Lenkijos Liaudies Respublika
Polska Rzeczpospolita Ludowa Lenkijos Liaudies Respublika | |||||
Buvusi liaudies respublika | |||||
| |||||
| |||||
Himnas Lenkijos himnas | |||||
Sostinė | Varšuva | ||||
Kalbos | lenkų | ||||
Valdymo forma | Respublika | ||||
Tarybos Pirmininkas | |||||
1952–1964 (pirmas) | Aleksandras Zavadskis | ||||
1985–1989 (paskutinis) | Voicechas Jaruzelskis | ||||
Era | Naujausi laikai | ||||
- Įkūrimas | 1952 | ||||
- Pavadinimo pakeitimas | 1989 m. | ||||
Plotas | |||||
- 1990 | 312 685 km² (120 728 sq mi) | ||||
Gyventojai | |||||
- 1946 | 23 930 000 | ||||
- 1990 | 37 970 155 | ||||
Valiuta | Zlotas |
Lenkijos Liaudies Respublika (lenk. Polska Rzeczpospolita Ludowa) – oficialus Lenkijos pavadinimas 1952–1989 m.
Istorija
Karo pabaigoje sąjungininkams tapo aišku, kad nepavyks į valdžią Lenkijoje grąžinti emigracinės vyriausybės. Jaltos konferencijoje Stalinas, Čerčilis ir Ruzveltas susitarė, kad Lenkijoje iš emigracinės vyriausybės ir protarybinio „Liublino komiteto“ bus suformuota „Laikinoji nacionalinės vienybės vyriausybė“, kuri turės organizuoti šalyje laisvus rinkimus.
Tačiau ši vyriausybė faktiškai buvo TSRS kontroliuojama, 1947 m. sausio mėn. vykę „rinkimai“ įtvirtino komunistinį režimą, kuriam vadovavo stalinistas Boleslavas Bierutas.[1] Emigracinė vyriausybė Londone veikė iki pat 1990 m.
Potsdamo konferencijoje 1945 m. rugpjūčio mėn. nuspręsta pietinę Rytprūsių dalį ir Vokietijos žemes į rytus nuo Oderio ir Neisės (Pomeranija, Žemutinė Silezija ir dalis Brandenburgo) perduoti Lenkijai. Pagal sutartį su TSRS Lenkijai atiteko Baltstogės sritis.[2]
Karo metu nacių vykdytas holokaustas, pokario antisemitinė LLR vyriausybės politika ir dėl to vykusi žydų emigracija, vokiečių priverstinis iškeldinimas iš prijungtų buvusių Vokietijos žemių pavertė LLR praktiškai monoetnine valstybe. LLR gyventojų skaičius padidėjo nuo 27 mln (1954) m. iki 37,97 mln (1990 m.)
LLR gyvavimo metu periodiškai kildavo ekonominės-politinės krizės (1956, 1968, 1970 m., 1981 m.).
Vadovaujant V.Gomulkai kurtas „lenkiškasis kelias į socializmą“: kiek liberalizuota ekonomika, likviduota dauguma kolūkių, normalizuoti santykiai su katalikų bažnyčia, sušvelnėjo cenzūra, vystyta „darbininkų savivalda". E.Gereko laikais ekonomiką bandyta kelti užsienio kreditų pagalba. Užsienio skolai pasiekus 20 milijardų JAV dolerių, 1980 m. kilo didžiulė ekonominė-socialinė krizė, ekonomika nustojo funkcionuoti, šalis buvo prie bado ribos. Generolas Voicechas Jaruzelskis savo rankose sutelkęs visą valdžią, 1981 m. gruodžio mėn. Lenkijoje įvedė karinę padėtį, išsilaikiusią iki 1983 m.
Katalikų bažnyčia LLR buvo pasipriešinimo valdžiai centras. Jos įtaka ypač sustiprėjo 1978 m., kai popiežiumi tapo Krokuvos kardinolas Karolis Voityla. Nepriklausoma profsąjunga „Solidarumas“, 1981 m. inicijavusi streikus, davė pradžią visuomeniniams ir politiniams pokyčiams ir politinės santvarkos pasikeitimui.
1989 m. gruodžio 29 d. Konstitucijoje įteisintas istorinis šalies pavadinimas „Lenkijos Respublika“ (Rzeczpospolita Polska).
Valstybinė santvarka
Lenkijos Liaudies Respublika (LLR) buvo socialistinio tipo valstybė. LLR Konstitucija buvo priimta 1952 m. liepos 22 d. (laikinoji konstitucija veikė nuo 1947 m.). Nemažai pataisų joje padaryta 1976 m. Iki 1989 m. kolektyvinis šalies vadovas buvo Valstybės taryba).
Konstitucijoje buvo įtvirtintas vadovaujantis komunistinės – Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LKDP) – vaidmuo. Šalyje veikė marionetinės – Jungtinė valstiečių bei Demokratinė – partijos, kurios kartu su LJDP sudarė koaliciją (nuo 1952 m. – Liaudies frontas, nuo 1956 m. – Nacionalinės vienybės frontas, nuo 1983 m. – Nacionalinio atgimimo patriotinis judėjimas). 1965–1980 m. šalyje veikė parlamentinė opozicija – asociacija ZNAK.
LLR buvo pirmoji socialistinė šalis, kurioje buvo įsteigtas Konstitucinis Teismas (1986 m.) ir ombudsmeno institucija (1988 m.).
Vadovai
LLR Valstybės tarybos pirmininkai:
- 1952–1964 m. – Aleksandras Zavadskis
- 1964–1968 m. – Edvardas Ochabas
- 1968–1970 m. – Marianas Spychalskis
- 1970–1972 m. – Juzefas Cirankevičius
- 1972–1985 m. – Henrikas Jablonskis
- 1985–1989 m. – Voicechas Jaruzelskis.
LLR Ministrų tarybos pirmininkai:
- 1944–1947 m. – Edvardas Osubka-Moravskis
- 1947–1952 m. – Juzefas Cirankevičius
- 1952–1954 m. – Boleslavas Bierutas
- 1954–1970 m. – Juzefas Cirankevičius
- 1970–1980 m. – Piotras Jaroševičius
- 1980 m. vasario-rugpjūčio mėn. – Edvardas Babiuchas
- 1980–1981 m. – Juzefas Pinkovskis
- 1981–1985 m. – Voicechas Jaruzelskis
- 1985–1988 m. – Zbignevas Mesneris
- 1988–1989 m. – Mečislavas Rakovskis
- 1989 m. rugpjūčio mėn. – Česlavas Kiščiakas.
Šaltiniai
|