Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Libertas Klimka

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Libertas Klimka
KlimkaLibertas1.jpg
Libertas Klimka įteikiant Stasio Šalkauskio premiją

Gimė 1940 m. rugsėjo 18 d. (77 m.)
Kaune

Sutuoktinis(-ė) Julija Rita
Vaikai

Lina Aistė, Indrė Dalia


Veikla
lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje.

Žymūs apdovanojimai
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Libertas Klimka (1940 m. rugsėjo 18 d. Kaune) – fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai – Alfonsas Klimka (g. ...), teisininkas; – Ona Klimkienė (iki ... m. Navakauskaitė, g. ...), ekonomistė.

Šeima – žmona Julija Rita Klimkienė (iki ... m. ~ aitė, g. ...),

Dukros - Lina Aistė Klimkaitė (g. ...), sociologė; – Indrė Dalia (g. ...), filologė.

Moksleivio ir studijų metai

Libertas mokėsi Vilniaus 25-oje (1947–1948), Vilniaus 8-oje pradinėje (1948–1951), 2-oje berniukų vidurinėje (1951–1955) ir S. Neries vidurinėje (1955–1958) mokyklose.

1958 m. jis įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Fizikos ir matematikos fakultetą, kurį baigė su pagyrimu 1963 m., įgydamas fiziko-radiofiziko kvalifikaciją.

Tolesniu mokslo keliu

Studijų metu Libertas įsijungė į mokslinę ir darbinę veiklą: 19611962 m. dirbo Radiofizikos katedros laborantu, vadovaujant prof. P. Brazdžiūnui. 19621964 m. jis dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto techniku ir baigęs VU gavo paskyrimą čia dirbti inžinieriumi dr. S. Kalvėno laboratorijoje.

1964 m. Libertas Klimka įstojo į stacionarinę Puslaidininkių fizikos instituto aspirantūrą, vadovaujamą akademiko J. Poželos. Keletą tyrimų atliko Ukrainos Mokslų akademijos Puslaidininkių institute Kijeve kartu su dr. K. Glinčiuku.

1972 m. sausio 25 d. Vilniaus universiteto mokslinėje taryboje jis apgynė fizikos mokslų kandidato disertaciją, parengtą iš karštųjų elektronų rekombinacijos procesų eksperimentinio tyrinėjimo "Karštųjų srovės nešėjų rekombinacija bei rekombinacinis nestabilumas germanyje" (vadovai J. Požela ir S. Kalvėnas). 1993 m. šis darbas buvo nostrifikuotas Fizinių mokslų (fizika 02 P) daktaro laipsniu.

Viki

19641967 m. mokėsi Puslaidininkių fizikos instituto aspirantūroje, 1972 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją, kuri 1992 m. nostrifikuota gamtos mokslų daktaro laipsniui.

1967–1975 m. Puslaidininkių fizikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1975–1992 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) docentas. 1992 m. išrinktas Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros docentu, 2003 m. suteiktas profesoriaus vardas. 20012005 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto prodekanas. Nuo 2005 m. Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinis vadovas, kultūros vertybių apsaugos departamento ekspertas. Priklauso Lietuvos mokslo istorikų asociacijai (vicepirmininkas), Lietuvos kraštotyros draugijai, Lietuvos astronomų draugijai, Lietuvos fizikų draugijai, Bibliofiliniam Martyno Mažvydo klubui, organizacijai „Astronomija kultūroje“.[1]

Yra parašęs per aštuonis šimtus įvairių mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių, bendradarbiauja su laikraščiais, žurnalais, dalyvauja Lietuvos radijo ar televizijos laidose. Astronominio kalendoriaus „Lietuvos dangus“ bei periodinių leidinių „Istorija“, „Fizikų žinios“, „Kultūros aktualijos“, „Lietuvos muziejai“ ir „Etnokosmologija“ redkolegijų narys.

Žmona Julija Rita – redaktorė, dukros Lina Aistė – sociologė, Indrė Dalia – filologė.

Veikla

Mokslinio darbo kryptys – tiksliųjų ir taikomųjų mokslų bei technikos istorija Lietuvoje, baltų kosmologija, liaudies kalendoriniai papročiai. Įtvirtino naują Lietuvoje tarpdisciplininę mokslo šaką – paleoastronomiją. Vienas Lietuvos etnokosmologijos muziejaus Kulionyse įkūrimo (1980 m.) iniciatorių, nuo 1990 m. jo mokslinis vadovas. Su kitais 1995 m. suprojektavo Saulės laikrodį Nidoje. Atskleidė XIV a. pab.- XV a. pr. statinio ant Birutės kalno Palangoje astronominę paskirtį. Kaip ekspertas tyrinėja Lietuvos bažnyčių laikrodžius.[2]

Įvertinimas

Bibliografija

  • Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. (su V. Žulkumi, 1989 m.)
  • Tikslieji mokslai Lietuvoje. Vilnius. 1994 m.
  • Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. (su E. Makariūniene, 1994, pataisytas leid. 2002 m.)
  • Po tėviškės dangumi. (su R. Kazlausku ir Ž. Lazdauskaite, 1997 m.)
  • Mokslas, technologija ir visuomenė: harmoningos raidos paieškos. 2002 m.
  • Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje. 2005 m.
  • Klimka L. ir Kivilšienė R. Profesorius Steponas Stubelevičius apie elektros ir magnetizmo ryšį. Lietuvos mokslas ir pramonė. Fizika. Kaunas, 1997
  • Klimka L. ir Kivilšienė R. Fizikos kabinetas senajame Vilniaus universitete. Mokslas ir istorija. Kaunas, 1998
  • Klimka L. ir Kivilšienė R. Edukacinė komisija ir fizikos mokymas senajame Vilniaus universitete. Istorija. Aukštųjų mokyklų darbai, 1999
  • Klimka L. ir Kivilšienė R. Mokslinis Vilniaus universiteto fizikos profesoriaus S. Stubelevičiaus (1762–1814) paveldas. Istorija. Aukštųjų mokyklų darbai, 2000
  • Rasa Kivilšienė ir L. Klimka. Pirmasis sumanymas steigti Mokslų akademiją Lietuvoje. Istorija. Aukštųjų mokyklų darbai, 2003.
  • Senovės dievai ir mitinės būtybės. V. 2003 m.
  • Libertas Klimka, Rasa Kivilšienė. Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje. Vilniaus pedagoginis univer­si­te­tas, VU Te­ori­nės fi­zi­kos ir ast­ro­no­mi­jos ins­ti­tu­tas. Vil­nius: Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to lei­dyk­la, 2005
  • Lietuvių raštijos istorijos studijos. (bendraautoris) 2005 m.
  • Tautinės tapatybės dramaturgija. (sudarytojas, bendraautoris, su R. Grigu) 2005 m.
  • Saulės laikrodžiai Lietuvoje. Vilnius. Versus aureus. 2007
  • Žirgas Lietuvių papročiuose. „Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3
  • Birutes_kalnas. Palangos botanikos parkas
  • Libertas Klimka, Juozas Valiušaitis. Nugrimzdusis Vilnius 2008. V. 2007.
  • Libertas Klimka. Lietuviškųjų švenčių rate. Žara, 2009
  • Lietuva iki Mindaugo. (kompaktinis diskas, 2003 m.)
  • Gimtoji istorija (kompaktinis diskas, 2003 m.)
  • Lietuvių etninė kultūra" (kompaktinis diskas, 2004 m.)

Šaltiniai

  1. LRS informacija
  2. Algirdas Matulevičius. Libertas Klimka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 225 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: