Leonarda Bernatonienė

Leonarda Bernatonienė (Stalioraitytė, 1927 m. sausio 17 d. Šunskai, Marijampolės apskr. - 2001 m. sausio 22 d. Kaune) - cheminės technologijos inžinierė, gamtos (chemijos) mokslų daktarė, docentė, Neorganinės chemijos katedros vedėja (1964-1969), KPI parengiamojo skyriaus vedėja (1969-1987).

Kilmė ir šeima

Tėvai – A. Stalioraitis; – A. Stalioraitienė

Šeima – sutuoktinis Juozas Bernatonis

Vaikai -

Išsilavinimas

1935 m. baigusi Šunskų pradžios mokyklą, kartu su tėvais persikėlė į Kauną ir įstojo į Kauno „Saulės” gimnazijos antrą klasę. 1941 m. su pagyrimu ją (sovietiniais metais – 8-ąją vidurinę mokyklą) baigė.

1942–1942 m.m. mokytojavo Graužų (Girkalnio valsč., Raseinių apskr.) pradžios mokykloje.

1942 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Chemijos skyrių, kurį 1947 m. baigė ir įgijo cheminės technologijos inžinieriaus chemiko technologo kvalifikaciją. Studijuodama dirbo laborante Fizikos katedroje (1944-1945), vyr. laborante Neorganinės chemijos katedroje (1946-1947).

Universiteto techniškųjų fakultetų Studentų sąjungos komiteto pirmininkė (1946-1947). Dėstė chemiją kauno V vidurinėje mokykloje (1946-1948), Universiteto darbininkų paruošimo skyriuje (1947-1949).

1947 m. buvo paskirta Technologijos fakulteto Neorganinės chemijos katedros asistente, 1951 m. - vyr. dėstytoja.

Vadovaujant prof. A. Purėnui ir prof. J. Venskevičiui parengė ir 1956 m. apgynė mokslų kandidato (1993 m. nostrifikuotą daktaro, gamtos mokslai) disertaciją „Gamybos būdų ir išorinių faktorių įtaka riebalų išsilaikymui”. 1959 m. jai suteiktas docentės mokslinis vardas.

1964 m. išrinkta Neorganinės chemijos katedros vedėja ir šias pareigas ėjo iki 1969 m. Vėliau dirbo Neorganinės chemijos katedros docente, Kauno politechnikos instituto (KPI) parengiamojo skyriaus vedėja (1972–1985).

Išėjusi į pensiją (1987 m.) dar periodiškai dirbo docente 1988, 1989, 1994 m.

L. Bernatonienė tęsė molslinius tyrimus riebalų chemijos srityje, 1960 m. pradėjo sintetinti ir tyrinėti kai kuriuos seleno, telūro politioninių rūgščių ir telūro-arseno junginius. Būdama Neorganinės chemijos katedros vedėja, rūpinosi bendradarbių moksline kvalifikacija, vadovavo disertantų disertaciniams darbams. Mokslinių tyrimų rezultatai publikuoti daugiau kaip 30 straipsnių.

Studentams ji skaitė paskaitas, vedė analizinės ir neorganinės chemijos laboratorinius darbus ir daug prisidėjo organizuojant analizinės chemijos laboratorijas.

Bibliografija

Su bendradarbiais parengė ir redagavo 13 neorganinės ir analizinės chemijos mokomųjų knygų, išvertė (ir išleido) 2 vadovėlius: S. Šapiro, M. Šapiro „Analizinė chemija” ir V. Potapovas, S. Tatarinčik „Organinė chemija”.