Labanoro-Pabradės giria

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Labanoro giria)
Labanoro-Pabradės giria. Labanoro miškas į rytus nuo Labanoro

Labanoro-Pabradės giriagiria Aukštaitijoje, Molėtų, Utenos, Švenčionių, Ignalinos ir Vilniaus rajonuose.

Geografija

Labanoro-Pabradės giria – antras pagal dydį Lietuvos miškų masyvas. Plotas 91 500 ha, mišku apaugę 73 800 ha. Giria driekiasi Aukštaičių aukštuma ir Žeimenos lyguma. Prasideda 1 km į šiaurę nuo Neries ir Žeimenos santakos, tęsiasi į šiaurės rytus Ignalinos link pro Pabradę ir Švenčionėlius. Pietinė miško riba eina Neries upe, vakaruose siekia Molėtus, šiaurėje - Kuktiškes.

Girią sudaro 105 miškai, didesni: Baranavos, Ciulų, Dubingių, Labanoro, Lakajų, Pabradės, Pakretuonės, Rudesos, Švenčionėlių, Varnėnų, Žaliašilio, Žeimenos. Masyvo diduma yra Žeimenos dešinėje pusėje.

Per girios pietrytinę dalį ir jos rytiniu pakraščiu eina geležinkelis VilniusDaugpilis, plentas Vilnius – Ignalina, šiaurės vakariniu pakraščiu – plentas Vilnius – Utena, šiaurine dalimi – plentas Ignalina - Molėtai, šiaurės rytine dalimi – geležinkelis Švenčionėliai - Utena.

Per miškus teka Žeimenos intakai:

dešinieji
kairieji

Girioje yra arba ją siekia 320 įvairaus dydžio ežerų. Gausu jų šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, ypač Molėtų link; didesnieji: Asveja, Baluošas, Kertuojai, Baltieji Lakajai, Juodieji Lakajai, Liedis, Peršokšnas, Siesartis, Spenglas, Žeimenys. Kai kurie ežerai jungiasi protakomis.

Giriai būdingas vaizdingas kraštovaizdis, paviršiaus formų ir miško augaviečių įvairovė. Didesnę Labanoro-Pabradės girios dalį (58%) užima Labanoro regioninis parkas, šiaurės rytinę dalį – Aukštaitijos nacionalinis parkas, pietvakarinę dalį – Asvejos regioninis parkas. Be jų, girioje dar yra:

60% miškų yra valstybės reikšmės, jie priklauso Ignalinos, Švenčionėlių, Utenos ir Nemenčinės urėdijoms.

Medynai

Labanoro-Pabradės girios 4% miškų yra rezervatinės parkų zonos į grupės, 24% – ekosistemų apsaugos II A grupės, 2% – rekreacinės parkų zonos ir miško parkai II B grupės, 21%-apsauginiai III grupės, 49% – ūkiniai IV grupės.

Kultūrinės kilmės medynų 26%, pušynų yra 83%, beržynų 9%, eglynų 6%, juodalksnynų ir baltalksnynų po 1%. Jaunuolynai sudaro 36%, pusamžiai medynai 40%, bręstantys 13%, brandūs 11%. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas 11,3, skalsumas 0,73, tūris 224 m³ha. Kasmet priauga 5,8 m³/ha. [1]

Fauna ir flora

Girioje gyvena beveik visų rūšių Lietuvos miško žvėrys ir paukščiai. Čia yra į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gyvūnų – lūšių, ūdrų, kurtinių, baltųjų tetervinų, didžiųjų apuokų, kelių rūšių erelių ir kitų plėšrūnų, gaidukų, kukučių, žalvarnių ir kitų.

Yra miškų ir pelkių retųjų augalų ir jų bendrijų, ypač genetiškai vertingų ir našių pušynų.

Istorija

Labanoro-Pabradės girioje gerokai daugiau nei kitose Lietuvos giriose archeologinių paminklų: piliakalnių, pilkapių, senovinių stovyklaviečių; istorijos, gamtos, dailės, kaimo architektūros paminklų, senų miestelių ir kaimų (Labanoras, Purviniškiai, Arnionys, Martišiūnai ir kiti).

19441965 m. girioje veikė Vytauto apygardos Liūto ir Tigro rinktinės Lietuvos partizanai. 1945 m. kovo 11–12 d. Labanoro miške įvyko Kiauneliškio kautynės. Paskutinis aktyviai veikęs Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis (slap. Siaubūnas) žuvo 1965. [2]

Šaltiniai

  1. Algirdas Brukas. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 392 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  2. Dalius Žygelis. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 392 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+38-0=38 wiki spaudos ženklai).