Liangų dinastija
Liangų dinastija (pinjin Liang) – kinų dinastija, 502–557 m. valdžiusi Pietų Kiniją, Vanšuaną ir Dziaodžou.
Istorija
Pradininkas Siao Janas. Liangų sukurtos valstybės sostinė buvo Dziankangas (dab. Nandzingas). Valstybėje greta konfucianizmo plito ir įsivyravo budizmas, Liangai ėmė jį globoti. Dinastiją susilpnino 548 m. prasidėjusios tarpusavio kovos dėl valdžios. Liangus nušalino aristokratas Čen Basienas, pradėjęs Čenų dinastiją. [1]
Šešiolikos karalysčių ir Pietinių ir šiaurinių dinastijų valstybės (304-589) | |
---|---|
Penki barbarai: Šiongnu | Šianbai | Cianai | Di | Džie Šešiolika karalysčių (304-439): Čenghan | Handžao | Vėlyvoji Džao | Čouči | Ankstyvoji Liang) | Vėlyvoji Liang | Vakarų Liang | Šiaurės Liang | Pietų Liang | Ankstyvoji Čin | Vėlyvoji Čin | Vakarų Čin | Duanai | Juveniai | Ankstyvoji Jan | Ranvei | Vėlyvoji Jan | Šiaurės Jan | Pietų Jan | Vakarų Jan | Vei | Tiefu Šiaurinės dinastijos: Šiaurės Vei (386–534) | Rytų Vei (534–550) | Vakarų Vei (535–556) | Šiaurės Či (551–577) | Šiaurės Džou (557–581) Pietinės dinastijos: Rytų Dzin (316-420) | Liu Song (420–479) | Pietų Či (479–502) | Pietų Liang (502–557) | Čen (557–589) |
Šaltiniai
- ↑ Liangai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 66 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.