Led Zeppelin
| Led Zeppelin | |
|---|---|
  | |
| Kilmė | Jungtinė Karalystė |
| Šalis | {{{šalis}}} |
| Aktyvumo metai | 1968–1980 |
| Žanras(-ai) | Hard rock Blues rock Folk rock |
| Įrašų kompanija(-os) | Atlantic Records Swan Song Records |
| Nariai | Robert Plant Jimmy Page John Paul Jones John Bonham (miręs) |
| Buvę nariai | |
| Svetainė | www.ledzeppelin.com |
Led Zeppelin – anglų roko grupė, gyvavusi 1968–1980 metais, viena sunkiojo roko pradininkių[1], smarkiai įtakojusi šio muzikos žanro tolesnį vystimąsi. Pardavusi 300 milijonų albumų, grupė yra komerciškai sėkmingiausia sunkiojo roko atstovė per visą jo egzistavimo laikotarpį[reikalingas šaltinis]. Grupę išskyrė ankstyva būgnininko Džono Bonemo mirtis, tačiau po jos Led Zeppelin nariai keliskart susibūrė išskirtiniams pasirodymams.
Nariai
- Jimmy Page – gitara
- Robert Plant – vokalas, lūpinė armonikėlė
- John Paul Jones – bosinė gitara, klavišiniai
- John Bonham – mušamieji
Biografija
Ankstyvosios dienos
1968 m. liepos 7 d., praėjus trejiems metams po Eric Clapton išėjimo ir aštuoniems mėnesiams po Jeff Beck pasitraukimo, grupė The Yardbirds galutinai iširo. Džimis Peidžas, turėjęs teisę į senąjį grupės pavadinimą ir koncertinių įsipareigojimų, buvo priverstas pradėti formuoti naują kolektyvą. Pirmas buvo pakviestas Džonas Paulas Džonsas, vėliau, atsižvelgiant į dainininko Terio Reido rekomendacijas, prisijungė Robertas Plantas, kuris savo ruožtu į grupę atsivedė būgnininką Džoną Bonhemą. Tų metų rudenį grupė, pasivadinusi The New Yardbirds, surengė turą Skandinavijoje.
Viena istorija apie grupės pavadinimo atsiradimą tapo kone legenda: grupės The Who būgnininkas Keith Moon pasakė, jog supergrupė, kurią Peidžas iš pradžių norėjo suformuoti iš jo, kito The Who nario John Entwistle, Jeff Beck bei savęs, kris žemyn kaip „švininis cepelinas“ (angl. lead zeppelin; tai terminas, kurį naudojo J. Entwistle nepasisekusiam pasirodymui apibūdinti[2]). Manoma, jog būtent tokia yra pavadinimo kilmė, tik iš žodžio „lead“ buvo sąmoningai išmesta raidė „a“.
Led Zeppelin
Pirmojo albumo, pavadinto tiesiog „Led Zeppelin“, pristatymas įvyko 1969 m. sausio 17 d. JAV bei kovo 28 d. Didžiojoje Britanijoje. Pasunkėjęs bliuzrokas, kurį jau anksčiau grojo The Yardbirds, Cream, Jimi Hendrix, šiame albume įgavo naujas, dar negirdėtas formas. Ausį veriančiai aukštas Planto vokalas, didelis darbas ritmo srityje ir novatoriškas Peidžo grojimas, sukūręs savitą gitaros ritminių figūrų paletę, leido grupei įrašyti įvairiapusį albumą: tarp bliuzroko, psichodelinio roko bei sunkiojo metalo. Įrašytas per 35 valandas ir, pasak grupės vadybininko Peterio Granto, atsiėjęs 1750 svarų sterlingų (įskaitant apipavidalinimą)[3], albumas 1975 metais jau buvo uždirbęs 7 mln. dolerių[reikalingas šaltinis]. JAV tarp Billboard populiariausių albumų pakilo iki 10, o D. Britanijoje – iki 6 vietos. 1990 m. tapo 10 kartų platininis[4]. Vos po kelių grupės pristatomųjų koncertų kilo didžiulis susidomėjimas pirmuoju grupės darbu, per kelias dienas parduota 50000 egzempliorių[5]. Led Zeppelin dažnai apibūdinamas kaip didžiulis žingsnis sunkiojo roko istorijoje.
Led Zeppelin II
Per pirmus savo gyvavimo metus grupė surengė 4 koncertinius turus JAV ir Didžiojoje Britanijoje. „Led Zeppelin II“ buvo įrašinėjamas jų metu skirtingose JAV studijose – priklausomai nuo to, kur grupė tuo metu gastroliavo. Antrajame albume buvo plėtojama ta pati muzikos kryptis kaip ir debiutiniame, tačiau jis susilaukė didesnio pripažinimo: Britanijoje ir už Atlanto iškilo į pirmąsias vietas.
Nors grupės nariai tam nepritarė, laikydami savo dainas „nedalomomis“, „Atlantic records“ išleido keleto kūrinių (pvz., „Whole Lotta Love“) sutrumpintas versijas radijo stotims. Tačiau Peteris Grantas ir grupės nariai ne kartą skelbė, kad savo oficialiais singlais šių versijų nelaiko.
Išleidus „Led Zeppelin II“, grupė surengė kelis koncertinius turus JAV. Pirmiausia buvo grojama klubuose, vėliau, smarkiai išaugus populiarumui, grupė persikėlė į stadionus. Vienas koncertas galėjo trukti ilgiau nei tris valandas dėl grupei būdingų ilgų improvizacijų.
Led Zeppelin III
Baigę gastroliuoti JAV, Plantas su Peidžu trečiajam albumui sudaryti išvyko į žmonių užmirštą užkampį Bron-Yr-Aur, esantį Velse. Albume pastebimas ryškus akustinės muzikos ir folklorinio roko pėdsakas, „Led Zeppelin III“ dažnai apibūdinamas kaip Planto vyravimo grupėje pabaiga; visi keturi grupės nariai pradėjo reikšti savo nuomonę, siūlyti savas kompozicijas bei idėjas.
„Led Zeppelin III“ buvo vienas laukiamiausių albumų 1970 metais. Tik išleistas užkopė į aukščiausias pozicijas abiejose Atlanto pusėse. Nors jis smarkiai skyrėsi nuo pirmųjų dviejų grupės darbų ir iš pradžių buvo kritikuojamas, vėliau jo reputacija išaugo.
Viršūnė
Led Zeppelin IV
Po milžiniško pirmų trijų albumų pasisekimo grupės įvaizdis smarkiai pasikeitė: jos nariai lipo ant scenos prabangiai apsirengę ir apsikarstę brangenybėmis, gastrolių furgoną pakeitė į nuosavą lėktuvą, garsėjo audringu gyvenimu. Led Zeppelin nuomodavo ne atskirus kambarius, o ištisas viešbučių dalis, ir jos tapo daugelio grupės girtavimo istorijų objektais.
Ketvirtajame albume, pasirodžiusiame 1971 metų lapkričio 8 dieną, vietoj pavadinimo buvo pavaizduoti keturi paslaptingi simboliai – 
. Vienintele užuomina į grupę, kuriai turėtų priklausyti šis darbas, buvo albumo prodiuserio Džimio Peidžo paminėjimas. Iš Led Zeppelin pusės tai buvo atsakas žiniasklaidai, kuri buvo susiformavusi pernelyg negatyvią nuomonę apie grupę, ją laikė pervertinta, o jos populiarumą – dirbtinai išpūstu. Led Zeppelin norėjo įrodyti, jog toks požiūris neteisingas ir grupės muzika pati viena gali būti puikiai parduodama. Šiandien albumas dažniausiai vadinamas „Led Zeppelin IV“, kartais „Zoso“ bei „Ketvirtuoju albumu“.
Led Zeppelin ketvirtuoju albumu pavyko sukurti unikalią muzikos formulę, sujungiančią akustinius garsus su sunkiuoju metalu ir bliuzu.
„Led Zeppelin IV“ dažnai vadinamas vienu iš geriausių visų laikų albumu, o „Stairway To Heaven“ – vienu geriausių roko kūrinių. Vien tik JAV buvo parduota 23 milijonai albumo kopijų, jis užėmė trečią vietą tarp visų laikų geriausiai parduodamų albumų JAV[6].
Houses of the Holy
Pabaigusi neilgas gastroles, kurių metu reklamavo iškart net du savo albumus, grupė ir vėl pasitraukė atostogų, kurias skyrė savo penktojo albumo „Houses of the Holy“ įrašinėjimui. Penktasis grupės darbas prekyboje pasirodė 1973 metų kovo 28 dieną. Tokio paties pavadinimo daina, įrašyta tuo pačiu metu kaip ir kitos penktojo albumo dainos, į „Houses Of The Holy“ nebuvo įtraukta. Ji pasirodė sekančiame Led Zeppelin albume „Physical Graffiti“.
„Houses Of The Holy“ viršelyje pavaizduoti nuogi vaikai, kopiantys Milžinų keliu, esančiu Šiaurės Airijoje. Dėl to albumas buvo uždraustas kai kuriose religinguose JAV vidurio pietų bei pietvakarių valstijose, taip pat Ispanijoje.
Penktąjame albume prie prie jau įprastų sunkiojo roko ir metalo, bliuzo, folkloro elementų prisidėjo ir regis bei funk stilius. Po išleidimo sekusios gastrolės, sutraukusios sausakimšus stadionus žmonių, JAV sumušė visus lankomumo rekordus, kurie prieš tai priklausė The Beatles; Led Zeppelin Kalifornijos Tampa stadione grojo 56 800 klausytojų miniai. Trys Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje vykę koncertai buvo įamžinti filmui „The Song Remains The Same“, išleistam po trejų metų.
Užbaigusi turą, Led Zeppelin visus 1974 metus skyrė poilsiui bei įkūrė savo įrašų studiją „Swang Song“, pavadintą vienos savo niekada neišleistos dainos pavadinimu. Šioje studijoje išėjo visi vėlesni grupės albumai.
Physical Graffiti
Pirmuoju grupės darbu, sukurtu „Swang Song“ studijoje, tapo šeštasis dvigubas albumas „Physical Graffiti“, išleistas 1975 metų vasario 24 dieną. Jis susidėjo iš penkiolikos dainų: aštuoni kūriniai įrašyti Hedli Greindžo vargšų prieglaudoje, o likusias dainas sudarė įrašyti seniau, bet vis dar neišleisti grupės darbai. Albumas laikomas ypatingai sėkmingu, nes sulaukė tiek kritikų pripažinimo, tiek finansinės sėkmės.
Išleidus šeštąjį albumą, Led Zeppelin surengė koncertinį turą po JAV, kurio metu koncertavo rekordinėms klausytojų minioms. 1975 metų gegužę grupė penkias naktis grojo Londono „Earls Court“ arenoje, kurių metu nufilmuota medžiaga buvo panaudota 2003 metais išleistame Led Zeppelin DVD.
Led Zeppelin pasirodymai pradėjo išsiskirti savo teatrališkumu, šviesos efektais. Tačiau grupės tolesnius planus netikėtai sujaukė avarija, į kurią Plantas pateko besiilsėdamas Graikijoje. Pats vokalistas atsipirko nedideliu delno lūžiu, bet jo žmona Mauryn ilgą laiką buvo kritinės būklės.
Vėlyvosios dienos
Presence
Po kelis mėnesius trukusios Planto reabilitacijos, visa grupė vėl susitiko Kalifornijoje, kur ir buvo parašyta didžioji dalis albumo „Presence“. Albumas buvo įrašytas paskubomis per tris savaites „Musicland Studios“, Miunchene. Skubėjimas buvo aiškinamas tuo, jog reikėjo suspėti iki The Rolling Stones atvykimo, kurie buvo išsinuomavę šią studiją savo albumo įrašymui.
„Presence“ prekyboje pasirodė 1976 metų kovo mėnesį. Jame buvo galima pastebėti aiškių muzikos pokyčių: pradėjo vyrauti paprastesni gitaros solo, nebebuvo ankstesniems albumams būdingų akustinių baladžių bei painios ir sudėtingos muzikos kompozicijos. „Presence“ tapo keliskart platininiu, tačiau taip pat susilaukė daug ir įvairių, dažnai negatyvių, vertinimų. Nors daugelis nekritikavo to, jog grupė prarado savo originalų stilių, buvo nemažai tokių, kurie vadino albumą prastu, sukurtu atmestinai, buvo sakoma, jog žvaigždės liko savo šešėlyje.
Nors albumas susilaukė nemažai kritikos, Peidžas pažymėjo, kad tai jo mėgstamiausias albumas iš visų. Plantas taip pat jį gyrė, sakydamas, kad „Presence“ tikriausiai yra pats „ledzepeliniškiausias“ albumas iš visų.
1977 metais pradėjo didelį koncertinį turą Šiaurės Amerikoje, kuris buvo finansiškai sėkmingas, tačiau lydimas skandalų užkulisiuose. Po vieno šou buvo suimtas Bonhamas su keliais grupės pagalbinio personalo nariais, įskaitant ir vadybininką Peterį Grantą. Jie buvo apkaltinti žmogaus sumušimu. Teigiama, kad vienas iš festivalio, kuriame grojo Led Zeppelin, rėmėjo Bill Graham darbuotojų rėžė antausį Granto sūnui, kai jis norėjo nukabinti ant persirengimo kambario esančią lentelę. Tai išgirdęs Grantas drauge su Bonhamu bei dar vienu apsaugos darbuotoju įsiveržę į gyvenamąjį furgonėlį žiauriai sumušė žmogų[3].
Kitą dieną po koncerto apskriejo žinia, jog nuo nuo vidurių infekcijos mirė Planto penkiametis sūnus Karac. Turas buvo nedelsiant atšauktas.
In Through the Out Door
Tik 1978-ųjų pabaigoje Led Zeppelin išvyko į Švediją, kur pradėjo dirbti prie savo aštuntojo studijinio albumo „In Through the Out Door“. Nors 1979 metų rugsėjo mėnesį prekyboje pasirodęs albumas ir vėl susilaukė nemažai neigiamų vertinimų, ištikimų grupės fanų dėka langvai užkopė į pirmąsias vietas JAV bei Britanijoje.
Išėjus aštuntąjam albumui, Led Zeppelin atliko tik kelis pasirodymus Europoje. Nors gerbėjai reikalavo koncertinio turo, Plantas šios idėjos nevertino palankiai, netgi svarstę galimybę pasitraukti iš grupės. Vis dėlto 1980 metų vasarą ketveriukė leidosi į neilgą ir neišreklamuotą turą po Europą, kuriame atrodė išsisėmusi, pasirodymai nebeturėjo to „šarmo“, dėl kurio grupė pelnė tokią svaiginančią šlovę. Vieno pasirodymo Vokietijoje metu Bonhamas susmuko scenoje ir buvo nedelsiant išgabentas į ligoninę. Nors spauda šnekėjo, jog tai sukėlė besaikis alkoholio ir narkotikų vartojimas, grupė teigė, kad būgnininkas sunegalavo dėl paprasčiausio persivalgymo. Turą Led Zeppelin sėkmingai pabaigė liepos 7 dieną Berlyne.
Džono Bonhamo mirtis
1980 m. rugsėjo 24 d. Led Zeppelin asistentas Rex King turėjo pavežėti Džoną Bonemą iki „Bray Studios“, kur vyko pasiruošimas naujam grupės turui po JAV. Pakeliui į studiją Bonemas paprašė sustoti papusryčiauti; atlikėjas bevalgydamas taip pat išgėrė nemažą kiekį degtinės (apie 400 ml). Atvykęs į studiją tęsė girtavimą, todėl repeticijos buvo nutrauktos. Grupei besiilsint Peidžo namuose, naktį būgnininkas užmigo ir buvo nuneštas į lovą. Kitą rytą, rugsėjo 25 d., Benji LeFevre ir John Paul Jones rado Bonhamą negyvą.
Ekspertizė parodė, jog Bonhamą ištiko asfiksija: užduso nuo savo paties skrandžio turinio. Ją sukėlė alkoholizmas, kuris lydėjo būgnininką nuo pat ankstyvų dienų grupėje. Skrodimo metu jokių kitų kvaišalų pėdsakų organizme nebuvo rasta. 1980 m. spalio 10 d. Džonas buvo kremuotas Rašoko parapijos bažnyčioje, Vusteršire, Anglijoje.
Po Bonemo mirties Led Zeppelin nusprendė išsiskirti. 1980 m. gruodžio 4 d. spaudos pranešime jie pasakė: „Norime, jog jūs žinotumėte, kad mūsų brangaus draugo netektis ir gilus nedalomos harmonijos jausmas, kurį jaučiame mes ir mūsų vadybininkas, privertė mus nuspręsti, kad mes nebegalime tęsti kaip anksčiau“[7].
Post-Zeppelin
Po grupės iširimo visi jos nariai pradėjo solines karjeras. Džonas Paul Džonsas grįžo prie prodiuserio darbo (savo pirmąjį solinį „Zooma“ albumą jis išleido tik 1999 m. Džimis Peidžas įrašė garso takelį „Death Wish II“, po to surinko anksčiau atmestų studijinių kūrinių rinkinį ir 1982 metais išleido jį pavadinimu „Coda“. Į jį buvo įtraukti du takeliai, įrašyti grupės per koncertą „Royall Albert Hall“ėje 1970 m., po vieną iš „Led Zeppelin III“ ir „Houses Of The Holly“ sesijų, trys – neįtraukti į „In Through The Out Door“ albumą, o taip pat instrumentinė pjesė „Bonzo‘s Montreux“, kurioje prie Bonhemo būgno solo Peidžas pridėjo elektroninius efektus.
Tais pačiais metais Robertas Plantas išleido pirmąjį (ir labai šiltai priimtą) albumą „Pictures At Eleven“. 1984 metais Peidžas ir Plantas susitiko vėl: spontaniškai sukurtos grupės „Honeydrippers“ sudėtyje įrašė mini albumą. Po to Peidžas (kartu su Polu Rodžersu iš „Free“, „Bad Company“) įkūrė „Firm“.
1985 metais Peidžas, Plantas ir Džonsas trumpam susibūrė festivalyje Live Aid (Filadelfijoje, JFK stadione). Mušamaisiais groti buvo pakviesti Tonis Tompsonas ir Phill Collins'as. Buvę grupės nariai buvo nepatenkinti grupės pasirodymu, kuris grupės prašymu buvo išbrauktas iš 2004 metų išleisto DVD.
Grupė vėl susitiko 1988 m. „Atlantic Records“ keturiasdešimto jubiliejaus proga. Čia būgnus mušė jau Džeisonas Bonhemas – Džono Bonhemo sūnus.
Po Peidžo ir Planto pasirodymo MTV programoje „Unplugged“ (ir po albumo „Unleded“ išleidimo) 1994 m. sekė pasaulinis turnė su bosistu Čarliu Džonsonu (iš Roberto Planto grupės) ir orkestru, sudarytu arabų instrumentalistų pagrindu. Nuomonių skirtumai su Džon Paul Džonsu pasiekė apogėjų, kuomet Plantas į klausimą „o kur paskutinis?“ atsakė: „parkuoja automobilį“. Per ceremoniją, kai grupė Led Zeppelin buvo įtraukta į Rokenrolo šlovės muziejų (1995 m. sausio 12 d.) Džonas Paul Džonsas ironiškai pastebėjo: „ačiū, kad prisiminėte mano telefono numerį“, ir visi atkreipė dėmesį, kokiais žvilgsniais Plantas ir Peidžas pažvelgė į savo bosistą.
Cepelinų lyderių duetas pratęsė sėkmingą bendradarbiavimą 1998 metais, išleidę albumą „Walking Into Clarksdale“ (kurio takelis „Most High“ gavo „Grammy“ apdovanojimą kaip „The Best Rock song“). Naujo albumo palaikymui buvo suorganizuotas pasaulinis turnė „Walking In Everywhere“.
1990 m. išėjo (ir tapo megahitu) keturių diskų rinkinys, parengtas ir pilnai pertvarkytas Peidžo iš senų grupės įrašų. Po trejų metų sekė The Complete Studio Recordings – dešimttomis box-set’as.
2002 metais britų spauda pranešė, kad Plantas ir Džonsas pagaliau susitaikė, palikę užnugaryje vaidus, kurie ilgą laiką trukdė grupei atgimti. 2006 m. sudarytame „Geriausių rock/metal vokalistų 100-uke“ Robert’ui Plant’ui atiteko pirmoji vieta[8].
2007-ųjų sugrįžimas
2007 metų rugsėjo mėnesį buvo oficialiai patvirtinti gandai, jog Led Zeppelin atsikurs vienam koncertui, skirtam Ahmet Ertegün atminimui. Pasirodymas turėjo įvykti lapkričio 26 dieną, tačiau buvo nukeltas, nes Peidžas, nelaimingo atsitikimo sode metu, susilaužė kairės rankos mažąjį pirštą. Todėl pirmasis visų likusių gyvų grupės muzikantų pasirodymas per paskutinius du dešimtmečius įvyko gruodžio 10 dieną O2 arenoje, Londone. Mirusį būgnininką Džoną Bonhemą pakeitė jo sūnus Džeisonas Bonhemas. Kadangi arena galėjo sutalpinti tik apie 20 tūkst. žmonių, bilietai parduoti loterijos principu: visi norintieji patekti į koncertą registravosi Ahmettribute.com svetainėje, o vėliau kompiuterizuota sistema atrinko tik apie 18 tūkst. laimingųjų. Bilietai oficialiai buvo pardavinėjami po 125 svarus sterlingų, tačiau internetinėse parduoduvėse už bilietą buvo prašoma žymiai daugiau.
Diskografija
Studijiniai albumai:
- 1969 Led Zeppelin (1969)
- 1969 Led Zeppelin II (1969)
- 1970 Led Zeppelin III (1970)
- 1971 Led Zeppelin IV (1971)
- 1973 Houses of the Holy (1973)
- 1975 Physical Grafitti (1975)
- 1976 Presence (1976)
- 1979 In Through the Out Door (1979)
- 1982 Coda (1982)
Šaltiniai
- ↑ Heavy Metal Timeline
- ↑ Keith Shadwick. Led Zeppelin: The Story of a Band and their Music 1968–1980, 2005. 35 psl. ISBN 087930871.
- ↑ 3,0 3,1 Stephen Davis. Hammer of the Gods (LPC), 1995. ISBN 0-330-43859-X
- ↑ RIAA: Gold and Platinum
- ↑ Dave Lewis. The Complete Guide to the Music of Led Zeppelin, 1994. 4 psl.. ISBN 0-7119-3528-9
- ↑ RIAA: Top 100 Albums
- ↑ Mick Wall. No Way Out, 2005. 86 psl.
- ↑ Hit Parader’s Top 100 Metal Vocalists of All Time
Nuorodos
| ||||||