Kriukų rusiška valdinė mokykla

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Kriukų mokykla: Praeitis, atverta ateičiai  (2012 m.) 
    Stasė Sinkevičienė
    Kriukų rusiška valdinė mokykla

    Slaptos lietuviškos mokyklėlės ir caro valdžios įsteigta rusiška valdinė mokykla Kriukuose (1863-1918 m.).

    Cquote2.png

    Kiek rasime tos Lietuvos savyje,
    tiek jos bus ir pasaulyje.


    Justinas Marcinkevičius

    Vaizdas:Cquote1.png


    Lietuviška knygelė, knygnešių maišeliuose atkeliavusi iki skaitytojų, žadino jų širdyse meilę savajai kalbai. Šalia caro valdžios įsteigtų rusiškų pradinių mokyklų buvo steigiamos slaptos lietuviškos. Tie, kurie mokė lietuviško žodžio, buvo vadinami daraktoriais.

    Manoma, jog ir šiame namelyje, esančiame Kapų gatvėje, buvo slaptoji mokykla.
    Nuotrauka daryta apie 1964 m. Iš „Mokyklos istorijos“. Autorius nežinomas

    Buvęs pradinės mokyklos mokytojas, vėliau progimnazijos direktorius Juozas Bučas, gimęs 1905 m., pasakojo, jog daraktorius mokė skaityti iš maldaknygių ir vadovavosi M. Valančiaus išleista knyga mokslo tikslams (gali būti, kad buvo mokomasi ir iš M. Akelaičio „Lamentoriaus, arba pradžios mokslo, sudėto mažiems vaikeliams“ Vilnius, 1860). Daraktoriaus apranga buvo paprasta, kaip ir visų kaimo žmonių. Už daraktoriavimą atlyginimo jam niekas nemokėdavo, o už vaikų mokymą, prašymų rašymą žmonės atsilygindavo maisto produktais. Mokydavo daugiausia kalimo metodu. Būdavo naudojamos lentelės ir grifeliai, gaminami Švedijos gamyklose iš specialaus akmens. Grifeliai, panašiai kaip pieštukai, būdavo ritinio formos su smailiu galu. Juos buvo galima pasmailinti. Mokiniai su grifeliais rašydavo rašalu. Mokymo priemones mokiniai nešiodavosi į namus. Mokiniai buvo baudžiami, mušami liniuote per delną.[1]

    Tuo metu Lietuvos mokyklose nebuvo vengiama fizinių bausmių, tai matyti iš 1898 m. 7-ame „Varpo“ numeryje išspausdinto straipsnio „Ar rykztes ismezti isz mokslaviecziu ar palikti?“ Autorius, pasirašęs slapyvardžiu Dzūkas, sako, jog „stacziai atsakyti ant to klausymo yra sunku“, nes vieni pedagogai kaip įmanydami gina rykštes, kiti jas peikia ir „atstumia szalin“. „Ar teisybė ne bus tiktai tarpe?“ — klausia Dzūkas ir vėliau bando šią mintį argumentuoti: jeigu tėvai tinkamai auklės savo vaikus, tai nereikės stvertis rykštės, dergiančios žmogaus prigimtį („Dabar aiszku, kad naminiui augintojui, jaigu tiktai mokės darbautis ir trustis apie auginimą vaiko, ne prireiks stvertis už ryksztes, dergenczios žmogaus prigimimą“).

    Mokytojas Juozas Bučas pasakojo, jog paskatinimų nebūdavo, gerą mokinį mokytojas „turėdavo galvoje“. Daraktorius tik išaiškindavo pamokas, papildomai mokiniams nieko nepasakodavo. Apklausinėdamas mokinius, eidavo prie kiekvieno atskirai. Skakų kaimo gyventojas pensininkas Kriščiūnas (vardas ir gimimo metai neįrašyti) tais pačiais 1964 m. pasakojo, kad mokyklą lankydavo vaikai nuo 12 iki 19 metų amžiaus. Lankydavo tada, kada galėdavo, kada nereikėjo dirbti. Dauguma jų buvo prastai apsirengę.

    Iš J. Bučo pasakojimo matyti, jog caro valdžia persekiodavo slaptąsias mokyklas, neleisdavo joms dirbti. Kaime pasirodžius žandarams, mokykla nutraukdavo mokslus, vaikai spėdavo paslėpti knygas ir kaip niekur nieko žaisdavo, o daraktorius maldavo miltus ar šiaip pradėdavo dirbti kokį nors darbą. Jei žandarams pavykdavo susekti mokyklą, tai jie suplėšydavo knygas, o daraktorių ir trobos šeimininką pasodindavo valsčiaus daboklėn ir bausdavo piniginėmis baudomis arba mušdavo.

    Lietuvos valstybės istorijos archyve peržiūrėjome tų metų caro žandarmerijos įrašus, bet įrašų apie Kriukus neradome. Matyt, kriukiečiai sugebėjo neįkliūti, be to, nuošali vieta tie Kriukai. Nepasisekė aptikti dokumentų, kurie įrodytų slaptosios mokyklos buvimą Kriukuose. Bet žmonės prisimena, jog Kriukuose slaptoji mokykla buvusi ir sename nedideliame name Kapų gatvėje. Tai užfiksuota ir 1964 m. rašytoje mokyklos istorijoje.

    Kriukų miestelis yra netoli Medvilionių dvaro (Medvilionys), kuris priklausė nacionalinio judėjimo dalyviui Stanislovui Goesui (1844-11-12—1916-11-07)[2]. Dvare jis gyveno kartu su seserimi Terese Goesyte (1853-11-22—1911-01-20). Spaudos draudimo metais jie platino lietuviškas knygas, rėmė lietuviškus laikraščius, burė valsčiaus jaunimą šiai veiklai.

    2006 metai. Kriukų miestelio 420 metų jubiliejus. mokykloje vyko profesorės D. Klumbytės knygos „Atgyja ir nukirstos šaknys“ pristatymas. mokytoja I. Kenzgailienė pasiruošė platinti profesorės knygas atsisėdusi prie Goesų stalo, kurio dvigubame dugne buvo slepiama lietuviška spauda.

    Medvilioniuose 20 metų veikė viena geriausiai organizuotų slaptų lietuviškų mokyklų, kurioje mokytojavo Teresė Goesytė. Kriukų mokykloje yra Goesų stalas, kurio dvigubame dugne buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda, už kurio sėdėjo garbus musų krašto žmonės, gėrė arbatą ar ruošėsi slaptų lietuviškų vaidinimų repeticijoms. Surasti jį padėjo mokytoja Elena Bučienė, mat ji dirbo Medvilionių pradinėje mokykloje, sėdėjo prie to stalo ir žinojo jo istoriją.

    Man atrodo, kad mes, Kriukų žmonės, per mažai žinome apie visuomenės ir kultūros veikėjo, kritiko ir publicisto, aktyvaus nacionalinio judėjimo skatintojo ir dalyvio Povilo Višinskio įtaką musų krašto gyvenimui. Genė Juodytė straipsnyje „Povilas Višinskis Pavirčiuvės dvare“[3] rašo, jog žymusis „Ušnėnų sodžiaus vaikinas“, 1899 m. grįžęs iš Jaltos, kur gydėsi, gavo mokytojo vietą Pavirčiuvės dvare (Joniškio rajonas). Mokė lenkų tautybės dvarininkų Jaloveckių vaikus. Jaloveckiai gyveno dvasiškai turtingą gyvenimą, puoselėjo kultūrines vertybes. Povilas „buvo artimas savo siela ir galvosena šiai šeimai. Jaloveckiai jį mylėjo ir rūpinosi kaip savu“: nupirko ožką ir maitino ligotą mokytoją jos pienu. Čia P. Višinskis susipažino su Jonu Siabu, Kremblių dvaro (dvaras buvo tarp Lauksodžio ir Pašvitinio) savininkų sunumi, kuris irgi buvo pasiaukojęs tėvynės reikalams, nors už tai persekiojamas savo sulenkėjusios motinos. Bendros idėjos suartino J. Siabą su P. Višinskiu. Jie abu „ne tik patys buvo aktyvus lietuviškų vakarėlių lankytojai, bet į veiklą įtraukė ir kitus. Lietuviškus spektaklius pamėgo Jaloveckių šeima. Tie vyrai turėjo įtakos G. Landsbergiui-Žemkalniui. <...> Šie jam papasakojo apie besiplečiantį slaptą vakarų sąjūdį. G. Landsbergis susidomėjo lietuviškais vakarais ir apskritai teatru“.

    Klemenso Rudžio klojimas apie 1942 m.

    XX amžiaus pradžioje Medvilionių dvare įvyko lietuvių studentų ir inteligentijos suvažiavimas. Jo metu P. Višinskis suorganizavo slaptą vaidinimą — J. Žymantienės-Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės komediją „Velnias spąstuose“: „Antai 1900 (ar 1901) metų vasarą netoli PavirčiuvėsMedvilionių dvare — įvyko slaptas lietuviškas vakaras. Šiaulių vaidintojų būrelis parodė Dviejų Moterų komediją „Velnias spąstuose“. Nuotraukoje, kurioje įamžinti spektaklio dalyviai galime matyti P. Višinskį, J. Siabą ir Jaloveckio sūnų Vladislovą“. (Nuotrauka yra Šiaulių muziejuje.) Taigi apie Kriukus esančiuose dvaruose (Medvilionių, Pavirčiuvės, Kremblių) virė aktyvus nacionalinio išsivadavimo judėjimas, kuriame dalyvavo ir Kriukų žmonės.

    Elžbieta ir Klemensas Rudžiai savo vestuvių dieną 1900 m. (Elzbietai tuo metu buvo 22, o Klemensui – 44 metai).
    Elžbietos ir Klemenso Rudžių šeimyna sulaukė 8-ių vaikų. 1909 metais jie sutiko, kad prie jų klojimo vyktų lietuviškas vakaras. Pirmas iš kairės – sūnus Jonas apie 1962–1963-uosius gamybinėms klasėms dėstęs mechanizaciją. (Jo sūnus Julius Rudis – ilgametis mokyklos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams, Juliaus žmona Elena – Kriukų mokyklos matematikos mokytoja.)

    „Medvilionyse buvo rengiamos jaunimo pramogos su mažais nelegaliais vaidinimais. T. Goesytės iniciatyva susikūrė slapta scenos meno kuopelė, kuriai su dideliais vargais pavyko gauti iš valdžios leidimą suruošti viešą vakarą, įvykusį arti Kriukų miestelio, Dvareliškių kaime prie Klemenso Blūdžio klojimo. 1909 m. liepos 8 d. vaidinta 3 veiksmų komedija „Audra giedroje“ ir Petliuko komedijėlė „Neatmezgamas mazgas“. Vyriausia vakaro organizatorė, kaip visuomet, buvo T. Goesytė, o scenai vadovavo ir dalyvavo žymiausieji anų laikų scenos darbuotojai G. Žemkalnis-Landsbergis ir ponia S. Venslauskienė iš Šiaulių. Programą papildė choras. Vaidinimų ir choro dalyviai buvo T. Goesytės globojamas vietos jaunimas, moksleivija, mokytojai“.[4] "Išsiaiškinau, kad minėtame ir kai kuriuose vėlesniuose leidiniuose padaryta klaida: Dvareliškių kaime gyveno ne Klemensas Blūdžius, o ūkininkas Klemensas Rudis. E. Šukienės straipsnyje „Piliečių pridermė. Stanislovo ir Teresės Von Goesų veikla“ Klemenso Rudžio vardas ir pavardė parašyti teisingai („Žiemgala“, 2003/1)."[5]

    P. Višinskis iš Pavirčiuvės dvaro išvyko 1901 m. vasaros pabaigoje. Taigi dvejus metus šis garbus žmogus dalyvavo nacionaliniame mūsų krašto judėjime, būrė žmones kovai už lietuvybę. Ne kartą lankėsi Medvilionių dvare. Manau, jo buvimas mūsų krašte buvo labai reikšmingas.

    Žinoma, kad kriukiečiai buvo aktyvūs kovotojai už teisę mokytis gimtąja kalba. Mat nors 1904 m. spaudos lietuviškais raštmenimis draudimas buvo panaikintas, mokyti ir mokytis gimtąja kalba mokyklose caro valdžia neleido. Kriukų valsčiaus valstiečiai Rusijos ministrui pirmininkui Vitei rašė: „Žinodami, kad mokslas — šviesa, ne mokslas — tamsybė, meldžiame mokinti visose musų valsčių mokyklose prigimta lietuviška kalba, kad musų vaikai gerai suprastų dalykų išguldinėjimą. Dabartinė valsčiaus mokykla su išguldinėjimu mokslo rusų kalba nepasiekia to tikslo, kurį ji turėtų pasiekti. Dabar musų vaikai, prabuvę mokykloje 3—4 žiemas, beveik nieko neišmoksta. Jie ne tik nesusipažįsta su aritmetika ir geografija, bet ir rusiškai blogai kalba. Mes pripažįstame rusiškos kalbos mokėjimo reikalingumą ir nesipriešinam tam, kad valsčių mokyklose mokintų atskirai rusišką kalbą“.[6]

    Kriukų valsčiaus peticijoje buvo reikalaujama legalizuoti slaptąsias mokyklas. Iš to, kaip parašyta ši peticija, matyti, kad jos autoriai buvo išsilavinę, pakankamai diplomatiški, bet reiklus žmones. Tai galėjo būti Medvilionių dvaro šeimininkai Goesai, kunigas Kazimieras Marma, knygnešys Viktoras Pečiulis ir kiti to meto šviesuoliai.

    Kazimieras Marma, gimęs 1878 m., „mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1902 m. gruodžio 1 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kriukus (Joniškio raj.). Čia susipažino su vietiniais knygnešiais (Viktoru Pečiuliu ir kt.), iš jų gaudavo lietuviškos spaudos. Skaitydavo pats, taip pat platindavo tarp pažįstamų“.[7]

    Apie 1904 m. vaistinę Kriukuose nusipirko Matas Valeika (18781937), visuomenės veikėjas, knygnešys. Jau šešerių metų jis mokėjo skaityti lietuviškai. Mokėsi Jelgavos gimnazijoje, įsitraukė į slaptos draugijos Kūdikis veiklą, parupindavo lietuviškų knygų, platino jas, 1897 m. įkliuvo su lietuviška spauda, buvo areštuotas ir įkalintas Rygos kalėjime. Vėliau J. Jablonskio patartas pradėjo dirbti vaistinėje. Vaistininko išsilavinimą įsigijo Petrapilyje. Buvo nuolatinėje žandarų priežiuroje, ne kartą kratytas dėl lietuviškos spaudos platinimo. Taigi toks žmogus dvejus metus dirbo Kriukų vaistinėje. Nors 1903 m. iš policijos buvo nusipirkęs ištikimybės caro valdžiai liudijimą, tačiau nuolat dirbo lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo darbą. Ir, žinoma, nesėdėjo sudėjęs rankų, kai Kriukuose vyko tokie dalykai.[8]

    „Lietuvybės idėjų veikiami, 1905 metų revoliucinio sąjūdžio metu kriukiečiai nušalino rusišką valsčiaus administraciją ir rusų mokytoją“.[9] Knygnešys Viktoras Pečiulis savo biografijoje rašo: „Po Didžiojo Vilniaus Seimo aš ir kiti musų valsčiaus pažangesnieji ūkininkai, kunigo Marmos paskatinti, išmetėm iš Kriukų pradžios mokyklos rusą mokytoją“.[10]

    Taigi jau galime sakyti, kad Medvilionių dvaro savininkai Goesai, kunigas K. Marma, knygnešys V. Pečiulis, vaistininkas Matas Valeika ir buvo tie, apie kuriuos burėsi visi, kuriems buvo svarbi lietuvių kalba. Gražių žmonių, stiprių asmenybių gyventa Kriukuose XIX amžiaus pradžioje.

    Kriukų miestelio inteligentai svečiuose pas Goesus. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: mokyt. Feliksas Daugėla, ūkininkas M. Rožanskas, Kriukų m. vaistininkas Tirkšlevičius, studentas M. Mastaitis, Kriukų m. mokyt. B. Žygelis, ūkininkas J. Rožanskas. Stovi iš kairės: 1 - nežinomas, Teresė Goesytė, Stanislovas Goesas, nežinomas vaikas, Viktorija Graurogkienė, Kriukų parapijos klebonas A. Radančius, 7 - nežinomas, Gravrogkas iš Lieporių km.).

    T. Goesytė „lietuviškos knygos rėmimui savo ir sesers Viktorijos Graurogkienės lėšomis įsteigė nemažą lietuvišką knygynėlį, kuris buvo nelegaliai laikomas Kriukų miestelyje pas 1907 m. čia paskirtą pirmąjį lietuvį mokytoją Feliksą Daugėlą, buvusį artimiausią T. Goesytės bendradarbį. Per mokyklos vaikus ir slaptą draugijėlę knygynui remti platina ir ragina lietuviškas knygas skaityti“.[11]

    Taigi pirmasis lietuvis, dirbęs Kriukų pradinės mokyklos mokytoju, buvo Feliksas Daugėla (1887-05-03—1967-05-24). Anksčiau jis mokytojavo Latvijos mieste Ventspilyje. Ten su vietiniais lietuviais pastatė „Ameriką pirtyje“. Dėl persekiojimo tais pačiais metais atsikėlė į Rygą. Bet ir čia valdžia nedavė jam ramybės, todėl 1907 m. rugsėjo 1 d. Feliksas Daugėla persikėlė į Kriukus ir pradėjo dirbti pradinėje mokykloje.[12]

    1911 metų ataskaitos pirmasis puslapis. Tai seniausias dokumentas, liudijantis Kriukuose įsteigtą valdžios mokyklą.

    Kadangi nuotrauka daryta 1910 m., galime daryti išvadą, kad tais metais Feliksas Daugėla dar dirbo Kriukų mokykloje. Ši nuotrauka — dokumentas, įrodantis, kokie glaudus buvo Kriukų inteligentų ir Medvilionių dvaro savininkų ryšiai. Nuotraukoje matome mokytojus Feliksą Daugėlą ir antrąjį mokytoją lietuvį — Boleslovą Žygelį.

    Kriukų pradinė mokykla apie 1913 metus. Centre — mokytojas Boleslovas Žygelis, šalia — nežinoma mokytoja. Šiame vaikų būryje turėtų būti ir Ignas Skrupskelis

    Lietuvos valstybės istorijos archyve pavyko rasti Boleslovo Žygelio 1911 m. sausio 18 d. rašytą statistinę Rusijos imperijos pradinių mokyklų ataskaitą, užpildytą rusų kalba.

    24 metų mokytojas Boleslovas Žygelis, Vincento sūnus, kilęs iš valstiečių, vedęs, tuo metu vaikų neturėjo. Buvo baigęs liaudies mokyklą, turėjo teisę dėstyti mokykloje. Mokytojavo 3 metus, Kriukuose — pirmi metai. Kadangi ataskaita rašyta už 19101911 mokslo metus, tai Boleslovas Žygelis paskirtas į Kriukus 1910 metais.

    Jeigu teisingai šios nuotraukos savininkė nurodė metus, tai Boleslovas Žygelis 1913 m. dar dirbo Kriukuose. Žinoma, kad vėliau jis dirbo Joniškio mokyklos pirmuoju direktoriumi.[13]

    Feliksas Daugėla minėtoje Žygelio ataskaitoje neminimas. Matyt, tuo metu Kriukuose jo nebebuvo. Jis galėjo buti išvykęs į Peterburgą mokytis geodezijos mokykloje: „Kriukų miestelyje buvo gabus ir darbštus liaudies mokytojas Feliksas Daugėla iš neturtingos šeimos, bet labai norintis toliau mokytis. S. ir T. Goesai suteikė materialinę pagalbą, kad jis galėtų Petrapilyje įsigyti matininko specialybę.“[14]

    1912 m. Feliksas Daugėla vėl pasirodė Kriukuose. Ar mokytojavo, nežinome, tačiau padėjo J. Misiui statyti vaidinimus. F. Daugėla kitų padedamas suorganizavo Kriukų būrelio gastroles Linkuvoje. Kriukiečiai vaidino Daugelavičiaus daržinėje, kuri buvo sausakimša.[15]

    Žinoma, kad po mokslų Peterburge Feliksas Daugėla apsigyveno Kaune. 1914 m. sausio 28 d. jis vedė vyriausią Viktorijos Goesytės-Gravrogkienės dukrą Oną. „Pirmojo pasaulinio karo įvykiai nubloškė V. Gravrogkienę su dukra Ona ir žentu F. Daugėla, jų sūneliu ir broliu S. Goesu į Rusijos gilumą, į Valdajų Novgorodo gubernijoje. <...> Ona studijavo odontologiją Maskvoje.“[16]

    Antrojo pasaulinio karo metais Felikso Daugėlos pavardė vėl sušmėžuoja Kriukų valsčiaus įvykiuose. Medvilionių vienkiemyje jau mums pažįstamas F. Daugėla slėpė iš Šiaulių geto išvogtą Šiaulių žemės tvarkytojo įstaigos matininką Jokūbą Barilką. Jį išslapstė per visą okupacijos laikotarpį. F. Daugėla atvežė ir du žydų vaikus. Juos globojo Kriukų valsčiuje Baravykų vienkiemyje F. Daugėlos kaimynas S. Jaloveckas. Vaikai išgyveno ir po karo buvo atiduoti tolimiems jų giminaičiams, nes tėvai buvo sušaudyti.[17]

    Minėtoje mokytojo B. Žygelio 1911 m. sausio 18 d. ataskaitoje minima, kad pagal 1828 m. sprendimą Kriukuose liaudies mokykla įkurta 1886 metais. Tačiau žinomo garbės profesoriaus, matematikos ir filosofijos garbės daktaro, poeto, publicisto Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto vienas biografijos momentas kalba ką kita. „XIX a. lietuvių literatūros istorijoje“[18] rašoma, jog kunigas Stanislovas Dambrauskas, kuris daugelį metų klebonavo Kriukuose, viešėdamas Kuronyse (A. Jakšto tėviškėje, dabartiniame Kėdainių rajone) „Aleksandro gabumus pastebėjo ir nutarė jį leisti į mokslus. <...> Dėdė berniuką pasiėmė pas save, kur Aleksandras 1872 m. pavasarį baigė vietos valdinę liaudies mokyklėlę...“ Taigi 1886 m. valdinė liaudies mokykla Kriukuose jau buvo. Kai kuriose nepriklausomos Lietuvos pirmųjų metų ataskaitose rašoma, jog pradinė mokykla Kriukuose įkurta 1888 m., vėlesnėse minimi 1864 metai. Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje[19] rašoma, kad pradinė mokykla Kriukuose pradėjo veikti 1867 m. Šiaulių archyve pavyko aptikti duomenis, kad mokyklos direktorius A. Čeputis 1961 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 335 informuoja Joniškio Liaudies švietimo skyrių, kad Kriukuose pradinė mokykla buvo įkurta 1864 m.[20] Nepaaiškinta, iš kur ši data.

    Palyginę visas minėtas datas, galime daryti išvadą, jog valdiška liaudies mokykla Kriukuose negalėjo būti įsteigta nei 1886, nei 1888 m. Belieka 1867-ieji (enciklopedijos) arba 1864-ieji (minimi nepriklausomos Lietuvos ataskaitose) metai. Enciklopedijos duomenimis galima ir suabejoti, nes joje neteisingai nurodyta, jog vidurinė mokykla įkurta 1949 m. (19491952 m. Kriukų mokykla buvo septynmetė). 1952 m. ji buvo perorganizuota į vidurinę, o pirmoji abiturientų laida baigė 1956 m. Be to, netiksli ir progimnazijos buvimo Kriukuose data (19471949): mokyklos archyve yra 19461947 m. m. Kriukų progimnazijos dienynas. Taigi progimnazija Kriukuose buvo jau 1946 m.

    1888 m. valdinei pradinei liaudies mokyklai buvo pastatytas naujas pastatas.

    1888 m. buvo pastatytas naujas pradinės mokyklos pastatas. Tai dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje esantis senas raudonų plytų namas. Namo kaina — 2072 rub. Jame buvo kambariai (klasės) moksleiviams, virtuvė, daržinė, tvartas. Mokykla turėjo sodą, daržą.

    Nuo 1872 m. (mokėsi A. Dambrauskas-Jakštas) iki 1907 m. (mokytojavo F. Daugėla) jokių žinių apie liaudies mokyklos darbą Kriukuose neturime. Nežinome, kas joje dirbo.

    Pagal 19101911 m. sausio 18 d. ataskaitą Kriukų liaudies mokykloje tikybą dėstė Petras Feliksovičius Jankevičius, baigęs Kauno dvasinę seminariją. Tikybą mokyklose jis buvo dėstęs jau 20 metų, Kriukuose — ketvirtus. Turėjęs 3 savaitines tikybos pamokas, už kurias gavęs 30 rub. atlyginimą.

    Mokslas buvo nemokamas. Visas pradinės mokyklos kursas būdavo išeinamas per 4 metus. Mokyklos sąrašuose 19101911 m.m. buvo 73 mokiniai (40 berniukų ir 33 mergaitės), o ataskaitos rašymo dieną buvo 65 mokiniai (37 berniukai ir 28 mergaitės). 1910 m. pilną mokyklos kursą baigė 7 mokiniai (6 berniukai ir 1 mergaitė). 19091910 m.m. iš mokyklos išėjo 18 mokinių.

    19101911 mokslo metai prasidėjo rugsėjo 26, o baigėsi gegužės 2 d. (145 darbo dienos), egzaminai vyko gegužės 4 d., 68 mokiniai praleido 1467 dienas (praleidimo priežastys nenurodytos). Kasdien būdavo po 6 mokslo valandas, tik šeštadienį — 5 (35 val. per savaitę).

    Buvo liaudies biblioteka, nepaminėta, kad prie mokyklos. Minima, kad bibliotekoje yra 218 tomų, 240 egzempliorių, kitomis kalbomis 4 tomai, 21 egzempliorius. Iš viso 222 pavadinimų 261 egzempliorius. Bibliotekos vertė apie 77 rub. 6 kap. Bibliotekoje per mokslo metus lankėsi 6 skaitytojai, išdavimų skaičius — 58. Mokykloje buvo 58 žemėlapiai, 8 paveikslai, 151 projekcinė lempa. Jų vertė — 25 rub. 34 kap. Knygas moksleiviai gaudavo nemokamai. Prie mokyklos vyko skaitymai žmonėms. Mokyklos patalpos buvusios šaltos.[21]

    Neramus, audringi ir labai įdomus buvo 18631918 metai. Šalia valdiškų mokyklų, kuriose buvo mokoma rusų kalba, žmonės slapta steigė lietuviškas, kurias caro valdžia draudė ir persekiojo. Po spaudos lietuviškais rašmenimis uždraudimo po Lietuvą nusidriekė knygnešių keliai. Vienas vedė ir į Kriukų valsčių. Gerai, kad buvo norinčių juo eiti, gerai, kad buvo laukiančių ir nebijančių rizikuoti. Lietuviškas žodis šiame krašte išgyveno ne tik medžių drevėse, duobėse po akmenimis, dvigubame stalo dugne, bet ir jį mylinčių kaimiečių širdyse.

    Įrašai Kriukų bažnyčios kronikoje rodo, kad mokykla Kriukuose turi gana senas ir gilias šaknis. Matyt, musų protėviai nebuvo abejingi mokslui ir norėjo, kad jų vaikai mokėtų skaityti, rašyti ir butų kitaip lavinami.

    Kriukiečiai, kad ir gyvendami pačiame Lietuvos pakraštyje, prie Latvijos sienos, neatsiliko nuo kultūrinio šalies gyvenimo, aktyviai dalyvavo nacionaliniame judėjime: vyko inteligentijos suvažiavimas, lietuviški vakarai su pačių pastatytais lietuviškais vaidinimais, draudžiamos lietuviškos spaudos slėpimas ir platinimas, buvo įsteigtas slaptas lietuviškas knygynėlis. Jie išvijo rusų tautybės valsčiaus valdininkus ir mokytoją, rašė peticiją Rusijos švietimo ministrui dėl slaptųjų lietuviškų mokyklų legalizavimo, mokymo lietuvių kalba valstybinėse mokyklose ir t. t.

    Dėkui musų krašto inteligentams, kad jie taip gražiai įprasmino savo buvimą čia.

    Šaltiniai

    1. Mokyklos istorija, 1964 m. pasakojimą užrašė XI kl. mokiniai J. Poliakas ir N. Tikniutė.
    2. red. Vito Povilaičio pastaba: Knygoje nurodyta gimimo data 1844-01-02, čia yra pateikiama pataisyta gimimo data.
    3. Šiaurės Lietuva, 2001 m.
    4. D. Marcinkevičienė. Įžymios Lietuvos moterys: IX a. antroji pusė — XX a. pirmoji pusė, Vilniaus universiteto leidykla, 1997.
    5. Knygos "Kriukų mokykla: Praeitis, atverta ateičiai" autorės Stasės Sinkevičienės pastaba
    6. Tyla A. 1905 m. revoliucija Lietuvos kaime. Vilnius, Mintis, 1968, p. 120—121.
    7. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius, Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864—1904, p. 290, Vilnius, Diemedžio leidykla, 2004 m.
    8. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius, Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864—1904, p. 506, Vilnius, Diemedžio leidykla, 2004 m.
    9. Narvidas Vl. Kriukai: praeities ir dabarties sankirta. „Šiaulių kraštas“, 1997 m. liepos 10 d.
    10. Knygnešys, p. 102, 1992.
    11. Nemeikšaitė M. Teresė Goesytė, knyga Įžymios Lietuvos moterys: XIX a. antroji pusė — XX a. pirmoji pusė, p. 57, Vilniaus universiteto leidykla, 1997.
    12. Lietuvos teatro raidos bruožai, I dalis, p. 137—138, Vilnius, 1972 m.
    13. Bajorų von Goesų gyvenimo priedermė — kultūra ir švietimas, 2004, p. 30.
    14. Bajorų von Goesų gyvenimo priedermė — kultūra ir švietimas, 2004, p. 29.
    15. Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai, I dalis, p. 137—138, Vilnius, Mintis, 1972.
    16. Bajorų von Goesų gyvenimo priedermė — kultūra ir švietimas, p. 43.
    17. Išgelbėję pasaulį... Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941—1944), p. 203, Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001.
    18. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.
    19. Kriukų rusiška valdinė mokykla. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 404 psl.
    20. Šiaulių archyvas, i. 358, 1. 167.
    21. LVA, f. 567, ap. 8, b. 667, l. 1, 2, 3.



    Autorius: Stasė Sinkevičienė

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+28036-1=28035 wiki spaudos ženklai).