Lamata

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lamata (dar minima kaip Lammato, Lamotina, Lamentin, Lamachia) – XIII–XIV a. baltų žemė, buvusi rytinėje Kuršmarių pakrantėje, į šiaurę nuo Nemuno žiočių.

Regionas apėmė Minijos žemupį ir jos intakų Veiviržo, Tenenio ir Šyšos baseinus. Šiaurėje, Klaipėdos pietinėse apylinkėse ribojosi su Pilsotu, pietryčiuose su Skalva, pietuose siekė Nemuną, rytuose Vainuto miškai skyrė nuo Pograudos (Paragaudžio). Archeologai Lamatą priskiria skalvių gentims.

Manoma, kad Lamata reiškė „žema, pelkėta vieta“.[1]

Šaltiniai

  1. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 304 psl.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: