskupijų valdymas jau vyksta be valdžios kišimosi.

Literatūros sąrašas

  • Jonas Gutauskas. Krikščionybė Lietuvoje. Tikybos vadovėlis. - Kaunas, 1992.
  • Sud. Vytautas Ališauskas. Krikščionybės istorija Lietuvoje. - Vilnius, 2006. - ISBN 9955-656-18-2

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 101% (+10229-0=10229 wiki spaudos ženklai).
  • Edvinas Giedrimas – redaktorius – 0% (+0-137=-137 wiki spaudos ženklai).