Laidojimo paminklas
Laidojimo paminklas – kultūros paminklas, archeologinė vieta, kuriose laidoti mirusieji. Lietuvoje laidojimo paminklams priskiriami pilkapynai ir kapinynai, iš dalies - senkapiai. Lietuvoje laidojimo paminklo sąvoką pradėta vartoti XX a. viduryje; pirmieji Lietuvos (be Klaipėdos krašto) laidojimo paminklų sąrašai ir žemėlapis, kuriuos sudarė Marija Gimbutienė, paskelbti 1946 m.
Istorija
Ankstyviausių laidojimo paminklų – pavienių kapų – žinoma iš II-I tūkstantmečio iki m.e. jie rasti Baltijos pajūrio ruože. Nuo II a. laidojimo paminklų atsirado beveik visoje Lietuvos teritorijoje. II a. – XIII a. kapams būdingos metalinės įkapės – papuošalai ir ginklai. Nuo XVI a. imta domėtis radiniais; manyta, kad jie yra iš kovų su Vokiečių ordinu laikotarpio. Senovinius kapus imta vadinti karių kapais, milžinkapiais, švedkapiais, prancūzkapiais. Nuo XIX a. pabaigos laidojimo paminklai tiriami.
Laidojimo paminklų tyrimai leidžia nustatyti kaip gyveno lietuviai, aukštaičiai, jotvingiai, žemaičiai, kuršiai, skalviai, žiemgaliai, sėliai, jų gyvenimo būdą, teritorijų dydį ir jų kitimą iki valstybės susidarymo.[1]
Klasifikacija
Skiriamos laidojimo paminklų grupės:
- Šiaurės vakarų Lietuvos kapai su akmenų vainikais – mirusieji II a. – XIII a. laidoti nedeginti negiliose duobėse, apdėtose akmenimis, su įkapėmis
- Nemuno deltos II a. – IV a. kapinynai – mirusieji laidoti su gausiomis įkapėmis, priskiriami skalviams
- I a. – IV a. pilkapynai ir kapinynai – Rytų Lietuvoje mirusieji laidoti po kelis pilkapyje su įkapėmis, Vidurio Lietuvoje – kapinynuose; manoma, šiuos paminklus paliko giminingos žemaičių, žiemgalių ir sėlių gentys
- Rytų Lietuvos V a. – XII a. pilkapiai – mirusieji laidoti nedeginti su įkapėmis, nuo VI a. ir sudeginti, kartais su žirgais; priskiriami lietuviams
- Iš akmenų krauti V a. – XIII a. pilkapiai, aptinkami Užnemunėje – V a. – VI a. mirusieji laidoti nedeginti, vėliau sudeginti; priskiriami jotvingiams
- Vidurio Lietuvos VI a. – XIII a. kapinynai – mirusieji laidoti sudeginti negiliose apvaliose ar ovaliose duobėse, randama apgadintų papuošalų, kartais darbo įrankių, aptinkama žirgų kapinynų; manoma, juos paliko XIII a. – XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minimi aukštaičiai
- Vidurio Žemaitijos V a. – XII a. kapinynai – mirusieji laidoti daugiausia su karstais ir įkapėmis, vyrų kapuose aptinkama žirgo galvų
- Šiaurės vakarų Lietuvos VIII a. – XIII a. kapinynai mirusieji VIII a. - IX a. laidoti nedeginti, nuo X a. – sudeginti, būdingos miniatiūrinės įkapės; priskiriami kuršiams
- Nemuno deltos V a. – XIII a. kapinynai V a. - VII a. mirusieji laidoti nedeginti, nuo VIII a. daugiausia – sudeginti, gausu įkapių – metalinių dirbinių; priskiriami lamatiečiams
- Šiaurės Lietuvos VII a. – XIII a. kapinynai – mirusieji laidoti pailgose ir keturkampėse duobėse, aukštielninki, vyrų kapams būdingas kovos peilis, dedamas skersai kojų, prie šono 2-3 ietys, moterų – peilis ir yla; priskiriami žiemgaliams
Šaltiniai
- ↑ Laidojimo paminklas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 424 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||