Kuliamoji
Kuliamoji - javų kūlimo mašina.
Nuo XIX a. Lietuvos dvaruose buvo kuliama užsieninėmis kuliamosiomis. Panaikinus baudžiavą ir dvarininkams netekus neapmokamos darbo jėgos, daugiausia jomis kulta Suvalkijoje, Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje.
Be importinių kuliamųjų, buvo ir vietoje pagamintų. Pavyzdžiui, 1824 m. Strėvininkuose (Trakų apskr.) buvo sukonstruota labai naši tvenkinio vandeniu sukama kuliamoji. Vilniuje XIX a. viduryje meistras Soroka dirbo medines kuliamąsias, pritaikytas mažesniems ūkiams. Apie 1842–1852 m. Šiaulių apylinkių, taip pat kitiems Kauno ir Vilniaus gubernijų dvarams kuliamosios buvo dirbamos nusižiūrėjus į škotiškąsias, kurių pasvirusį ratą suko arkliai arba jaučiai. 1861 m. reformos išvakarėse medines kuliamąsias sparčiai ėmė išstumti ketinės kuliamosios.
Plintant fabrikinėms kuliamosioms, pagal jų pavyzdžius sau ir kitiems kuliamąsias padarydavo vietiniai meistrai. 1884 m. "Aušroje" rašoma, kad Griškabūdyje valstiečio sūnus pagal fabrikinį pavyzdį pasidirbęs kuliamąją mediniu mechanizmu. Pasitaikydavo ir miestelių gyventojų, kurie nusipirkę kuliamąsias, kuldavo aplinkiniams valstiečiams. XX a. pradžioje kuliamosiomis imta kulti visoje Lietuvoje.
Pagal dydį ir kūlimo našumą kuliamosios buvo įvairių dydžių. Mažąsias kuliamąsias suko keli vyrai arba vilktas, vidutines ir didžiąsias - vilktas, žmonių vadintas maniežu, ruzvelkiu. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje visoje Lietuvoje stambių ir vidutinių valstiečių ūkiuose buvo naudojami mediniai vietinių meistrų darbo vilktai. Tuo pačiu laikotarpiu Lietuvoje plito fabrikiniai ketiniai keturiais rodikliais (dišliais) vilktai, sukami 5 - 6 arklių.
XIX a. pabaigoje valstiečiai ėmė naudotis kuliamosiomis varomomis malkomis kūrenamu garo varikliu - lokomobiliu. 1885 m. Šiaulių apskr. stambiuose dvaruose tokių kuliamųjų buvo 30.
| ||||||