Kuoknesės kunigaikštystė
| Baltų žemė: Kuoknesė | |
|---|---|
| Šalis | Latvija (Latgala) |
| Tautos: | latgaliai |
| Laikotarpis | XIII a. |
| Miestai | Kuoknesė |
| Atskilo nuo | Polocko |
| Prijungta prie | Livonijos |
Kuoknesės kunigaikštystė – XII a. pabaigos – XIII a. pradžios kunigaikštystė Latgaloje, Latvija.
Istorija
Kuoknesės kunigaikštystė susidarė Polocko kunigaikščio vasalams su savo kariauna įsikūrus latgalių žemėje ir sutarus su jų diduomene. Kuoknesės kunigaikštystės ryšiai su Polocko kunigaikštyste nebuvo tvirti, nors glaudesni už Jersikos ryšius. Žinomas vienintelis Kuoknesės kunigaikštystės kunigaikštis Vetsekas (stačiatikių krikšto vardas Viačeslavas, lot. Wetseke, Vetseke, Vesceka, Henriko Latvio kronikoje – Vjačko, Vlačko), valdęs 1205–1208 m.
Įtempti Kuoknesės kunigaikštystės santykiai su lietuvių žemių konfederacija vertė Viačką ieškoti Livonijos pagalbos. 1205 m. jis pripažino Rygos vyskupą Albertą savo siuzerenu. 1208 m. kilo Viačkos ir Alberto vasalo Lielvardės riterio Danieliaus konfliktas. Viačka, nepatenkintas Albertu, kad šis nesutramdė riterio, 1208 m. sudegino Kuoknesės pilį ir pabėgo į Naugardą. Kuoknesės kunigaikštystę užvaldė Livonijos vokiečiai ir įrengė čia atsparos bazę prieš Jersiką ir lietuvius.[1]
Šaltiniai
- ↑ Edvardas Gudavičius. Kuoknesės kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 354 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| |||||||||||||||||||||||||||||||
