Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Lennart-Georg Meri

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lenartas Meris
est. Lennart-Georg Meri
Estijos prezidentas
Lennart Meri 1998.jpg

Gimė 1929 m. kovo 29 d.
Talinas, Estija
Mirė 2006 m. kovo 14 d. (76 m.)
Talinas, Estija

Sutuoktinis(-ė) Regina Meri ir Helle Meri
Estijos prezidentas
Ėjo pareigas 1992 m. spalio 6 d. – 2001 m. spalio 8 d.
Ankstesnis Johannes Vares
Vėlesnis Arnold Rüütel

Vikiteka Lennart-Georg MeriVikiteka

Lennart-Georg Meri (1929 m. kovo 29 d. – 2006 kovo 14 d.) rašytojas, kino režisierius, politikas, buvęs antruoju Estijos prezidentu 1992-2001 m. Jis vadovavo Estijos nepriklausomybės judėjimui.

Turinys

Jaunystė

Lennart-Georg Meri gimė Taline. Jo tėvas buvo Estijos diplomatas ir V. Šekspyro vertėjas Georg Meri, o motina - Estijos švedė Alice-Brigitta Engmann. Su šeima jis jaunas paliko tėvynę ir studijavo užsienyje devyniose skirtingose mokyklose keturiomis kalbomis. Jo maloniausi atsiminimai iš Janson de Sailly licėjaus Paryžiuje. Be estų kalbos jis laisvai kalbėjo suomiškai, prancūziškai, vokiškai, angliškai ir rusiškai.

Tačiau šeima buvo Taline, kai Tarybų Sąjunga okupavo Estiją 1940 m. birželį. Didelė Merių šeima skilo tarp sovietų ir sąjungininkų rėmėjų ir sovietų priešų[1]. Lenarto pusbrolis Arnold Meri stojo į Raudonąją armiją ir greitai tapo Tarybų Sąjungos didvyriu. 1941 m. Merių šeima buvo ištremta į Sibirą su tūkstančiais kitų estų, latvių, lietuvių. Šeimos tėvai būdavo uždaromi į atskiras koncentracijos stovyklas, kur mažai kas išgyveno. Dvylikos metų Lennart Meri dirbo medkirčiu Sibire. Be to, jis skuto bulves, kad išlaikytų šeimą.

Sibire Lenartas susidomėjo Uralo kalbomis, kuriomis kalbėjo Sibire ir kurioms priklausė estų kalba. Uralo tautų kultūra buvo jo viso gyvenimo darbo motyvas.

Merių šeima išgyveno ir grįžo į Estiją, kur Lenartas baigė Tartu universiteto Istorijos ir kalbų fakultetą su pagyrimu 1953 m. Jis pasipiršo savo pirmai žmonai 1953 m. kovo 5 d. – Stalino mirties dieną, sakydamas "atsiminkime šitą laimingą dieną amžinai". Sovietai neleido jam dirbti istoriku, tad jis tapo dramaturgu Vanemuine teatre Tartu, o vėliau radijo vaidinimų prodiuseriu. Keli jo filmai sulaukė kritikų įvertinimo.

Politinė veikla

Po 20 metų draudimų, sovietai leido Lenartui Meriui keliauti už Geležinės uždangos po 1970 m. ir jis pasinaudojo šia galimybe priminti Suomijai apie Estijos gyvavimą. Jis užmezgė glaudžius ryšius su politikais, žurnalistais ir užsienio estais. Jis buvo pirmasis estas užsienyje išspausdinęs protestą prieš sovietų planus Estijoje kasti fosfatus, kurių eksploatavimas trečdalį šalies paverstų negyvenama teritorija. Estijoje gamtosaugos protestai peraugo į maištą prieš sovietus - Dainuojančią revoliuciją. Lenarto Merio kalba Ar estai turi vilties nagrinėjo estų tautos problemas ir turėjo didelį atgarsį užsienyje. 1988 m. Meris tapo Estijos Liaudies fronto, kuris bendradarbiavo su analogiškomis organizacijomis Latvijoje ir Lietuvoje, vienu iš įkūrėju. Po pirmų komunistų nekontroliuojamų daugpartinių rinkimų 1990 m. Lenartas Meris tapo Estijos užsienio reikalų ministru. Jo pirmasis uždavinys buvo sukurti Užsienio reikalų ministeriją. Jis sutelkė apie save jaunų žmonių, kurių daugelis kalbėjo angliškai, grupę, kad užmegztų ryšius su Vakarais ir atstovautų Estijai užsienyje. Jis buvo pirmasis rytų europietis gavęs svečio teises NATO būstinėje Briuselyje.

Po trumpo darbo Estijos ambasadoriumi Suomijoje, 1992 m. spalio 6 d. Lenartas Meris buvo išrinktas antruoju Estijos prezidentu. Jis buvo Tėvynės sąjungos (est. Isamaaliit) kandidatu. Nors buvęs komunistas Arnold Rüütel pirmo balsavimo metu pirmavo 42 procentais, galutinį balsą turėjo parlamentas, kuriame daugumą sudarė Tėvynės sąjungos nariai. Per rinkimų kampaniją dešinieji radikalai bandė įrodyti tariamus Lenarto Merio ryšius su KGB. Tačiau šie kaltinimai nepakenkė Merio įvaizdžiui. 1996 m. rugsėjo 20 d. jis buvo perrinktas antrai kadencijai.

1994 m. Estijos Laikraščių Asociacija Lenartą Merį paskelbė Metų spaudos priešu. Tačiau 1998 m. jis gavo spaudos draugo apdovanojimą. 1999 m. jis vėl tapo spaudos priešu[2].

Mirtis

Lenartui Meriui buvo diagnozuotas smegenų auglys 2005 m. Rugpjūčio mėnesį jam buvo atlikta operacija, kurios metu pašalintas piktybinis auglys. L. Meris mirė 2006 m. kovo 14 d. rytą Talino ligoninėje. Per televiziją prezidentas Arnold Rüütel pareiškė "per devynerius metus būdamas valstybės galva Meris atkūrė prezidento postą ir Estijos respubliką plačiausia prasme".

Šaltiniai

Postas
Prieš tai:
Johannes Vares
Estijos prezidentas
1992–2001
Po to:
Arnold Rüütel


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: