Kupiškio marios
| Kupiškio marios | ||
|---|---|---|
 | ||
| Lokalizacija | ||
| Vieta | Kupiškio raj., Lietuva | |
| Plotas | 8,223 [1] km² | |
| Kranto linijos ilgis | 62,4 km | |
| Kilmė | dirbtinė | |
| Vidutinis gylis | 4 m | |
| Didžiausias gylis | 10 m | |
| Įteka | Lėvuo, Lazdynupis, Juodupė, Bočiupis, Mituva, Ožkalaukis, Rakštupis, Šiekštė, Dumblė, Nadžiupis, Brėškinas, 16 bevardžių upelių | |
| Išteka | Lėvuo | |
Kupiškio marios (Kupiškio tvenkinys arba Lėvens tvenkinys) – ketvirtas pagal dydį dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje (po Kauno marių, Antalieptės marių ir Elektrėnų marių). Yra Kupiškio ir Rokiškio rajonuose, Lėvens slėnyje, į šiaurę nuo Kupiškio, tarp Paketurių ir Aukštupėnų kaimų. Nedidelė šiaurrytinės tvenkinio dalies yra Rokiškio rajone. Tvenkinio kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 41050100. Plotas – 822,3 ha, vidutinis plotis – 500 m, pylimo ilgis – 500 m, vandens tūris – 33,2 mln. m³. Marios į šiaurinę pusę nusidriekusios 19,9 km, plotis - iki 0,65 km. Altitudė 79 m. Yra 1 pusiasalis (Jutkonių pus.) ir 3 salos: 9,1 ha Uošvės liežuvio sala (netoli užtvankos), tvenkinio vidurinėje dalyje mišku apaugusi 7,4 ha sala ir tvenkinio gale - 3,3 ha sala. Uošvės liežuvio saloje įkurtas dendroparkas su poilsio zona, dviračių takais, į salą nutiesti 2 tiltai. Tvenkinio kranto linija mažai vingiuota. Krantai daugiausia aukštoki. Pakrantės vietomis apaugusios miškeliais. Aplink tvenkinį daugiausia plyti dirbami laukai. Rytinėje pakrantėje įsikūrę kaimai: Pajuodupė, Vėžionys, Iciūnai, Bagdonys, Kauniškis, Jutkonys, Virbališkiai, Laukminiškiai. Vakarinėje pakrantėje - Drūlėnai, Kunigiškis, Palėvenėlė, Dabramisliai, Viežgai, Elniškiai, Vainiūniškis, Girbučiai. Rytine pakrante eina kelias 2404 Kupiškis–Virbališkiai–Pandėlys, vakarine - 2402 Drūlėnai–Palėvenėlė–Alizava. Šiaurinę tvenkinio dalį skersai kerta kelias Nr.3634 (Jonava–Lailūnai–Alizava).
Prie Kupiškio marių peri į Lietuvos raudonąją knygą įtraukta didžioji kuolinga. Tvenkinys garsėja gausiais žuvų ištekliais.
Istorija
Šio projekto vadovas – Stasys Tamošiūnas, tuo metu vadovavęs Kupiškio rajonui. Prieš pradedant užtvankos statybą Lėvens slėnį ištyrė VISI Urbanistikos katedros specialistai. 1978-1980 m. Lėvens slėnio ir pakraščių archeologinius, istorinius ir etnografinius objektus tyrė kraštotyrininkų ekspedicija. Kasinėti Paketurių, Drūlėnų, Elniškių archeologiniai paminklai bei senovinio kelio, ėjusio per Lėvens slėnį iš buvusio Pajuodupės (Kupiškio) dvaro į Kupiškio-Vabalninko, pylimo liekanos ties Drūlėnais.
Užtvankos komplekso projektą parengė tuometinis Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyrius. Statybos darbai vyko 1980-1984 m., juos vykdė Kupiškio Melioratorių Statybos Valdyba (MSMV). Statybos darbai užbaigti 1984 m. spalio mėn. Užtvankos vandens lygis projekte numatytą ribą pasiekė 1985 m. balandžio mėn.
Marios įrengtos užtvenkus Lėvens upę 114,2 km nuo jos žiočių, jų dugne liko senasis kelias Zuntė–Palėvenėlė. Vykstant užtvankos statybos darbams teko iškelti ir keletą sodybų, kurios būtų atsidūrusios marių dugne. Pradinė naujojo tvenkinio paskirtis buvo aplinkinių teritorijų drėkinimas. Tokia paskirtis buvo pasirinkta todėl, kad nebuvo leidžiama tuo metu rengti poilsiui ir rekreacijai skirtų tvenkinių. Tokiu būdu rajono pirmininkas apėjo aukščiausios valdžios Maskvoje draudimą.
Poilsiavietės
Prie Kupiškio marių įrengtos septynios poilsio zonos:
- Aukštupėnų poilsiavietė
- Paketurių poilsiavietė
- Paketurių poilsiavietė
- Vėžionių poilsiavietė
- Palėvenėlės poilsiavietė
- Bagdonių poilsiavietė
Galerija
Vaizdas nuo pylimo
Šaltiniai
- ↑ Kupiškio marios. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 150 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.