Leopoldas Stanevičius
| Leopoldas Stanevičius | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1936 m. sausio 12 d. Krikonys, Ignalinos raj. |
|
| |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvas | Alfonsas Stanevičius |
| Motina | Elena Dimbelytė-Stanevičienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Vanda Kaušinytė-Stanevičienė |
| Vaikai |
Rasa-Margarita |
|
| |
| Veikla | knygų redaktorius ir sudarytojas, vertėjas, poetas, prozininkas, politologijos lektorius
|
|
| |
| Alma mater | 1963 m. Vilniaus universitetas |
Leopoldas Stanevičius (g. 1936 m. sausio 12 d. buv. Švenčionių apskr. (dab. Ignalinos raj.), Mielagėnų apyl., Krikonių k.) – Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos ir „Spindulio“ literatūrinės draugijos narys, ilgametis knygų redaktorius, vertėjas, poetas, satyrikas-humoristas bei MČTAU (Medardo Čoboto trečio amžiaus universiteto) politologijos, literatūros ir istorijos fakultetų lektorius ir lankytojas.
Biografija
Gimė ir augo Lenkijos okupuoto Švenčionių krašto Mielagėnų parapijos Krikonių k. 1955 m., baigęs Mielagėnų vidurinę mokyklą, iki 1963 m. studijavo Vilniaus universitete lituanistiką.
Seneliai :
- Kazimieras Stanevičius (1871) ir Grasilda Cibulskaitė - Stanevičienė (1872-1948).
Pusbroliai Zenonas Stanevičius ir Alfonsas Stanevičius
Vėliau Vilniuje dirbo statybose, traktorininku – Kazachstano plėšiniuose, mokytojavo Šilutėje, Traksėdžiuose, Pagėgiuose, Vėliučionių nepilnamečių auklėjimo mokykloje, LTSR radijo ir televizijos komitete (pirmininkui rašė kalbas, rengė televizijos programas). Bet ilgiausiai darbavosi knygų redaktoriumi „Minties“, „Diemedžio“ leidyklose, talkino „Asvejos“, „Vagos“, „Mažojo Vyturio“ leidykloms. Vertė knygas, jei kas atlikdavo nuo sovietinių pondraugių užgaidų. Galiausiai savo jėgas išbandė žurnalistikos baruose – beveik metus dirbo istorijos laikraščio „Voruta“ redakcijoje, važinėjo tai į Gervėčius, Rimdžiūnus (dab. Baltarusijoje), tai į Punską (Lenkija). Nuo 2008 m. Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys.
Redakciniai darbai, vertimai
Redagavo ar sudarė apie 260 įvairių žanrų knygų.
Iš rusų kalbos išvertė Dž. Darelo „Sugaukite man kolobusą“, drauge su kitais – F. Šachermeiro „Aleksandras Makedonietis“, M. Prudnikovo „Operacija Feniksas“, P. Čerkasovo „Kardinolas Rišelje“, t. p. nemaža eilėraščių iš G. Serebriakovos knygų, iš A. Manfredo „Trys portretai“, V. Korotkevičiaus „Giesmė gimtajam kraštui“ (J. Kupalos, J. Kolaso, M. Bogdanovičiaus eil.), V. Arzumiavo „Kūrybos broliai“, G. Požidajevo „Pokalbiai apie muziką“. Iš vokiečių k. išvertė R. Jungės, G. Biemano „Kruvini pėdsakai“ apie SS nusikaltimus. O drauge su A. Antanavičiumi kn. „Religijos, bažnyčios, tikėjimai“ išvertė iš lenkų k.
Išleido „Spindulio“ literatūrinės draugijos almanachą „Lėkimas virš žemės“, UAB „Ciklonas“, 2005. Sudarė J. Žitkauskas. – 343 p.
Kūryba
Humoristinius, satyrinius kūrinėlius, epigramas bei Kindziulio „priėjimus“ pradėjo publikuoti aštuntajame XX a. dešimtmetyje.
2019-2020 metai
- „Žemės žmonės--užminuotas laukas“ (poezija).
- „Gražus Lietuvos dangus“.
- „Mūsų gyvenimo margumynai“.
- „Kindziulis byloja: arba ant bėgių gulsim, arba išpuikusius ponus pulsim“.
- „Atsargiai: Kindziulis viską mato!“.
- „Tai juokais, tai rimtai“.
Įvertinimas
- Lietuvos Mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos diplomas geriausios knygos konkurse už humoro ir satyros knygą „Kiek daug gražių permainų, ponai!“ (2006)
- LNRS vasaros poezijos šventės diplomas (2009-06-06)
- II laipsnio diplomas poezijos nominacijoje už parodijų knygą „Šilerio obuoliai“ Rytų Lietuvos literatūriniame konkurse (2007)
- Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos XIII vasaros poezijos laureato diplomas seniausiame Lietuvos (Kauno) troleibuse (2011)
- Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos literatūrinio konkurso laureato diplomas M.K. Čiurlionio tema už eilėraščių ciklą „Pasaulio sutvėrimas“ (2011-10-02)
- Vieno eilėraščio respublikinio konkurso „Lygiadienio giesmė – 2011“ diplomantas (S. Nėries muziejus Kaune, 2011-03-19)
- LNRS ir S. Nėries memorialinio muziejaus padėka laimėjus diplomanto vardą vieno eilėraščio konkurse „Lygiadienio giesmė – 2012“
- LNRS (Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos) 16-osios Vasaros poezijos šventės Kaune laureatas, 2014.0607
Bibliografija
- „Šviesa tavuos delnuos“. – Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 1998, – 153 p.
- „Kai kam“. – Vilnius: „Vagos“ leidykla, 2001, – 121 p., iliustr.
- „Būties žvakių šviesoj“. – Vilnius: AB „Lietuvos geležinkeliai“, 2001, – 188 p., iliustr.
- „Čia priėjo Kindziulis“. – Vilnius: „Asvejos“ leidykla, 2002, – 143 p., iliustr.
- „Pušyno kelias“. – Vilnius: UAB „Ciklonas“, 2005, – 182 p., iliustr.
- „Kiek daug gražių permainų, ponai!“ – Vilnius: 2005, – 179 p.
- „Šilerio obuoliai“. – Vilnius: VPU leidykla, 2006, – 162 p., iliustr.
- „Sutartys su velniais“. – Vilnius: spaustuvė „Rotas“, 2008, – 236 p., iliustr.
- „Nee, čia ne visi idiotai…“ – Vilnius: Vilniaus Pedagoginio u-to leidykla, 2010, – 170 p., iliustr.
- „Kaip arti Lietuva, kaip toli“. – Vilnius: UAB „Roto“ spaustuvė, 2012, – 160 p., iliustr.
- „Pasakos ir pasakėlės“. – Vilnius, „Standartų spaustuvė“, 2013, – 218 p., iliustr.
Apie
Negatyvo dozė knygoje „Aš atnešiau Jums kyšį“
Leopoldas Stanevičius – kolega, Literatūros fakulteto senbuvis, plunksnos brolis. Mėginsiu parašyti atsiliepimą apie pernai pasirodžiusią jo knygą „Aš atnešiau Jums kyšį“. Knygą įdėmiai perskaičiau, o perskaičiusi supratau, kad gerų norų neužtenka. Knyga labai marga, tiek rašinių apimtimi, tiek jų forma, tiek temų įvairove. Supratau, kad daugybė humoreskų, aforizmų ir trumpų apybraižų sumaišė mano protą. Aš nespėju kartu su autoriumi verstis per galvą, šokinėjant nuo vienos minties prie kitos. Visko taip daug, kad net per kraštus veržiasi, tematika tokia įvairi, besikeičianti, kad aš nespėju ne tik įsigilinti, nekalbant apie įsijautimą į mintį, bet ir potekstės nesuvokiu. Tikrai nespėju suvokti.
Prirašiau kelis popieriaus lapus, bet nieko, kas būtų įdomu ir verta dėmesio tuose lapuose nėra. Negaliu atsistebėti, iš kur Leopoldas Stanevičius imasi energijos, kad kasmet ne tik parašytų, bet ir išleistų po knygą. Galvoju, ar čia prigimtinė Dievo dovana, ar pagelbėjo ilgametis redaktoriaus darbas „Minties“ leidykloje.
Jeigu atvirai, tai pavydžiu jam tokio sugebėjimo lengvai rašyti, o ir temų tam rašymui nestokoti. Viskas būtų gerai, bet man nepatinka, kad jo kūryboje labai daug, tiesiog per daug, negatyvo aplinkai, laikui ir tiems, kurie atsakingi už visuomenės gerovę, nesvarbu, ar tai buvusieji, ar esantieji. Čia autoriaus išradingumas begalinis, mano supratimu, perdėtas, o kartais ir neteisingas. Cituoju: „Eilinis Lietuvos KP CK Plenumas. Klausydamiesi nuobodžių kalbų ir kremlinio sukirpimo idėjiškų išvedžiojimų, vienas atsakingas sniečkinis klerkas primigo ir išvydo nuostabų sapną. Jis, rodos, dar jaunas ir gražus, miega su garsiąja aktore Sofija Loren. Staiga atsidaro prašmatnaus kambario durys ir su pistoletu rankose įsiveržia kažkoks juočkis italas, jo sugulovės vyras. Jis baisiai išsigandęs neišlaiko ir garsiai drioksteli. Čia kažkas ant jo peties uždeda ranką ir sako: – draugas Šepety, jūs ir miegate, ir dar dujomis šaudote“.
Čia, mano supratimu, jau per daug sutirštintos spalvos. Lionginas Šepetys būti tokio anekdoto veikėju nenusipelnė. Jį, kaip kultūros ministrą, pažinojau asmeniškai, nes dirbau kūrybinėje organizacijoje. To laikotarpio sąlygomis jis buvo talentingas vadovas, išsilavinęs su moksliniu laipsniu ir parašęs drąsią knygą, skirtą modernizmo ištakoms. Buvo stogas Lietuvos kultūrai ir jos kūrėjams, tikrąja to žodžio prasme. Tinkamesnio šioms pareigoms žmogaus aš ir šiandien nežinau. Gal aš ir neteisi, gal ir autoriui, ir jums kitaip atrodo. Esu įsitikinusi, kad ta tema jau pakankamai prirašė, tuo labiau, kad jau nepakeis žmonių gyvenimo. Galvoju, kad neverta gaišinti laiko jų rašymui, nes kuriems skirti, jie tikrai neskaitys, o kurie skaito, ir patys su tuo susiduria, ir turi savo nuomonę. Ar visi tie prisiekėliai, nevykėliai, menkystos verti tokio dėmesio? Leopoldas tai daryti sugeba ir rašo, manau, labai lengvai. Daug jo rašinių įdomūs ir taiklūs, bet vis tiek su per didele negatyvo doze.
Nežinau kodėl, bet į galvą lenda mintis, kad Leopoldas galėtų parašyti ir rimtesnių dalykų, gal ne tiek rimtesnių, kiek išgyventų, patvirtintų, nes gyveno sudėtingo laikmečio metais, o tai, kad jis sugebėtų, liudija ir šios knygos rašiniai: „Kai palinko liepos prie kelio“, kuo man į širdį įkrito jo močiutės Grasildos paveikslas, „Kaip mes kariavom“ – apie Poringės krašto berniūkščių išdaigas, kurių drąsuolių būta, nes su ragatkom į kukuruzninkus šaudydavo. Mūsų krašte tokių drąsuolių nebuvo. Gal todėl, kad karvių neganydavome, o raišiodavome, o gal todėl, kad jie labai bijodavo tėvo diržo.
Parašyk apie piemenavimo laikų draugę juodbruvę piemenaitę. Cituoju: „Tuo tarpu anoji Poringio piemenaitė kartą jau po keliolikos metų Ignalinoje mane kažin kaip atpažino ir prakalbino iš spaudos kiosko“. Šioje apybraižoje, mano džiaugsmui, jokio Leopoldui įprasto pikto žodžio. Ne tik pikto, bet ir niekinančio.
Panašiai autorius elgiasi ir trumpame nepilno puslapio rašinyje „Lietus“. Šie rašiniai kitokie, jie lyg ir iškrenta iš bendro knygos konteksto. Bet man jie patys įdomiausi, ypač „Lietus“, kuris padovanojo autoriui gyvenimo draugę. Aš, Stanevičiaus vietoje, mesčiau visus tuos paskvilius, kuriuos perskaitai ir tuojau užmiršti, o rašyčiau tai, kas paliečia širdį, ko neįmanoma tuojau užmiršti, kaip babos Grasildos ar juodbruvės piemenaitės.
Baigsiu Romeno Rolano aforizmu: „Heroizmas – regėti pasaulį būtent tokį, koks jis yra ir mylėti“. Nuostabūs žodžiai! Ačiū pasauliui, kad jis mus, tokius netobulus, priima į savo glėbį.
Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto klausytoja, MČTAU garbės narė
Dirbdamas įvairiose leidyklose Leopoldas redagavo ir sudarė apie 260 įvairių žanrų knygų.
Išleido nemažai ir savo kūrybos knygų. Pamėgtas žanras – satyra ir humoras. Tai eilėraščiai, parodijos, epigramos, feljetonai, groteskas, pamfletas, paskvilis.
Rašytojo kūrinius skaityti įdomu, jie verčia susikaupti. Skaitydamas negali praleisti nei žodžio, nei sakinio, nes kiekvienas žodis turi reikšmę, potekstę. Reikia pagauti mintį, kad suprastum palyginimus, įvykius, atpažintum aprašomus objektus ar veikėjus. Skaitai, atrodo, apie žinomus dalykus, bet autorius sugeba vaizdžiai, įdomiai, netikėtai pasukti mintį, pateikti situaciją taip, kad sukelia susidomėjimą ar juoką.
Vytautė Žilinskaitė rašė: „Juokas dalykas rimtas: be juoko ir satyra būtų tik paukštė apkarpytais sparnais, o aukščiausias mano siekis – perpinti juoką su ašaromis“. Žinome, kad juokas gydo, praskaidrina niūrią nuotaiką, išblaško sunkias mintis, o satyra kovoja su negerovėmis.
Autorius gerai įvaldęs šiuos žanrus. Tam padeda jo nepaprastas įžvalgumas, pastabumas, situacijos supratimas ir įvertinimas. Greitai pastebi žmonių silpnybes, demaskuoja ydas, santvarkos trūkumus, mėgsta juos išryškinti. Kūryboje daug atlaidžios šypsenos, liaudiškos ironijos, pasišaipymo iš gyvenimo negerovių.
Satyra skatina pasipiktinimą valdininkų savivale, atskirų politikų elgesiu ar negabumu. Kūriniuose vaizduojami veikėjai nesunkiai atpažįstami, nes gana tiksliai formuluojama mintis.
Satyrose pajuoka kandesnė. Humoreskose – kartais absurdiškos, neįtikinamos situacijos, bet gili potekstė leidžia suprasti ir stebėtis autoriaus įžvalga ir minčių lakumu.
Parodijuodamas, ironizuodamas autorius neatsižvelgia į užimamas pareigas, jam svarbus tik faktas. Dažnai aprašoma konkreti vieta, konkretus asmuo vardu ir pavarde, taip, kaip buvo, taip, kaip yra, o senos pasakos įvelkamos į dabarties rūbą. Sugebama istorinius įvykius perkelti į dabartį ar atvirkščiai. Tam reikia patirties, gilių istorinių žinių, minčių brandumo. Reikia pajusti, žinoti ir gebėti rasti sąsajas su dabartimi ir pateikti pagal pasirinktą žanrą.
Autoriaus eilėraščiai spalvingi, dvasingi, turiningi, gilūs vaizdiniai, metaforos, o satyroje daugiaprasmiški. Gražus ritmas, sakinių, žodžių prasmių sąsaja. Apstu laiko žymių. Daugelio satyrinių eilėraščių veikėjai nespėja arba aplenkia laiką. Eilėraščiuose atsispindi istoriniai įvykiai, gamtos grožis, jaunystės prisiminimai, apmąstymai, gimtinės, tėviškės, kaimo bei jo apylinkių vaizdai. Nemaža parašyta apie partizanines kovas, tremtį. Leopoldo kūryba skatina išsaugoti gimtojo krašto atmintį, pažinti praeitį, asmenybes, skleidusias patriotizmą. Poezijoje nesvetimas originalumas, ryški laiko, laikotarpio bei visuomeninė situacija. Autorius yra parašęs daug parodijų ir impresijų apie daugumą Lietuvos rašytojų bei poetų. Dėl vienų kūrybos džiaugiasi, kitiems skiria ne tik pagyrimo žodžius.
Žmogus Leopoldo poezijoje visapusiškas: kovojantis, liūdintis, mąstantis, dirbantis, orus, mylintis, pasimetęs, patekęs arba nuvestas į klystkelius, bet visada geranoriškas.
Autoriaus kūryboje temų pasirinkimas nesuskaičiuojamas – pradedant istoriniu periodu iki šių dienų. Nuo meilės iki išdavystės ar neapykantos. Nuo gamtos grožio iki jos šiandieninio naikinimo. Autoriui paklūsta daugelis literatūros žanrų, todėl ir temų pasirinkimas toks platus.
Visą kūrybą lydi gilus esmės matymas, nerimas, nepasitenkinimas matant neteisybes, tikrumo ilgesys. Aiškiai ir tiesiai nusakomos vidinės būsenos, tikrovės dramatizmas, rūstus istorinis periodas. Visa kūryba siejasi su išgyvenimais, požiūriu, savijauta. Tai rodo autoriaus aukštą dvasingumą, erudiciją, meniškumą, nesitaikstymą su neteisybėmis, istorijos pažinimą, gilią gyvenimo patirtį. Kartais pasirodo nusivylimo tiek pasauliu, tiek gyvenimu Lietuvoje gaidelės.
Svarbus vienas dalykas – Leopoldo kūryboje nėra pagražinimų, pataikavimo, grubių nešvankybių, chamiškumo, melo, kas nereta dabartinėje literatūroje. Jo plunksna aštri, bet tiesi ir tikroviška. Politines ir žmonių klaidas kelia be gailesčio, o žodis pasvertas, reikiamai pritaikytas.
Apie autoriaus kūrybą rašyti sudėtinga, kadangi labai plati žanrų, požanrių ir temų apimtis. Ją reikia skaityti, skaityti ir gėrėtis.
Tikiuosi ir linkiu, kad autorius dar daug metų džiugins skaitytojus savo kūriniais.
Bronė Nainienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Literatūra
- Vytautas Rakauskas. Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros institutas, 2001, 466 p.
- Zita Čepulytė. „Plaukiu tolyn – už nugaros tėvynės krantas…“ kn. „Kaip arti Lietuva, kaip toli“. – Vilnius: 2012, 155 p.
- Petras Šatkus. „Dar vienas žvilgsnis, arba užverčiant knygą“ kn. „Neee, čia ne visi idiotai…“ – Vilnius: 2010, 168 p.
- „Petro Šatkaus palydimasis žvilgsnis“ kn. „Pasakos ir pasakėlės apie mūsų tautinius žygius Nepriklausomoj Lietuvoj“. – Vilnius: 2013, 216 p.