Kurmaičių kapinynas
| Kurmaičių kapinynas | ||
| Lokalizacija | ||
| Respublika: |  Lietuva
| |
| Apskritis: |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė: |  Kretingos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija: | Kretingos seniūnija | |
| Gyvenvietė: | Kurmaičiai | |
| Kapinių ypatumai | ||
| Plotas, ha | 4.7 | |
| Naudojimas | II a. pr. m. e. – IV a. | |
| Žvalgymo metai | 1940 m., 1948 m., 1950 m., 1951 m., 1959 m., 1982 m., 1992 m. | |
| Objekto kodas | 5237 | |
|
Žiūrėti didesniame žemėlapyje | ||
Kurmaičių kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 5237, senas registro kodas - A1713, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR519) – kapinynas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kurmaičių kaime (Kretingos seniūnija), 0,17 km į rytus nuo kelio Kretinga–Darbėnai, 0,11–0,2 km į vakarus nuo Akmenos upės (Padvarių tvenkinio), dešiniajame krante.
Vieta
Kapinynas įrengtas šiaurės – pietų krytimi pailgos kalvos, vadinamos Bažnyčios kalnu rytinėje ir šiaurės rytinėje papėdėje. Teritorija netaisyklingo plano, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 330 m ilgio, nuo 90 m (šiaurės rytų dalyje) iki 200 m (pietvakarių dalyje) pločio, dirvonuoja, apaugusi medžių ir krūmų grupėmis, palei rytinį jos pakraštį praeina lauko kelias, šalia kurio stovi betoninis anotacinio ženklo stovas.
Kapinyno teritorijos šiaurės rytinėje ir pietrytinėje dalyje yra ištirtų pilkapių vietos, o šiaurinėje dalyje – 1941 m. perkastas pilkapis. 150 m į pietryčius-rytus yra pilkapis, vad. Pilale, 300 m į pietryčius – dar 2 pilkapiai.
Istorija
Kapinynas išaiškintas XX a. 4 dešimtmetyje, pradėjus jo teritoriją intensyviai arti.
1972 m. kapinynas su pilkapiais paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu,[1] 2003 m. kapinynas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[2]
Teritorijos plotas – 4,7 ha.
Tyrimai
1940 m. tyrė Pranas Baleniūnas (Vytauto Didžiojo kultūros muziejus), 1948, 1950–1951 m. – Pranas Kulikauskas (Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas). 1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas).
Ištirti 75 kapai: 25 sudegintų ir 50 nedegintų mirusiųjų. Sudegintų mirusiųjų kapai apjuosti apskritais arba ovalo formos akmenų vainikais, kurie jungiasi tarpusavyje. Kai kurie kapai išgrįsti akmenų grindinėliais. Sudegintų mirusiųjų palaikai, paprastai be įkapių, laidoti urnose arba be jų, iškastose duobėse.
Nedeginti mirusieji laidoti po vieną, su įkapėmis – ginklais (ietigaliais, antskydžiais), žirgo aprangos reikmenimis, papuošalais (puošniomis kepuraitėmis, apgalviais, įvijiniais antsmilkiniais, antkaklėmis buoželiniais, trimitiniais, kūginiais ir kilpiniais galais, karoliais ir kabučiais, kaklo apvaromis, akinėmis ir skydelinėmis profiliuotomis segėmis, juostinėmis ir įvijinėmis apyrankėmis, smeigtukais, žiedais), darbo įrankiais (verpstukais, ylomis, peiliais, dalgiais, pjautuvais, smiltainio skiltuvais ir galąstuvais. Kapuose rasta lipdytos keramikos, Romos imperijos monetų ir kt.
Iš kitų išsiskyrė turtingos mergaitės kapas: mirusiosios galvą puošė kepurėlė su žalvariniais spurgeliais ir plokštelėmis, kaklą – 2 antkaklės, emalio ir stiklo karolių apvaros, krūtinę – 2 segės ir 2 žalvariniai smeigtukai su grandinėlėmis, rankas – 2 juostinės apyrankės, 3 įvijiniai ir 1 juostinis žiedas, kojas – 2 įvijiniai žiedai–apykojai. Prie galvos rasta beržo tošies dėžutė su papildomomis įkapėmis: 3 antkaklėmis, apyranke, emalio ir stiklo karolių apvaromis.
Šalia žmonių palaidojimų rasta žirgų kapų.
1940 m. radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus, 1948, 1950–1951 m. – Lietuvos nacionalinis muziejus.[3]
Šaltiniai
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 136
- ↑ Kultūros vertybių registras: Kurmaičių kapinynas
- ↑ Kurmaičių kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 307 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
Nuorodos
- [http://www.heritage.lt/vak/vako.php?kaim=Kurmai�?ių_km.&valsc=Kretingos_vals.&byla=18&id=2826 Valstybės archeologijos komisjos medžiaga. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - Ap. 1, b. 18. - L. 37, 39]
- Rimanta Žilinskienė. Kurmaičių istorija ateičiai. - Kretinga, 2007
- Lina Buikienė. Kurmaičių kapinynas. - Kretingos krašto enciklopedija, 2010
| ||||||