Leipalingio dvaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Leipalingio dvaras
Dvaro rūmai
Dvaro rūmai
Vieta Druskininkų rajonas
Įkurtas XIX a. pab. - XX a. pr.
Rūmų stilius klasicizmas
Bajorų giminės Jonas Sapiega
Masalskiai
Plateriai
Kruševskiai
Balinskiai
Pastatų būklė Restauruotas
Savininkas mokykla ir kraštotyros muziejus

Leipalingio dvaras – dvaras Druskininkų rajone, Leipalingio miestelyje. Išlikusi oficina.

Istorija

Dvaras paminėtas 1503 m. balandžio 7 d., kai jį Aleksandras dovanojo Jonui Teodorui Pliuškovui, pabėgusiam iš Maskvos kunigaikščio Ivano III užimtos Smolensko žemės. Vėliau, dvarui likus be šeimininko, 1508 m. birželio 28 d. Žygimantas Senasis jį padovanojo Jonui Sapiegai. Sapiegos 1520 m. čia pastatė cerkvę. Valdant Jono sūnui Povilui Sapiegai, dvare kilo didelis gaisras, sudegė cerkvė ir daugelis dvaro pastatų. Vėliau, giminei priėmus katalikybę, Mikalojus Sapiega fundavo bažnyčios statybą bei atstatė dvarą. Per ATR-Maskvos karą (1654-1667) dvaras sudegintas. Sapiegos dvarą valdė iki 1742 m.

Vėliau dvaras priklausė Masalskiams, nuo XVIII a. pabaigos - Plateriams, o XVIII a. pab. - XIX a. pr. Leipalingis priklausė Kruševskių giminei. Jie pastatė išlikusius dvaro rūmus, prie dvaro veikė geležies liejykla. XIX a. pab. - XX a. pr. dvarą nusipirko Peterburgo pirklys, inžinierius Petras Balinskis. Jis labai puoselėjo tiek dvarą, tiek patį miestelį. Kasė kanalus, puoselėjo parką, buvo iškastas Simoniškės ežerėlis, padaryti prabangūs tilteliai, altanos. Paskutinis dvaro savininkas Košica dvarą pralošė Monte Karlo kazino, kur ir nusišovė.

Po 1923 m. dvaras išparceliuotas.

Legendos

Parko pradžioje, kalnelyje yra raudonomis plytomis išmūryta patalpa su nišomis. Pasak legendos, ją pastatęs vienas iš dvarininkų Kruševskių, buvęs didelis moterų gerbėjas. Jis čia laikydavo uždarytas jam patikusias moteris. Kai jo pastodavo, išleisdavo už paskirto baudžiauninko, duodavo namą, žemės, karvę, arklį, o tada ieškodavo kitų moterų. Merginos bėgdavusios jį pamačiusios, tepdavosi veidą pelenais, bet ir tai nepadėdavę.[1]

Šaltiniai

  1. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 157 psl.



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: