Kaitrinė lemputė
Kaitinamoji lempa, kaitinamoji lemputė – įtaisas dirbtinės šviesos šaltinis, dažnai naudojamas namų apyvokoje. Šviesą skleidžia įkaitęs volframo siūlelis, kurį iki aukštos temperatūros įkaitina juo tekanti elektros srovė. Oro deguonis greitai suardytų tiek įkaitusį siūlelį, todėl šis apgaubiamas stikliniu gaubtu, kuriame dažniausiai esti vakuumas arba praretintos inertinės dujos. Dujos slopina siūlelio metalo garavimą, todėl tokia lemputė tarnauja ilgiau. Geros 100 vatų galios kaitinamosios lempos efektyvumas siekia 15-20 lumenų vatui [1] bet pigesnių variantų gali būti ir mažesnis.
Privalumai
Šios lemposs gaminamos įvairioms maitinimo įtampoms, nuo 1,5 iki apie 300 voltų. Jas paprasta reguliuoti, pigu pagaminti, ta pati lemputė tinka tiek pastoviai, tiek ir kintamajai srovei. Lemputę nesunku įžiebti, tam netrukdo nei per aukšta, nei per žema aplinkos temperatūra. Sudaužytos lemputės komponentai nėra pavojingi sveikatai. Geros kokybės lempos šviesoje matomos spalvos beveik nesiskiria nuo matomų saulės šviesoje.
Trūkumai
Šios lempos naudoja daugiausiai elektros energijos ir yra pačios neekonomiškiausios iš visų, nes apšvietimui naudoja vos apie 20 proc. (kai kur mini 2 procentus) sunaudojamos elektros energijos. Jas pamažu keičia ekonomiškesni šviesos šaltiniai. Daugelis valstybių rimtai svarsto galimybę uždrausti kaitinamųjų lempų pardavimą.
Konstrukcija
 |
Istorija
Pirmąsias kaitinamasias lempas apie 1840 m. pagamino anglų mokslininkas Warren de la Rue. Jose buvo naudojamas platinos siūlelis. Lemputės švietė, tačiau dėl didelės platinos kainos plačiam naudojimui tinkamos nebuvo. Kurį laiką naudojo lemputes su anglies strypeliu vietoje platinos.
Ilgą laiką kaitinamosios lempos tiko tik palyginus neaukštoms maitinimo įtampoms, nes pakankamai ploną volframo siūlelį pagaminti pavyko tik apie 1910 m.
Pirmosios elektros lemputės Lietuvoje įžiebtos Rietave 1892 m. per Velykas.
Nuorodos
| ||||||